Kad pensija nepaskandintų į liūdesį ir depresiją, daugybė senyvo amžiaus žmonių šiandien susiranda sau įdomios veiklos.

Gyvenimo rudenį širdyje pavasaris

Gyvenimo rudenį širdyje pavasaris

„Pensija nėra gyvenimo pabaiga“, – tikina Panevėžio senjorai, užtarnautą poilsį šiais laikais skiriantys linijiniams šokiams, jogai, su džok terapijai, genealoginiams tyrinėjimams, kelionėms ar net savanorystei teisme.

 

Dar visai neseniai Lietuvos vyresnio amžiaus moterys pavydžiai žvelgdavo į bendraamžes iš Vakarų, kurios išėjusios iš grožio salonų sėsdavo į prabangius džipus ir lėkdavo į senjorų pasimatymus. Vėliau tokios poros savo gyvenimo santaupas leisdavo kelionėms aplink pasaulį. Tuo metu lietuvės užsidarydavo savo mažyčiuose butukuose ir nuo pensijos iki pensijos dūsaudamos nerdavo keliasdešimtą servetėlę savo pageltusių puodukų servizui.

Tačiau tie laikai praeityje. Dabartiniai mūsų pensininkai mieliau vadinasi senjorais, nes nepaisant mažų pensijų ir brangių vaistų, jie patys išmoksta susikurti garbingą bei orią senatvę.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje šių metų pradžioje gyveno 19,7 proc. pensinio amžiaus žmonių. Panevėžyje jų yra per 22 tūkst. – tai daugiau nei penktadalis visų miesto gyventojų.

„Mūsų miestas sensta, pensinio amžiaus žmonių daugėja, todėl vietos valdžia turi daugiau dėmesio skirti šiai grupei. Jaunimui veiklų tikrai užtenka, o vyresniesiems – trūksta“, – teigė Panevėžio trečiojo amžiaus universiteto (TAU) dekanė Zita Kazlauskienė.

Šią savanorystės pagrindais veikiančią organizaciją šį rudenį panoro lankyti daugiau nei 450 studentų iš Panevėžio (daugiau moterų). Visą rugsėjį universiteto bendruomenė registravo juos į įvairias veiklas Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijoje, kur TAU jau metus turi savo atskiras patalpas.

Poreikis – milžiniškas

„Norinčiųjų skaičius didžiulis, net iki šiandien vis dar sulaukiame skambučių, prašymų priimti. Tačiau nesame guminiai, registracija vyko visą rugsėjį. Mūsų kolektyvas tuomet ne tik sudarinėjo studentų sąrašus, bet ir vos ne kiekvienam turėjo suteikti psichologinę pagalbą“, – teigė dekanė.

Pasak pašnekovės, pensija – labai sudėtingas metas žmogaus gyvenime, ypač jei iki tol buvo aktyviai dirbta. Daugelis, sulaukę garbingo poilsio, tiesiog pasijunta nebereikalingi ir užsidaro, pasineria į vienatvę, depresiją.

„Aš pati išėjau į pensiją ir prisipirkau vilnos, ketinau velti. Laimė, to neprireikė, nes darbo atsirado dar daugiau nei iki tol“, – šypsosi Z. Kazlauskienė.

Daugiau nei dešimtmetį Panevėžyje veikusio TAU vairą į savo ranką ši moteris perėmė prieš trejus metus. Pradžia, anot jos, buvo vieno aktoriaus teatras – dekanė ištisus metus tik mezgė su aštuoniomis studentėmis.

Tačiau jau kitą rudenį į šią bendruomenę atėjo per 200 senjorų, o mokslo metus baigė daugiau nei 300.

Puikus gyvenimo periodas

„Į pensiją išėjau prieš aštuonerius metus. Prieš kurį laiką atradau šį universitetą. Kartais vis dar sulaukiu klausimo, ar neliūdna, kaip jaučiuosi sulaukusi tokio amžiaus. Visada atsakau – puikiai. Kai kas pagalvoja, gal meluoju, gal varžteliai galvoje susisuko, nes daugelis pensininkų taip nemano. Bet iš tiesų aš nebeturiu laiko dykinėti“, – džiaugiasi panevėžietė Rima Martinkienė, kuri lanko įvairius užsiėmimus universitete ir pati veda politikos paskaitas. Į jas kviečiasi valdžios atstovus, politikus ir kartu su studentais diskutuoja.

„Šiais mokslo metais laukia prezidento, savivaldos rinkimų pradžia – bus progų mums papolitikuoti. Savo svečius žadame išmaudyti nepatogiuose klausimuose“, – šypsojosi aktyvi senjorė.

Iš viso TAU šiais metais numatyta veikla net septyniuose fakultetuose. Aktyvumą liudija įvairių pamokų, veiklų primargintas mėnesio planas ant dekanato sienos.

Studijuojantieji dvasinį tobulėjimą bendraus su Panevėžio bažnyčių bendruomene. Menininkai mokysis tapyti, daryti rankdarbius, susipažins su meno terapija.

Istorikai domėsis žinomiausiomis praeities asmenybėmis, sudarinės savo giminės genealoginius medžius. Žinomas pirtininkas ir pagonybės puoselėtojas Laimutis Vasilevičius mokys etnokultūros, o dekanė padės plačiau pažinti savo kraštą.

Ir šoka, ir gydosi

Keliauja senjorai kiekvieną savaitgalį. Šį mėnesį jie numatę pasiekti Platelius, Žemaitiją. Vėliau vyks į Baltarusiją, Naujuosius metus sutiks Rygoje mėgaudamiesi baletu.

Valstybės paramos viskam neužtenka, tad studentams kartais tenka ir prisidėti. Tačiau TAU kelionėms jie kelių eurų nepagaili, nors gaunant lietuvišką pensiją – tai nemaži pinigai.

Savo veikloms, kaip ir kitos miesto organizacijos, minėtas universitetas šiemet gavo per pusę mažiau lėšų nei pernai – 2,5 tūkst. eurų.

„Žmonių turime dvigubai daugiau, o pinigų – per pusę mažiau. Bet nepaisant to mūsų studentai labai nori keliauti – vieno autobuso neužtenka visiems norintiesiems išvažiuoti toliau namų“, – nuogąstavo laisvų savaitgalių neturinti universiteto vadovė Z. Kazlauskienė.

Gruodį Panevėžio senjorai žada keliauti į sostinę, kur šturmuos televizinės laidos „Klauskite daktaro“ auditoriją. Vyresnio amžiaus žmonėms sveikatos temos itin aktualios. Todėl ir TAU Sveikatos fakultetas pritraukia daug studentų. Čia vyresni panevėžiečiai būriais eina į jogos treniruotes, su džok terapijos pamokas, mielai lanko linijinius šokius.

Pastarųjų judesių senjorus moko kone pati vyriausia organizacijos dėstytoja Violeta Krasauskienė, kuri pati vis dar šoka Panevėžio bendruomenių rūmuose. Labai smagu matyti, kaip judri septintą dešimtį perkopusi moteris į salę atsineša modernų nešiojamąjį grotuvą su USB atmintuku ir savo šokėjams paleidžia lotynų Amerikos melodijas. Pagal muziką studentės iš lėto skaičiuoja žingsnelius ir įsilieja į bendrą šokį.

Nemokamas darbas teisme

Pirmosiose šokėjų gretose – panevėžietė Vilė Rokienė. Ši moteris dar ne pensininkė, tačiau turi neįgalumą.

„Dėl sveikatos nebegaliu dirbti, vyras – vairuotojas ir nuolat būna išvykęs, vaikai gyvena užsienyje. Kad nelikčiau liūdėti namie, ieškau sau veiklos. Didžiausią džiaugsmą jaučia mano vyras, nes žino, kad jo žmona nepasiners į depresiją“, – sako anksčiau buhaltere dirbusi, o vėliau savo verslą išbandžiusi moteris.

Šiandien ji savo laiką leidžia lankydama sveikatos, istorijos ir politikos užsiėmimus Trečiojo amžiaus universitete. Be to, dar du kartus per mėnesį po dvi valandas pašnekovė savanoriauja Panevėžio teismuose. Teisininkų pamokyta, ji pasitinka paprastus žmones, informuoja juos, pataria ir net suteikia psichologinę paramą.

„Neseniai teisme buvo sukčiavimo byla. Nukentėjusioji, sena moteris, sukčių buvo tiek išgąsdinta, kad bijojo net ir teisėjų. Mes, savanoriai, stengėmės ją nuraminti, paguosti“, – pasakojo Vilė.

Paklausta, kam jai reikia tokio nemokamo darbo, moteris patikino, kad jai viską atperka išėjimas iš namų, kai pamiršta savo rūpesčius ir ligas, bei senyvo žmogaus šypsena.

Anūkas eina „sleep“

Į pensiją išėjusiems gyventojams, pasak visų kalbintų pašnekovų, visgi reikia paraginimo, padrąsinimo. Daugelis nė nežino, kur galima rasti sau veiklos.

Antai šiuo metu Užsienio kalbų fakultete anglų, prancūzų ir net lenkų kalbų TAU universitete besimokanti buvusi veikli ekonomistė Valė Bilienė teigia, kad kai kurie vis dar jos paklausia, kur tas universitetas pensininkams.

Kadangi poras susirasti sunku, Panevėžio senjorai pradėjo šokti linijinius šokius, kur nereikia partnerio.

Ji pati jau išbandė ir menus, ir floristiką, vienuolika metų bičiuliaujasi su Panevėžio veiklių moterų klubu ir nurimti neketina.

„Kai buvome vaikai, galvojome, kad niekada neprireiks nei anglų, nei prancūzų kalbos – sovietmečiu visur tiko rusų. Bet dabar, kai visų mūsų vaikai gyvena Anglijoje, Airijoje, viskas apsivertė. Eina mano anūkas miegoti ir sako: „Aš dabar jau einu „sleep“ – šypsosi daili senjorė.

Bendraujant su emigrantais tėvams, seneliams labai praverčia ir Kompiuterinio raštingumo fakultetas. Čia nuo pat technikos įjungimo mygtuko juos moko jauni studentai iš Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinės mokyklos.

Siūlys į „Metų panevėžiečio“ rinkimus

„Pas mus dėstytojai dirba savanoriškais pagrindais ir labai džiaugiamės, kad šiemet jų tiek daug pasiprašė pas mus. Net ieškoti nebereikia, ateina ir siūlo pagalbą mūsų senjorams“, – sakė TAU dekanė Z. Kazlauskienė.

Tie patys dėstytojai vėliau tampa ir kitų veiklų lankytojais. Tarp tokių profesionalų universitete ir menininkai, ir gydytojai, ir mokytojai. Kai kurie ateina tiesiog pasiūlyti nuoširdžių pokalbių apie kasdienybę.

Panevėžietė Margarita Remeikienė mielai ėmėsi užsiėmimų, pavadintų „Tarp mūsų, mergaičių“. Su kitomis studentėmis ne tik kalbės apie bėdas, naujienas, bet ir pasimokys brandaus amžiaus moterų makiažo, žada pasikviesti į diskusiją dietologą.

TAU vadovę Z. Kazlauskienę (antra iš kairės) studentai ir dėstytojai žada siūlyti į „Metų panevėžiečio“ rinkimus.

„Mes čia sportuojame, šokame, vieno sporto klubo trenerė per darbo pertrauką atlekia pamokyti taisyklingo kvėpavimo. Todėl, be viso kito, dar imsimės ir dietų, kad pasidažiusios bei pasimankštinusios atrodytume dar gražiau. Apskritai, vyresnis žmogus išėjo iš namų vieną, kitą kartą, – žiūrėk, jau akys blizga, šypsena atsiranda“, – džiūgavo prieš dvejus metus į pensiją išėjusi Margarita.

Ir iš tiesų grožio ir orumo šioms moterims gali pavydėti net ir jaunimas. Nejučia kyla noras kuo greičiau sulaukti pensijos ir patirti tikriausią laisvę. Tačiau tam, pasak pašnekovių, vien noro nepakanka, būtinas dar ir spyris iš šalies.

Kalbintos senjorės viena per kitą dėkojo aktyviai, visuomeniškai TAU vadovei Zitai ir Boso dienos proga nusprendė dekanę šiais metais pasiūlyti į „Metų panevėžiečio“ rinkimus. Už jos nugaros esą išsirikiuotų daugiau nei keturi šimtai gyvenimą iš naujo atradusių žmonių.

„Man didžiausia padėka, kai atėję žmonės pasako, kad jie iš naujo pradėjo gyventi“, – teigė Z. Kazlauskienė.

Komentarai

  • Šaunuolės, verta pasimokyti iš Jūsų pozytyvumo. Neišsenkančios Jums energijos, rektore ir dekanės!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų