Didžiausia Jūratės Paltarokės-Vilimės aistra – žirgai, ją lydėję nuo vaikystės, tačiau nedideliame jos ūkyje prieglobstį ir užuovėją randa visi gyvūnai – tiek sužeisti laukiniai žvėrys ir paukščiai, tiek benamės katės ir šunys. M. Garucko nuotr.

Gyvenimo planas, gimęs iš meilės

Gyvenimo planas, gimęs iš meilės

Panevėžiečiams puikiai žinoma veterinarijos gydytoja Jūratė Paltarokė-Vilimė turėjo visas karjeros galimybes viename didžiausių farmacijos mokslinių centrų pasaulyje. Tačiau nei solidi alga, nei pripažinimas nenustelbė moters ryžto įgyvendinti didžiausią troškimą – įkurti prieglaudą sužeistiems laukiniams gyvūnams bei beglobiams keturkojams.

Geriausiai pavyksta tai, ko labiausiai trokšti ir mėgsti daryti, įsitikinusi ne taip seniai gyvūnų globos ėmusis gydytoja Jūratė Paltarokė-Vilimė.

Dešimties metų svajonė

Panevėžiečiams puikiai žinoma veterinarijos gydytoja Jūratė Paltarokė-Vilimė turėjo visas galimybes kilti karjeros laiptais užsienyje ir dirbti viename didžiausių farmacijos mokslinių centrų pasaulyje. Tačiau nei solidi alga, nei pripažinimas nesulaikė jos svečioje šalyje. Nes kada, jei ne dabar, įgyvendinti savo svajonę, brandintą daugiau kaip dešimtmetį, – įkurti prieglaudą-gydymo centrą sužeistiems laukiniams gyvūnams, paukščiams bei savo pačių šeimininkų pasmerktiems keturkojams ir kitiems nelaimėliams.

Nors penkių vaikų mama, veterinarijos gydytoja ir gyvūnų globėja laisvo laiko sau nebeturi, o kišenėse kartais švilpauja vėjai, ji sako esanti be galo laiminga. Dėl to, kad gali savo žiniomis, darbu, atsidavimu padėti silpnesniems ir dažnai patiems negalintiems apsiginti gyvūnams.

Nedideliame Jūratės ūkyje Liūdynės vienkiemyje šiuo metu prieglobstį radę per pusšimtį gyvūnų – nuo naminės pelėdos jauniklio ir vanago iki didžiulio būrio beglobių kačių. Visa ši veikla yra savanoriška: už gyvūnų gydymą, priežiūrą, slaugą ji negaunanti jokio atlygio. Gerų žmonių suaukotų pinigėlių net nepakanka kokybiškam ėdalui ir medikamentams. Bet viską atperka sveikstantys ir patenkinti gyvūnai.

„Žinau, kad reikėtų eiti į Savivaldybę prašyti finansavimo, bet vis pritrūksta laiko. Kita vertus, šiam žingsniui ruošiausi daugiau kaip dešimt metų, kai supratau, kad galiu tokiems gyvūnams padėti“, – atviravo J. Paltarokė-Vilimė.

Viena iš priežasčių, paskatinusių veterinarijos gydytoją imtis nelengvo sumanymo – gyvūnais turinčių pasirūpinti prieglaudų savotiška atrankos politika. Pasak gydytojos, labai daug gyvūnų prieglaudose yra užmigdoma, nors tikrai galėtų pasveikti, nes niekas nenustato jų negalavimo priežasties arba nenori nustatyti. Ligos tokiems vargšams yra diagnozuojamos tiesiog iš akies. Arba dar baisiau: iš karto įvertinama, ar gyvūnas bus naudingas – ar bus galima jį kam nors atiduoti. Jeigu globotinis neturi „prekinės išvaizdos“, jo likimas aiškus.

„Visi gyvūnai turi turėti galimybę išgyventi, ypač kai pats keturkojis visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą. Žinoma, ne visus juos galima išgelbėti ir negalima jų kankinti, bet aš būsiu paskutinė, kuri padės jam išeiti“, – sakė gyvūnų globėja.

Gelbėti nori ne visi

J. Paltarokė-Vilimė neneigia – išties yra daug gerų žmonių, norinčių padėti sužeistiems ir kenčiantiems gyvūnams. Bet dažnai atsimušama į abejingumo sieną.

Lietuvoje yra institucijų, kurios rūpinasi laukinių gyvūnų priežiūra ir už tai gauna nemažus pinigus. Tačiau, kaip patyrė pati Jūratė, jos nėra suinteresuotos padėti visiems nelaimėliams.

Apie iš lizdų iškritusius gandriukus, sužeistas lapes ar lede įšalusias gulbes neabejingi žmonės praneša nuolat, bet dažniausiai atsakymas būna tas pats: nereikia kištis į gamtą.

„Vieni žmonės pasakojo, kad pastebėję lizde tupintį sužeistą gandriuką pranešė laukiniais gyvūnais besirūpinančiai organizacijai. Jiems buvo pasakyta, kad turėtų patys nukelti ir jį atvežti. Tačiau tokios gelbėjimo operacijos nesiryžo organizuoti net ugniagesiai gelbėtojai. Kitą rytą mažylis jau buvo iškritęs iš lizdo. Dar kartą paskambinus gyvūnų globėjams jie liepė tiesiog palikti gandriuką – gal kas nors jį suvalgys. Juk gamtoje vyksta natūrali atranka! Bet tai yra psichologinis smurtas ir pasityčiojimas iš žmogaus. Skambinusysis savotiškai lieka kaltas, kad juos sutrukdė „nesvarbiu“ reikalu, nors tokiais atvejais kiekviena minutė yra brangi“, – vis dar negali atsistebėti kai kurių gyvūnų globėjų elgesiu J. Paltarokė-Vilimė.

Kiekvienas į prieglaudą atkeliavęs murklys turi savo gyvenimo istoriją – ant gyvūnų globėjos rankų esantis baltas gražuolis buvo atvežtas užmigdyti, nes tiesiog susirgo sloga. Tačiau dabar kaip koks karalius išdidžiai vaikštinėja po ūkį.

Ji pati esanti gana ramus ir kantrus žmogus, tačiau ne kartą, bendraudama su laukiniais gyvūnais besirūpinančios organizacijos savanoriais, buvo pratrūkusi. Gydytojai net gėda klausytis jų kalbų. Sako, jeigu šis darbas kam nors nemielas ar nepakanka kompetencijos net į skambučius atsakyti, gal tada ir nereikia jo dirbti?

Panevėžio rajone išvis nėra organizacijos, kuri pasirūpintų sužeistais laukiniais gyvūnais, tad J. Paltarokės-Vilimės ne kartą buvo prašoma priglausti ir pagydyti sužalotus gyvūnus, paukščius. Tačiau pasiteiravus, ar už šį darbą galėtų gauti kokį nors atlygį, jai buvo pasiūlyti du eurai.

„Šį darbą aš dirbu su didžiausiu malonumu, bet tenka pripažinti, kad gyvūnų ligų diagnozavimas, gydymas ir globa kainuoja nemažai“, – tiesiai sako gydytoja, per penkerius metus nieko už savo darbą negavusi, taigi nusprendusi net nebevargti.

Vanago egzaminas

„Daug gydytojų tą daro nemokamai, – patikina J. Paltarokė-Vilimė. – Ir mano tėvelis į namus tempdavosi sužeistus paukščius, juos slaugydavo, už tai negaudamas nieko, nors valstybė tam skiria pinigų. Nesu milijonierė, pati turiu penkis vaikus, tad pinigus reikia itin skaičiuoti.“

„Džiaugiuosi, kad bent kai kurie tiekėjai supratingi, nes vis vėluoju apmokėti sąskaitas“, – šypsodamasi priduria.

Šiuo metu nedideliame gydytojos ūkyje glaudžiasi per penkiasdešimt beglobių kačių, keturi šunys, du sužeisti balandžiai. Aptvaruose laigo didžiausia Jūratės aistra – žirgai.

Prieglaudos pažiba – gražuolis pelėdžiukas, šį pavasarį rastas iškritęs iš lizdo Liūdynės parke. Mažyliui pažeista akis, tad jis tikriausiai dar ilgai liks prieglaudos globoje. Taip pat vanagas, sveikstantis po lūžusio sparno kaulo operacijos.

Nors J. Paltarokė-Vilimė puikiai žįsta gyvūnų psichologiją ir ypač savo įnamių charakterį, netikėtų situacijų kartais nepavyksta išvengti. Prieš gerą savaitę vanagas, išsigandęs į prieglaudą užsukusio fotografo blyksčių, nagais kibo savo gelbėtojai į veidą. Gydytoja į tai tik numoja ranka ir juokiasi dabar užtikrintai žinanti, kad plėšrus paukštis jau pakankamai sustiprėjo.

Prieglaudoje gana dažni svečiai gulbės bei gandriukai. O šie, nors gana sparčiai atsigauna, bet nenoriai kelia sparnus į laisvę – labai greitai pripranta, kad kasdien prieglaudoje jų laukia gardi žuvis ir kiti skanėstai.

J. Paltarokė-Vilimė pripažįsta, kad apeiti tokį ūkį nėra lengva. Ji turi ir pagalbininkų, bet darbščių rankų nuolat trūksta. Kai kada atvyksta savanorių, tačiau dažniausiai tai būna vaikai, kurių be suaugusiųjų priežiūros palikti negalima.

„Darbo daug, – šypsosi „Gyvybės vagonėlio“ veiklą tik neseniai perėmusi veterinarijos gydytoja. – Iš pradžių reikėjo susitvarkyti patalpas, nes gyvūnai labai skirtingi. Vienus reikia gydyti, kiti nemėgsta kompanijos ar kitų katinų draugijos, tad vyksta nuolatinė rokiruotė…“

Teko nemažai pavargti, kol katėms buvo pastatyti nameliai, – net pati Jūratė tada ėmėsi statybos darbų. Bet dabar džiaugiasi: šiltuoju metų laiku katytės turės net savo terasą.

Veterinarijos gydytoja ir globėja neskaičiuoja nei laiko, nei jėgų, kuriuos skiria savo gyvūnams, kurių jos ūkyje per pusšimtį. M. Garucko nuotr.

Murklių choras

Gyvūnų globėjos teigimu, gajus stereotipas, jog į prieglaudas patenka tik žmonių išmesti nelaimėliai. Iš tiesų didesnioji dalis buvo laimingi katinai, nors ir gyvenę ne jaukiuose namuose, o lauke. Tiesiog atsiranda piktų žmonių, kuriems nepatinka, kai kokia geraširdė kaimynė šeria beglobę katę, tad imasi „spręsti problemą“ – iškviečia atsakingą įmonę, kuri pagauna vargšą gyvūną ir išveža į karantino vietą. O po dviejų savaičių ta visai laiminga buvusi katė, jeigu nuo streso nepasigavo kokios ligos, atkeliauja į prieglaudą.

Tiesa, yra ir tokių gyvūnų, kuriuos atveža neatsakingi šeimininkai. Ir šiuo metu prieglaudoje Liūdynėje glaudžiasi veislinis katinėlis, kurio atsisakė tik todėl, kad pabodo nuolat kirpti. Kitas baltas gražuolis buvo atvežtas užmigdyti, nes susirgo sloga. Užtat dabar kaip koks karalius išdidžiai vaikštinėja po ūkį.

Pasak J. Paltarokės-Vilimės, tinkamai prižiūrimos net ir agresyvios murklės po kiek laiko nurimsta. Nes katė toks gyvūnas – kokią aplinką jai sukursi, tokia ji bus ir pati. O kad ilgauodegėms prieglaudoje geriau nei pas jų buvusius šeimininkus, išduoda ne tik blizgantis kailis, bet ir neapsakomas jų meilumas. Tik užėjus į vieną iš kačių namelių pasigirsta murkimas, peraugantis į garsų chorą. Kiekviena jų prašosi būti paglostoma, paimama ant rankų. Net ir kelios minutės, praleistos tarp tokių murklių, prilygsta savotiškai reabilitacijai.

„Teko sulaukti ir tokių komentarų, kad mano prieglaudinukai – vargšai kaliniai, – gūžteli pečiais Jūratė. – Bet jie pas mane gyvena geriau nei pas kai kuriuos šeimininkus. Žinoma, gal reikėtų daugiau laiko skirti socialiniams tinklams, kad greičiau pavyktų rasti naujus šeimininkus, bet viskam neužtenka laiko…“

Galerija

Trys kartos

J. Paltarokė-Vilimė džiaugiasi, kad šalia supratingas ir ją palaikantis vyras, perėmęs didžiąją dalį šeimos rūpesčių. O jų išties nemažai, kai namuose laksto vos pusantrų metukų dvyniai.

Vyresnieji trys Jūratės vaikai jau kuria savarankišką gyvenimą. Dukra pasirinko tarptautinį verslą, jaunėlis sūnus programavimą, o vyresnysis pasekė mamos ir senelio, garsaus veterinaro Kazimiero Paltaroko, pėdomis – šiuo metu studijuoja Veterinarijos akademijoje. Ir kada tik gali, atvyksta mamai padėti prižiūrėti didžiulį būrį gyvūnų.

Gydytoja įsitikinusi, kad vaikai, augantys su gyvūnais, būna geresni, empatiški.

„Bet aš esu labiausiai „nuplaukusi“ iš visų savo šeimos narių, – juokiasi. – Musės negaliu užmušti. Radusi namuose vabalą jį nešu į lauką.“

„Ir vaikus taip pat auklėjau, todėl visi mano vaikai labai jautrūs ir geri. Meilė yra viduje, o jeigu jos nėra, ir neįdėsi“, – savo atžalomis didžiuojasi J. Paltarokė-Vilimė.

Ji pati, nuo mažų dienų augusi tarp gyvūnų, be jų negalėtų įsivaizduoti gyvenimo. Kiek pamena, gal jau nuo penkerių metukų tėtis, tuo metu dirbęs rajono veterinaru, veždavosi ją į darbą. O kiek paaugusią kviesdavosi asistuoti per operacijas.

Tiesa, baigusi mokyklą J. Paltarokė-Vilimė buvo suabejojusi savo pašaukimu, tad padarė metų pertrauką.

„Kažkaip sukvailiojusi buvau, kad man reikia studijuoti anglų kalbą, – nusijuokia. – Bet mokytoja pasakė, kad aš nesu muzikali, anglų kalbos niekad nemokėsiu, nors teko kelerius metus gyventi užsienyje ir kalbos barjero niekada nejaučiau.“

Emigracijos pamokos

Baigusi veterinarijos mokslus Lietuvoje ir psichologijos studijas Prancūzijoje, Jūratė susikrovė lagaminus, susirinko vaikus ir išvyko į laimėtą stažuotę Škotijoje, viename didžiausių mokslinių tyrimų centrų pasaulyje.

Tokia galimybė bet kuriam mokslinį darbą norinčiam dirbti žmogui – didžiulė siekiamybė. Tačiau tuos metus, praleistus Didžiojoje Britanijoje, panevėžietė vadina vienais sunkiausių.

Mokslinių tyrimų centre buvo tiriami ir bandomi nauji vaistai prieš šiems patenkant į rinką. Vieno vaisto tyrimams išleidžiama apie penkis milijardus dolerių. O išbandomi jie su gyvūnais.

Jūratės darbas buvo pro mikroskopą analizuoti ląstelę ir nustatyti jos pažeidimus. Dar vėliau teko dirbti ir su onkologinėmis ligomis sergančių žmonių ląstelėmis.

„Ši patirtis buvo emociškai sunki, – prisimena gydytoja. – Nors pačiai neteko dirbti su gyvūnais, kai žinai, kad kitame korpuse yra šimtai beždžionių, pasmerktų kankinamai mirčiai, be galo sunku.“

J. Paltarokė-Vilimė sako ištvėrusi tik dvejus metus.

„Tiesiog ateina laikas, kai įtampa pasiekia apogėjų, – prisipažįsta. – Milžiniška atsakomybė ir psichologinis nuovargis darė savo. Pamenu, iš darbo skubėjau pasiimti vaikų ir bebėgdama numušiau balandį. Buvo tiek prisikaupę, kad pro šalį ėjusiai savo vadovei pasakiau: „Mes tiek daug gyvūnų nužudome, o aš dar vieną balandį numušiau.“

Dar viena priežastis grįžti į Lietuvą buvo jausmas, kad svečioje šalyje ji niekada nepritaps, visada bus tik emigrantė. Be to, emigraciją sunkiai išgyveno ir vyriausioji atžala. Berniukas beveik visus metus mokykloje su niekuo nebendravo, nors yra be galo gabus.

Pati Jūratė darbe visuomet buvo vertinama ir gerbiama, tačiau ne kartą teko susidurti su vietinių priešiškumu, netolerancija. Kartą atvedusi dukrelę į šokių pamokas sužinojo, kad mergaitė daugiau nebegalės jų lankyti, nes laiku nebuvo sumokėta už pamokas. Nors iš tiesų tai šokių mokytoja pamiršo pasižymėti, kad už pamokas sumokėta grynaisiais.

„Vien todėl, kad pamiršo užsirašyti, niekas neturi teisės į kitą žmogų žiūrėti kaip į antrarūšį. Mano atlyginimas buvo geras, buvau labai gerbiama kolektyve, bet išėjusi į gatvę buvau tik emigrantė. Aš mačiau, kad toje šalyje niekada nepritapsiu, nes net gatvėje policininkas sau leidžia tave išvadinti necenzūriniais žodžiais tik todėl, kad nesi škotė. Supratau, kad viskas, daugiau nebenoriu nė dienos būti šioje šalyje. Įgijau vertingos patirties, žinių, o kartu atėjo supratimas, kad dabar turiu savotiškai grąžinti skolą gyvūnams, besiaukojantiems dėl žmonių“, – sako J. Paltarokė-Vilimė.

Galerija

Komentarai

  • Pas Paltarokę teko gydyti cukralige sirgusią katytę. Labai labai puiki gyvūnų gydytoja ir nuostabus žmogus.

  • Ir protinga, ir graži… Turi charizmą ir net echoskopą turi!

  • Nuostabi moteris ir gydytoja, deja apie jos tą tėvelį to paties nelabai galima pasakyti.

  • Mūsų geriausia daktarė !!!

  • Taip,tai tikra tiesa,jos tėvelis,K.Paltarokas – nesąžiningas žmogėnas,apie jo „gydymo“ ir bendravimo rezultatus – plačiai komentavo žiniasklaidos priemonės !!!!!

    • Atsakyti
  • Ačiū , ačiū ir dar milijoną kartų Ačiū už Jūsų atsidavimą darbui, už Jūsų darbą ir pastangas. Nuostabi gyvūnų daktarė – Nr 1 !

  • Pati geriausia gydytoja !!!

Rodyti visus komentarus (7)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų