Gyvenimo kelio ištikimoji palydovė – fotografija

Gyvenimo kelio ištikimoji palydovė – fotografija

 

Šią savaitę gražų 70-ies metų jubiliejų pasitikusi fotomenininkė Marija Šileikaitė-Čičirkienė sukaktį nusprendė paminėti kūrybiškai – jau 40-oji personalinė jos darbų paroda atidarė Panevėžio fotografijos galerijos atsinaujinusias erdves.

Simboliškai pavadinta paroda „Kelias. Pradžia“ kviečia ne tik mėgautis nekasdieninėmis kasdienybės akimirkomis, bet ir susimąstyti apie dvasinę žmogaus kelionę ir tikrosios būties slėpinius.

Daugybę metų vadovavusi Panevėžio fotografijos galerijai ir svetingai globojusi fotografijos talentus, penktadienio vakarą M. Šileikaitė-Čičirkienė čia atidarė ir savo parodą.

„Simboliškai sutapo, kad ši paroda įprasmina ir mano kūrybos, ir gyvenimo jubiliejus. Šiek tiek bijau savo metų, nors dar jaučiuosi kupina energijos. Manęs kažkas paklausė, kam reikalinga man ta paroda. Bet kuriančiam žmogui visuomet reikia save pamatyti iš šono, kaip atrodo tavo vidus ir ką savo kūryba nori pasakyti pasauliui. O kartu verčia susimąstyti, ar taisyklingai gyveni. Bet kartais netaisyklingai gyventi dar įdomiau, ypatingai kūryboje“, – šypsosi jubiliatė.

Jubiliejinėje parodoje „Kelias. Pradžia“ – tarsi spalvotame kaleidoskope besisukantys kelio motyvai, eismo ženklai, mūsų miesto kasdienybės ar gamtos peizažo detalės. Tik visi šie vaizdiniai fotografijose įgauna kiek kitokį apšvietimą – nuo paviršiaus slystama į vidines išgyvenimų gelmes. Kasdienybė tampa estetinio patyrimo versme. Pati M. Šileikaitė-Čičirkienė fotografijose matomus fragmentiškus kelio motyvus ir kitas užuominas į fizinę bei dvasinę žmogaus kelionę apibūdina kaip žmogaus išgyventas akimirkas, kurios yra skersinis pjūvis jo paties patirtims ir matymui.

„Kelias yra ta pati žmogaus būtis, kuri netrokšta lenktynių su laiku. Keliaujame tuo keliu, bet labai nenorime pralenkti laiko. Kiekviena žmogaus išgyventa akimirka yra skersinis patyrimų pjūvis savo paties išgyvenimams, matymui. Nesvarbu, kiek mylių nukeliavau, kiek bežvelgiau į tuos debesis, žemę, svarbu, kad aš ėjau ir dar einu. Ir viską fiksuoju. Kitaip kūryba neturėtų prasmės, jeigu nefiksuočiau savo gyvenimo kelio, tų kasdienių pastebėjimų, ženklų“, – filosofiškai nusiteikusi fotomenininkė.

Fotografija, suteikusi sparnus

Fotografija M. Šileikaitei-Čičirkienei yra pažinimo įrankis, nukreiptas ne tik į išorinį, bet ir į vidinį žmogaus pasaulį. Pro fotoobjektyvą fiksuojamos kasdienybės detalės tarsi nukelia į žmogaus pasąmonę, kurioje šios detalės slepia asmenines emocijų audras, prasmes ir išgyvenimus, kurie, skirtingai nei smėlio pilys, gali būti perkuriami iš naujo. O kartu ir primena apie visa ko laikinumą.

„Į šią parodą susiveda ir mano gyvenimo kelias. Šįkart atspindėti jam pasirinkau piešinius ir ženklus ant asfalto – tiesiog norėjosi užfiksuoti tai, kas yra po kojomis, nors dažnai mėgstu pakelti žvilgsnį ir į danguje plaukiančius debesis. Visa tai labai persipina ir su nueito žmogaus kelio pasirinkimais“, – kalbėjo menininkė.

Šią parodą M. Šileikaitė-Čičirkienė kaupė net ketverius metus, kol ryžosi parodyti platesnei auditorijai. Pasak fotografės, tiek kūryboje, tiek ir gyvenime ji nieko nedaro specialiai. Kai turi aštresnį žvilgsnį detalėms, vaizdiniai tiesiog patys plaukia, tereikia spėti juos užfiksuoti: jauna mergaitė, daranti piruetą ir tuo pat metu prie jos kojų besisukiojanti varna, kaip neapčiuopiamos svajonės išplaukiantys popieriniai laiveliai, su vėjeliu paspirtuku nubėganti vaikystė. Pasak menininkės, kad ir koks bebūtų jos darbas, jis turi būti išjaustas, išieškotas, o kartu pasakoti savo istoriją, mintį, idėją.

„Negaliu sėdėti vienoje vietoje, labai daug keliauju ir stengiuosi fiksuoti Lietuvos miestelių grožį, o kartu po truputį kaupiau ir šią parodą. Sakoma, kas ieško, tas randa, bet mano gyvenime ir kūryboje viskas ateina savaime. Esu be galo dėkinga, kad į mano gyvenimą atėjo fotografija, papildžiusi mano gyvenimo kelią ir suteikusi jam sparnus“, – sako M. Šileikaitė-Čičirkienė.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų