Gyvenimą paskyręs Aukštaitijos tautodailei

Gyvenimą paskyręs Aukštaitijos tautodailei

Prieš penkerius metus atsisveikinus su nusipelniusiu panevėžiečiu Vidu Mažukna, vis dar sunku patikėti, kad jo nebėra.

Minėdami Lietuvos šimtmečio jubiliejų matome, kiek permainų įvyko per šį istoriškai, regis, visai neilgą laikotarpį.

Nuo 1918-ųjų iki šių dienų neįtikėtinai daug kas pasikeitė – išnyko vieni, atsirado kiti daiktai, reiškiniai, žodžiai, išgyvenimai, papročiai, požiūriai. Tačiau yra dalykų, egzistuojančių Lietuvoje ne vieną šimtą metų ir visada išliekančių svarbiais, reikalingais, tikrais.

Vienas iš jų – tautodailė, liaudies menas – tautos etninės, dvasinės, materialinės kultūros dalis.

Savamoksliai meistrai, laikydamiesi senųjų tradicijų, kurdavo ir dabar kuria keramikos, tekstilės, medžio, akmens, metalo, odos, gintaro, kaulo, šiaudų ir kitokius dirbinius. Juos matome parodose, naudojame buityje, puošyboje, juose randame tą paslaptingą grūdą, iš kurio auga tapatybės suvokimas, vienybės su savo tauta jausmas.

Į bendrą būrį Lietuvos tautodailininkai pradėjo vienytis daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų, 1966 metais įkūrus Lietuvos liaudies meno draugiją. 1989 metais draugija tapo Lietuvos tautodailininkų sąjunga, netrukus atidariusi skyrius ir regionuose.

Aukštaitija taip pat turtinga gabių, darbščių, išradingų meistrų, sugebančių kurti įspūdingus darbus. Tuos meistrus – drožėjus, audėjus, kalvius, tapytojus, keramikus, pynėjus, juvelyrus bei kitus ir vienija Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrija.

Kiekvienas bent kiek liaudies menu besidomintysis gali patvirtinti – Panevėžio krašto tautodailininkų veikla neįsivaizduojama be ilgamečio jų vadovo, medžio drožėjo Vido Mažuknos.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios iki pat mirties šis žmogus buvo geroji Aukštaitijos liaudies meistrų dvasia, vienijusi juos, skatinusi, vedusi link tikrosios tautodailės.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininku V. Mažukna buvo išrinktas 1993 metais ir šias pareigas ėjo dvidešimt metų. Net sunkiai sirgdamas jis organizuodavo parodas, rūpinosi bendrijos reikalais, važinėjo po mokyklas, mokė vaikus vertinti rankų darbą, ugdyti kūrybingumą

Tautodailė, menas šio žmogaus gyvenime buvo bene visada. Paskatintas bičiulio medžio drožėjo Vytauto Ulevičiaus, dar visai jaunas pradėjo dirbti Panevėžio suvenyrų įmonėje „Tulpė“ drožėju, vėliau susidomėjo keramika. 1980 metais V. Mažukna tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, aktyviai dalyvavo medžio drožėjų pleneruose.

„Visos Lietuvos tautodailininkai pažinojo jį kaip kūrybingą asmenybę, puikų organizatorių, nuoširdų, tiesaus žodžio žmogų. Jis nuolat buvo apsuptas bičiulių, negailėdamas dalijo save kitiems, buvo mylimas žmonių ir pats juos be galo mylėjo. Pažinojusieji Vidą Mažukną jį prisimins kaip nesavanaudišką, sąžiningą, šiltą ir ypač draugišką žmogų“, – po tautodailininko mirties rašyta nekrologe.

Už Aukštaitijos dailei atiduotą gyvenimą Vidas Mažukna 2011 metais buvo įvertintas – išrinktas Metų panevėžiečiu.

Tačiau šiandien jį norisi prisiminti ne kaip išėjusį ir jau penkerius metus amžinybėje besiilsintį, o kaip šalia esantį gyvą, šiltą, visiems atvirą, žodžio kišenėje neieškantį, humoru trykštantį, supratingą žmogų, bet kurią akimirką pasiryžusį ištiesti pagalbos ranką.

Reikšminga pažintis

V. Mažuknos pažinčių ratas buvo nepaprastai platus – žmogaus amžius, išsilavinimas, socialinė padėtis, tautybė, gyvenamoji vieta ar kokie kitokie dažnam svarbūs skiriamieji bruožai jam nerūpėjo. Su visais rasdavo bendrą kalbą, buvo draugiškas, tačiau, jei reikėdavo, teisybės neslėpė – savo nuomonę išsakydavo atvirai, bet, gink Dieve, niekada neįžeisdamas kito.

„Jis mokėjo bendrauti su visais – ir su valdžios atstovais, ir su varganais nelaimėliais“, – prisimena našlė Regina Mažuknienė.

Išėjus su vyru į miestą, sustoti tekdavo vos žengus kelis žingsnius – daugybė žmonių su juo sveikindavosi, stabdydavo, klausdavo patarimo.

„Numojusi ranka kartais palikdavau jį besišnekučiuojantį ir eidavau, kur man reikia“, – pasakoja moteris ir sako jaučianti, jog iki šiol Vidą žmonės prisimena, pačius šilčiausius žodžius taria, kapą aplanko.

Daugiau kaip trisdešimt metų petys į petį gyvenimo keliu ėjusi, sūnų užauginusi pora iš Panevėžio buvo persikrausčiusi į kaimą – ten būta daugiau erdvės vyro sumanymams įgyvendinti. Ir kaime V. Mažukna tapo visiems reikalingas.

Retas kartas, kai automobiliu važiuodamas į miestą ar atgal jis nepaimdavo ko nors pavežti: pažįstami, nepažįstami – visi rasdavo vietos, sulaukdavo dėmesio.

Dėl to kartais ir į kuriozines situacijas patekdavo, net nemalonumų patirdavo – kartą vos nebuvo sumuštas. Tačiau vis tiek niekada nieko neatstumdavo, nesuabejodavo, ar pagalbos reikia. O jeigu žmogus apie tautodailę, kūrybą prabildavo, iš karto su juo užsimegzdavo artimesnis ryšys.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijai dabar vadovaujantis kalvis Saulius Kronis buvo vienas iš tų, kuriuos V. Mažukna ir atvedė į tautodailę.

Visada jautęs silpnybę kalvystei S. Kronis prisimena, kad pagaliau ryžosi pabandyti ir pats ką nors nukalti. Pradėjęs nuo nedidelių darbelių, įsitraukė ir, kaip pasakoja, net rožės žiedą nukalė. Pirmas darbas jam patiko, tad nutarė jį parodyti ir garsiam tautodailininkui V. Mažuknai.

„Jo nepažinojau, bet paskambinau ir papasakojau, kad ėmiausi kalvystės, noriu dalyvauti tautodailininkų veikloje, jau turiu nukalęs ir darbelių. Paklausęs, kur gyvenu, Vidas po keliolikos minučių atvažiavo pas mane. Nustebau, nes tikrai nesitikėjau tokio dėmesio“, – pasakoja kalvis.

Vis dėlto parodęs savo pirmuosius darbus pagyrų jis nesulaukęs.

„Nebekalk tų rožių. Tautodailei reikia ne to“, – pasakė tautodailininkų vadovas ir kantriai ėmėsi aiškinti, kas ir kokia yra tautodailė, kur reikia ieškoti pavyzdžių ir įkvėpimo. Jaunąjį kalvį ėmęsis globoti, supažindino jį su patyrusiu ir garsiu meistru, šviesaus atminimo kalviu Vytautu Kryževičiumi, pas kurį S. Kronis ir pradėjo mokytis.

Vėliau, kai ir pats tapo patyrusiu meistru, kai tautodailei atidavė ne vienerius metus ir su tautodailininkų vadovu buvo siejamas artimos draugystės, atėjo atsisveikinimo metas – V. Mažukna po sunkios ligos mirė.

Kai S. Kronis buvo pasiūlytas kaip galimas kandidatas į naujojo pirmininko pareigas, jis stvėrėsi už galvos: „Kaip galima pakeisti Vidą Mažukną?“

Vis dėlto tautodailininkai kalviu pasitikėjo ir išrinko savo bendrijos vadovu.

Prisimindamas V. Mažukną, kuris, nebūdamas stiprios sveikatos, ilgus metus sirgęs sudėtinga kraujo liga, sugebėjo visada išlikti ramus, savo bėdų ir išgyvenimų kitiems neužkraudamas, S. Kronis sako, jog šis žmogus ir dabar išliko jam kaip pavyzdys, gyvenimo ir kūrybos siekiamybė.

„Kito tokio kaip Vidas nėra ir nebus“, – sako Panevėžio bendrijos pirmininkas.

Jis mano, kad stiprybės meistras, matyt, sėmėsi ir iš meno, ir iš gamtos, kuri jam buvo labai svarbi, ir iš bendravimo su žmonėmis. Didžiulį palaikymą suteikdavo ir savieji – žmona, sūnus, taip pat dukra iš pirmosios santuokos bei jos šeima.

Nardymas ir povandeninė žvejyba Vido Mažuknos gyvenime buvo labai svarbūs užsiėmimai.

Primins skulptūra prie ežero

Pasakojimas apie V. Mažukną tikrai nebūtų išsamus, jeigu jame nebūtų povandeninei žūklei – didžiausiai šio vyro aistrai skirto skyriaus. Povandeninė žūklė, ekstremalaus sporto sritis, dar vadinama povandenine medžiokle, atveria ypatingą, daugeliui visai nepažįstama povandeninį pasaulį. Ja užsiimti ryžtasi toli gražu ne kiekvienas – visų pirma reikia turėti drąsos, apsirūpinti tinkama įranga, būti geru nardytoju. O Vidui viso to užteko.

Kas pažinojo tautodailininkų vadovą, tas žinojo ir apie šį ypatingą pomėgį, dažnas jo sumedžiotos žuvies ne kartą ragavo.

Našlė pasakoja, kad ilgus metus ir ji drauge su vyru važiuodavo ilsėtis prie mėgstamiausio Alnio ežero.

Ta vieta Vidui buvo labai svarbi, net kalbėjo, kad geriausia po mirties jo pelenus būtų išbarstyti viršum šio ežero.

Kiekvienų metų liepą šeima apsigyvendavo palapinėje ir vyras bene kasdien nardydavo, leisdavosi į povandeninę kelionę – tai būdavo jo valandos.

„O tas Alnio ežeras nuostabus – vanduo jame smaragdo žalumo, tarsi garsiojoje Ricoje. Vieta tikrai išskirtinė, labai graži – ten kiekvieną vasarą susitikdavome ir ilsėdavomės kartu su vadinamaisiais ežeriniais draugais“, – prisimena R. Mažuknienė.

Tik Vidas ne tik ten ir ne tik tada leisdavosi į povandeninę žūklę – kai tik turėdavo laisvo laiko, dažną savaitgalį jis su būreliu bendraminčių važiuodavo nardyti, beveik iki tol, kol ledas ant vandens užsitraukdavo. Dalyvaudavo jis ir varžybose, čempionatuose įvairiuose vandenyse – bene visi Lietuvos ežerai išmaišyti.

Nardė jis ir paskutinę savo gyvenimo vasarą – tik jau sunkiai, apgailestaudamas, kad jėgų nebėra, prašydamas padėti plaukmenis užsimauti.

Dabar prie Alnio panevėžiečio praleistus metus primena ant šio ežero kranto krašto tautodailininkų pastatyta skulptūra.

Meistras iš Ukmergės Rimantas Zinkevičius į šį medinį kūrinį sudėjo visas svarbiausias V. Mažuknos gyvenimo vertybes – čia ir tautodailė, ir gamta, ir žuvys, ir paukščiai.

Skulptūra, gavus atitinkamus leidimus, pastatyta praėjus maždaug pusmečiui po V. Mažuknos mirties. Į jos atidengimą susirinko gausus būrys žmonių.

Iš pradžių baimintasi, ar nuošalioje vietoje stovinti skulptūra neužklius vandalams, tačiau taip nenutiko – tautodailės darbas prie Alnio primena čia atvykstantiesiems įdomų, prasmingą čia kadaise viešėdavusio žmogaus gyvenimą. Ir nors V. Mažuknos vardas ant skulptūros neišrašytas, daugelis žino, kam ji skirta.

Įvairiaspalvis gyvenimas

Tautodailininko V. Mažuknos bendraamžiai panevėžiečiai dar prisimena jį ir kaip gerą boksininką. Pašauktas į armiją vaikinas jau turėjo pirmą atskyrį, tad pateko į sporto dalinį, kuriame tarnauti buvo lengviau.

Visi įvykiai šio įdomaus žmogaus gyvenime tarsi susiję vieni su kitais ir vedantys link jam labiausiai tinkančio kelio – sportas, armija, jūra, ieškojimas, kūryba, bendrija.

Ir nardymas atsirado galbūt todėl, kad jo gyvenime buvo jūra. Seniai norėjęs išbandyti jūreivio kelius, jis buvo padavęs dokumentus leidimui plaukti į jūrą. Tokie leidimai lengvai nebūdavo dalijami – visa giminė būdavo tikrinama.

Ilgai negavęs atsakymo jaunuolis manė, kad jo taip ir neišleis, tačiau kvietimas plaukti vis dėlto atėjo ir jis leidosi į keliones. Jūromis jis plaukiojo trejus metus, dirbo ant tralerių denio.

Gal ir ilgiau V. Mažukna būtų traleriais plaukiojęs ir visai kitaip viskas būtų pakrypę, jeigu ne gauta žinia iš Panevėžio, iš gero bičiulio Vytauto Ulevičiaus, dabar garsaus tautodailininko.

Jis kvietė draugą mesti jūrą ir grįžti namo – dirbdamas medžio drožėju galės geriau uždirbti nei jūreiviu būdamas.

Grįžęs atostogų nuėjo pas draugą pasikalbėti ir šis, davęs drožinių pavyzdžių, liepė pabandyti, ar kas išeis.

Vidui drožti patiko, o kai nunešė darbą parodyti, jis buvo visai tinkamas.

Taip jūreivio kelionės ir pasibaigė – Vidas liko Panevėžyje ir įsidarbino tuomet klestėjusioje meno dirbinių įmonėje „Tulpė“ drožėju.

Pasirodo, anais laikais drožėjai iš tikrųjų galėjo gerai uždirbti – daug skulptūrų užsakydavo kolūkiai, įvairios įmonės.

V. Mažuknos gyvenimas buvo labai aktyvus – jame nebuvo vietos nei nuoboduliui, nei nusivylimui.

Jis žavėjosi gamta, sodino medžius, puoselėjo sodą.

O jo užaugintų vynuogių derlius ir dabar gausus – šią vasarą teko paragauti net keturių rūšių vynuogių iš V. Mažuknos sodo.

Veikla

Vidas Mažukna (1942–2013) – panevėžietis, čia užaugo, mokėsi J. Balčikonio gimnazijoje, čia prabėgo didžioji jo gyvenimo dalis.

Tapęs Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) Panevėžio bendrijos pirmininku V. Mažukna ypač rūpinosi Aukštaitijos meistrais, kasmet lankydavo juos Anykščių, Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės rajonuose, atrinkdavo geriausius darbus kasmetei krašto tautodailininkų parodai, pačius geriausius pristatydavo „Aukso vainiko“ nominacijai.

Medžio drožėjams jis rengdavo stovyklas Pasvalyje, Krekenavoje, tapytojams – kūrybines stovyklas Palūšėje. Jo pastangomis buvo išleisti du LTS leidinio „Tautodailės metraštis“ numeriai, skirti Aukštaitijos tautodailininkams.

Nuo 2003 metų V. Mažukna atstovavo savo krašto tautodailininkams Aukštaitijos regioninėje etninės kultūros globos taryboje.

2009 metais už Panevėžio krašto tautodailininkų pristatymą dainų šventėje „Amžių sutartinė“ apdovanotas Lietuvos Respublikos prezidento padėka.

2011-aisiais išrinktas Metų panevėžiečiu – „Už Aukštaitijos tautodailei atiduotą gyvenimą“.

Panevėžio krašto tautodailininkų vadovas į Amžinybę pašauktas visų amatininkų globėjo Švento Kazimiero garbei skirtą dieną.

 

Komentarai

  • Reto siltumo,gilumo zmogus.Visada bus su manim

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų