(M.Blinsturbytės nuotr.)

Rašytojas gyvenimą dėlioja iš akimirkų

Rašytojas gyvenimą dėlioja iš akimirkų

Neseniai Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotas rašytojas Valdas Papievis Paryžiuje gyvena jau dvidešimt metų. Prancūzijos širdyje savo gyvenimo tempą pagavęs prozininkas nepaliauja mėgautis akimirkomis, kurios tampa jo kūrybiniu įkvėpimu.

Anykščiuose gimęs ir augęs Valdas Papievis vaikystėje buvo dažnas svečias Panevėžyje. Jo mama – tikra panevėžietė, todėl kartu su ja rašytojas neretai lankydavo Beržų gatvėje gyvenusią močiutę.

Juokaujama, kad prozininkas nerašo knygų, kurios negauna premijų. Romanas „Eiti“ V. Papieviui pelnė net dvi premijas: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Liudo Dovydo, o knyga „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ buvo patekusi į geriausių metų knygų penketuką bei kūrybiškiausių dvyliktuką.

Rašytojas neslepia, kad žinia apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos paskyrimą jam buvusi didelė staigmena. Sužinojęs naujieną, V. Papievis susapnavo lemtingą sapną.

„Sapnavau, kaip mažas berniukas bėga per didelę pievą, o prieš jo akis mirguliuoja geležėlė. Staiga jį nukrenta ir spinduliuoja visomis saulės spalvomis. Tai vaikui buvo pats didžiausias stebuklas, tačiau jis neįstengė suvokti viso šio įvykio prasmės“, – kalbėjo prozininkas. Ir pridūrė: „Prieš gaudamas premiją, labai gerai žinojau, kas tai yra. O ją gavęs to nebežinau…“

V.Papievis su garbingu apdovanojimu dar nespėjo susigyventi. Kita vertus, jis stengiasi atsiriboti nuo savo parašytų knygų bei įvairių premijų, nes nebegalėtų toliau eiti kūrybiniu keliu. Skaitytojų dėmesio rašytojo knygos nestokoja, tačiau kurdamas rašytojas apie komercinę sėkmę negalvoja.

„Jeigu aš rašydamas galvočiau apie sėkmę ar premijas, tuomet man būtų galas“, – juokavo rašytojas.

Jis iki šiol nesuvokia savo kūrybos sėkmės paslapties. V. Papievis prisipažįsta, jog menkai tepažįsta ir šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekstą.

„Aš netgi bijau jį pažinti, kad jokie vėjai nepakreiptų mano burės. Aš rašau tai, kas plaukia iš mano vidaus. Gyvenime ir kūryboje pasiduodu srovės krypčiai. Aš esu nutolęs nuo literatūros teorijų. Nežinau, kas yra modernizmas ar postmodernizmas…“ – tikino vyras.

Jis į rankas dažniausiai paimantis Romualdo Granausko, Giedros Radvilavičiūtės ar Danutės Kalinauskaitės kūrybą.

Paryžius nepaleidžia

Rašytojas sunkiai gali patikėti, jog Paryžiuje prabėgo jau dvidešimt jo gyvenimo metų. Dauguma V. Papievio kūrybos gerbėjų klaidingai tiki, jog jis Prancūzijoje praleido penkeriais metais daugiau, nei skaičiuoja pats prozininkas.

„Laikas ir taip bėga su pagreičiu, o žmonės jį dar labiau skubina. Kai Paryžiuje buvau pragyvenęs penkiolika metų, visi sakė, kad gyvenu dvidešimt. O dabar tvirtina, kad dvidešimt penkerius“, – su šypsena kalbėjo V. Papievis.

Pirmą kartą vyras Paryžiuje apsilankė kaip ekskursantas. Tai nutiko 1992 metais. Tačiau po mėnesio grįžo į Lietuvą ir joje pragyveno dar penkerius.

„Taip, aš galiu drąsiai tvirtinti, kad Paryžius yra mano miestas. Nežinau, ar aš suradau šį miestą, ar jis mane. Nežinau ir to, ar Paryžius yra mano šuo, ar aš jo. Kai prisijaukini gyvūną, jį labai sunku atstumti. Paryžius kol kas manęs nepaleidžia“, – „Sekundei“ tvirtino rašytojas.

V.Papievis ne kartą yra minėjęs, kad Prancūzijos sostinėje egzistuoja mažesnė skirtis tarp privačios ir viešosios erdvės. Jis sako, jog Vilniuje nėra nė vieno tilto, ant kurio atsistojęs jis norėtų žiūrėti į tekantį Neries vandenį. Apsistojus Lietuvos sostinėje niekuomet nekyla minčių pasiimti nešiojamąjį kompiuterį ir išeiti į viešąją erdvę rašyti.

„Paryžiuje tai darau labai dažnai. Vilniuje išeidamas iš namų sakau: „Einu į miestą.“ Tai reiškia, jog aš ten turiu būti kitoks nei namuose. Žmonės skirstomi pagal tam tikrus standartus: kokie jie turi būti, ką gali ir negali daryti. Paryžiuje yra kur kas daugiau erdvių, kur mieste jaučiuosi tarsi būdamas namuose“, – pabrėžė V. Papievis.

Jis į Lietuvą grįžta neretai, nes čia visuomet jo laukia mylima mama, sesuo ir draugai. Rašytojas apie grįžimą į gimtąją šalį visam laikui kalba nenoriai ir prasitaria: „Paryžius nėra kalėjimas, todėl man nereikia iš jo ištrūkti.“

Atsiimdamas Nacionalinę kultūros ir meno premiją savo padėkos kalboje V. Papievis pabrėžė, jog šiais laikais žodis „emigrantas“ yra nebetekęs prasmės. „Geografinės ribos pasaulyje nyksta. Lietuva nėra maža: ji yra nuo Paryžiaus iki Čikagos. Kad ir kur gyventume, didžiąją Lietuvos dvasinę kunigaikštystę mums visiems reikia kurti kartu“, – akcentavo rašytojas.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas V. Papievis atvykęs į Lietuvą vos spėjo suktis. Jis nepraleido progos aplankyti ir Panevėžyje. M.Blinstrubytės nuotr.

Gyvena mėgaudamasis laiku

V.Papievis prisipažino, kad pastarasis grįžimas į Lietuvą išsiskyrė savo pašėlusiu tempu: nuolatiniai susitikimai su skaitytojais, naujosios knygos pristatymai įvairiuose Lietuvos miestuose, premijos įteikimo vakaras. Rašytojo gyvenimas Prancūzijos sostinėje sukasi kur kas lėčiau.

„Norėčiau jau būti Paryžiuje, sėdėti prie Senos ir žiūrėti į po mano kojomis srūvantį vandenį“, – tarė ramybę skleidžiantis rašytojas.

V.Papievis savo dienas Paryžiuje leidžia palėpėje, kur dažniausiai gimsta jo knygos. Jis darbu savęs stengiasi neapkrauti, nes jam daug svarbiau turėti laisvo laiko.

„Man pakanka mano karvelidės bei minimalių buitinių sąlygų. Tačiau man reikia laisvo laiko, kurį galėčiau skirti sau bei artimiems žmonėms, – mintimis dalijosi prozininkas. – Sėdėti biure vien tam, kad užsidirbčiau pinigų?! Tai nėra mano gyvenimas. Juk gyvename vieną ir paskutinį kartą. To daugiau nebebus…“

Rašytoją erzina šiuolaikinio pasaulio žmonių frazė „Neturiu laiko“. Jis nesuvokiantis, kur visi nuolat skuba ir bėga.

„Aš eiti sparčiau negaliu. Nesu rašymo automatas ir mano knygos ateina tada, kai joms laikas. Galbūt daugiau nieko daugiau ir neparašysiu…“ – svarstė vyras.

V. Papievis prisipažįsta, kad gyvena ir rašo labai intuityviai, spontaniškai ir nuoširdžiai. Jis didžiausia dabartinių laikų vertybe laiko nuoširdumą. „Jeigu Lietuvoje jo būtų daugiau, tai visokių nesąmonių, kurios vyksta mūsų šalyje, būtų mažiau“, – rėžė prozininkas.

Neretai skaitytojai V. Papievio knygose pasigenda lietuviškumo, tačiau jis atskleidžia, jog rašo apie žmonių jausmus ir išgyvenimus, o ne apie konkrečios šalies realijas.

„Jeigu mes nusileistume į giliausias savo gelmes, pamatytume, kad esame labai panašūs. Visi mes išgyvename skausmą, liūdesį, džiaugsmą, nerimą, – visi jausmai tie patys, galbūt skiriasi jų tonacijos ir registrai“, – tvirtino rašytojas.

Prozininkas sako, kad reikia išmokti mėgautis aukštosiomis akimirkomis: sustoti ir įsižiūrėti į menkiausią nieką. Tuomet atsiveria tikroji gyvenimo esmė.

„Ją galima pamatyti bet kur. Į balą nukritusiame medžio lape ar vandens lašeliuose, slystančiuose lango stiklu. Geriausi ir svarbiausi dalykai vyksta tuomet, kai nieko nevyksta. Reikia įsižiūrėti ir įsiklausyti. Visi esame poetai, tačiau ne visi tą žino“, – mąstė rašytojas.

Filmo scenarijus – nemenkas iššūkis

Šį kartą į Lietuvą V. Papievis grįžo ne tuščiomis, o su naująja apsakymų knyga „Žiebtuvėliai anarchistai“. Joje trys kūriniai, du iš jų jau buvo spausdinti žurnale „Metai“. Rašytojas atskleidė, jog šie apsakymai buvo tarsi įsibėgėjimas į romaną „Odilė, arba oro uostų vienatvė“.

„Tuos tekstus rašiau jausdamas, kad manęs laukia kažkas didesnio. Man reikia įsibėgti, nes mane valdo kalbos tėkmė, todėl man reikia pasiruošti. Galbūt tais apsakymais pagavau romano ritmą. Tačiau turinio prasme paskutinės mano knygos nėra susijusios“, – tikino V. Papievis.

Apsakymų knygos pavadinimas gimė atsitiktinai, tačiau jis labai susijęs su rašytojo gyvenimo būdu. Vyras nemažai rūko, todėl nuolat apsilankęs pas Paryžiuje gyvenančius draugus jų namuose palieka žiebtuvėlius.

„Vieną kartą išėjęs iš draugo supratau, kad palikau žiebtuvėlį. Sugrįžau, o jis man ir pasakė tą frazę: „Žiebtuvėliai anarchistai“. Jie eina iš rankų į rankas ir man pasirodė, kad žiebtuvėliai yra tarsi anoniminiai mūsų gyvenimų liudininkai“, – atskleidė V. Papievis.

Nežinau ir to, ar Paryžius yra mano šuo, ar aš jo. Kai prisijaukini gyvūną, jį labai sunku atstumti. Paryžius kol kas manęs nepaleidžia.

V. Papievis

Mintis išleisti apsakymų knygą pirmiausia gimė dailininkams, kurie buvo susirinkę į romano „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ pristatymą Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. Tuomet buvo nuspręsta, jog dailininkas Eugenijus Varkulevičius naująją knygą iliustruos, menininkė Rima Puniškaitė – įriš ir pagamins viršelį, o dizainerė Milda Kairaitienė pasirūpins spausdinimo reikalais.
Tarp Paryžiaus ir Kauno sukurta apsakymų knyga pirmiausia buvo išleista tik 15 egzempliorių tiražu. Vos pasirodęs leidinys buvo iš karto išgraibstytas, todėl jos leidimas buvo pakartotas. V.Papievis šiuo metu rašo scenarijų režisieriaus, taip pat Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Gyčio Lukšo kino filmui. Pirmą kartą neįprasto darbo ėmęsis rašytojas pripažįsta, kad literatūrinio scenarijaus rašymas nėra lengva užduotis.

„Kai rašai knygą, tą darai vienas. O šiuo atveju už manęs buvo daugybė žmonių. Reikėjo taikytis prie režisierių, aplinkybių. Rašyti knygą galiu sau leisti metus ar dvejus, galiu jos ir nebaigti. Rašydanmas scenarijų aš turėjau laikytis griežtų kriterijų, kurie man tapo iššūkiu“, – prisipažino prozininkas.

Filmas bus kuriamas dviejų V. Papievio romanų „Eiti“ ir „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ pagrindu. Rašytojas sako, kad sulydyti dvi knygas jam padėjęs režisierius G. Lukšas.

„Supratau, kad kinas ir knyga yra du skirtingi pasauliai. Pereiti iš vieno pasaulio į kitą man sudėtinga. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip atrodys filmas, tačiau Gytis sako, kad žino“, – juokavo V. Papievis.

Pasiklysta tarp fantazijų ir realybės

Prozininkas neslepia, kad rašo pirmiausia sau ir kurdamas stengiasi atsiriboti nuo viso pasaulio. Tačiau paradoksas, kad būtent tada jis labiausiai su pasauliu ir suartėja, nes visuomet nori pasidalyti tuo, ką sukūrė.

„Nacionalinė kultūros ir meno premija man svarbi tuo, kad ji yra ženklas, jog pasidalyti man pavyko. Juk dienoraštį galime rašyti visi. Svarbiausia, kaip padaryti, kad tai, ką išgyvenu pats vienas, taptų visų bendra patirtimi. Tai, ką tu išgyvenai, imtų byloti ir kitiems. Kaip surasti tam kalbą, žodžius, sakinius?!…“ – svarstė V. Papievis.

Visų prozininko kūrinių įkvėpimo šaltinis yra tas pats: išgyvento išgyvenimas. Rašant romaną „Eiti“, jo kūrybinėmis dirbtuvėmis buvo tapusi palėpė, kurioje be perstojo skambėjo filmo „In the mood for love“ (liet. „Meilės laukimas“) muzika. Knygą „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ kūrė tiek mylimoje palėpėje, tiek Paryžiuje esančiame skverelyje šalia viduramžių muziejaus.

„Nežinau, kodėl pasirinkau tą vietą. Ten neva atkuriamas viduramžių sodas, todėl buvo paklotos lentos. Aš ant jų atsisėsdavau ir rašydavau žiūrėdamas į pro mane praeinančių žmonių kojas. Man jų labai reikėjo, kad neatitrūkčiau nuo tikrovės“, – atviravo rašytojas.

Taigi kūrybiniai impulsai V. Papievį gali užklupti pačiose netikėčiausiose vietose. Menininkas prisiminė, kaip kartą sėdėdamas kavinėje jis įsižiūrėjo į žmonių kojas. Tuomet jį aplankiusi mintis, kad žmonių žingsniai yra tarsi sakiniai. Rašytojas atskleidė, jog jam vis sunkiau darosi nubrėžti ribą tarp fantazijos ir tikrovės. Romane „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ rašytojas parašė epizodą, kuriame pasakojama, kaip maršrutinio autobuso vairuotojas su juo vykstantiems keleiviams pasakoja apie vietas, pro kurias jie pravažiuoja. Rašytojas ilgą laiką buvo įsitikinęs, jog aprašyta situacija yra fantazijos vaisius, nes realybėje taip nutikti negali.

„Visai neseniai, gruodžio mėnesį, aš įsėdau į autobusą ir jame veiksmas vyko būtent taip, kaip buvau parašęs knygoje. Tada priėjau prie vairuotojo ir jam parodžiau vietą, kur parašiau apie jį, – šypsojosi V. Papievis. –  Jam nebuvo įdomu, nes jis lietuviškai nesuprato. Tačiau jis plačiai nusišypsojo ir padėkojo. Taigi ribos tarp fikcijos ir tikrovės yra labai paslankios – kaip vėjo pustomas kopų smėlis.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų