Greta Kazlauskaitė: turiu stereotipinių Panevėžio bruožų ir jais didžiuojuosi

Greta Kazlauskaitė: turiu stereotipinių Panevėžio bruožų ir jais didžiuojuosi

Lapkričio 14 d. 18 val. Juozo Miltinio dramos teatro mažojoje salėje žiūrovų laukia atviras, drąsus, intriguojantis, paveikus spektaklis „Nekrozė“. Jį iš Klaipėdos atveža teatras „Apeironas“. Sostinėje ir Kaune jau prisistatęs, sukėlęs diskusijų, įvertintas ir paties Oskaro Koršunovo, dabar „Apeironas“ rengiasi susitikti su panevėžiečiais.

Šis susitikimas vienai iš teatro įkūrėjų, režisierei Gretai Kazlauskaitei bus ypatingas. Po ilgos pertraukos, su jau sukauptu nemenku kūrybiniu bagažu ir pačios parašyta bei režisuota pjese, ji grįžta į gimtąjį miestą pasidalyti visu tuo su panevėžiečiais. Kokių minčių ir pojūčių kupinas sugrįžimas? Apie tai šis Gretos interviu.

– Sugrįžtate į Panevėžį po beveik dešimties metų. Kokie motyvai veda į gimtąjį miestą?

– Kartais mūsų ryšiai sunkiai nusakomi žodžiais. Kodėl mes esame tokie prisirišę prie savo praeities? Tai gili ir analizuotina tema. Tačiau yra paprastas dalykas – aš jaučiuosi Panevėžį atrandanti antrą kartą, jaučiuosi ne grįžtanti, bet pradedanti. Kai išvažiavau mokytis, į Panevėžį grįždavau tik kartą per metus. Tai vykdavo rečiau, negu žmonės dabar parskrenda iš Londono. Tiesa, tėvai atvažiuodavo ilsėtis pas mane į Klaipėdą, o mano asmeninės sąsajos su Panevėžiu buvo nutrauktos. Klaipėdoje turėjau daug darbo, tad Panevėžys visiškai išsitrynė iš mano gyvenimo. Be to, Panevėžyje pasikeitė tėvų gyvenamoji vieta, kuri mane labiausiai rišo su šiuo miestu. Toje vietoje užaugau, ji mane suformavo. Nebeliko namų, nebeliko ir miesto. Todėl labai ilgai negrįžau.

Vėliau prasidėjo darbo reikalai, pažintys, susitikimai. Galiausiai mūsų teatro projektų sklaida, įpareigojanti aplankyti miestus. Tad ir pagalvojau: o kodėl aš turėčiau aplenkti savo miestą? Nusprendžiau jame apsidairyti, ir pirmas dalykas, kurį atvažiavusi po dešimties metų suvokiau, kad tas Panevėžys, kuris yra mano, yra tik mano galvoje ir jo tokio nebebus, bet ir nereikia. Manęs irgi tokios nebebus, aš irgi pasikeičiau. Tai, kas yra dabar – žavu, verta pamatyti ir draugauti. Visiškai neradau jokios priežasties aplenkti šitą miestą, priešingai, pajutau norą prisidėti prie jo kultūros, nes mūsų darbas ir skatina prisidėti prie kultūros puoselėjimo, dideles intelektualines problemas turinčios visuomenės kėlimo aukštyn. Taip po truputį atsigręžiau į Panevėžį ir čia bandysime pristatyti pirmąjį savo spektaklį.

– Ar yra nerimo, kad jūsų teatras, spektaklis gali būti nesuprasti?

– Nerimo yra. Mūsų teatras nėra tradicinis. Jis labiau yra priskiriamas postmodernistiniam teatrui, nors kritikai apskritai yra sutrikę, mėgindami apibrėžti mūsų žanrą ar pobūdį. Panevėžyje žmonės ilgą laiką galėjo lankytis dviejuose teatruose – Juozo Miltinio ir teatre „Menas“, kurių repertuarai visgi atstovauja klasikiniam teatrui. Braižas ir stilistika čia nesikeitė daug metų. Todėl yra nuogąstavimų, kad suformuotas tik vienoks teatro suvokimas. Tai, ką mes atvešime, aš nė kiek neabejoju, – tokio teatro panevėžiečiai nebus matę, jeigu jie aktyviai nedalyvauja šiuolaikinio teatro gyvenime. Panevėžys nėra tas geografinis taškas, į kurį atvyktų žinomi režisieriai pristatyti naujausių savo darbų. Net nekalbu apie jaunus režisierius, kurie jau diktuoja teatro tendencijas, kultūrines, socialines tendencijas. Jeigu patys panevėžiečiai savęs nekultūrina, tai miestas vargu ar gali pateikti plačią teatrinės įvairovės amplitudę, todėl ir yra šiek tiek neramu, kaip žiūrovai reaguos, ar jie priims. Yra tokia konservatyvumo baimė.

– Kokie gi tie stereotipiniai panevėžiečio bruožai?

– Sunku dabar atsakyti, nes augau tuo laiku, kai Panevėžys buvo kitoks. Tai buvo 1995–2005 metai. Tuomet gyvavo grupuotės, buvo išties nesaugus miestas, kuriame reikėjo daug išmonės neįsivelti į tam tikrus dalykus ir, be abejonės, aš nebuvau ta, kuri neįsiveltų. Nematau prasmės slėpti, kaip formavosi patirtys, suvokimas. Nes, mano manymu, teatras yra išgyventos mokyklos interpretacija. Mūsų teatras yra kuriamas iš to, ką esame išgyvenę, nes jis prasideda nuo dramaturgijos kūrimo ir baigiasi režisūriniais sprendimais, išvaidinimais. Mes kalbame apie tai, ką esame patyrę, kas skauda, o ne teoretizuojame arba mėginame įsivaizduoti. Todėl mūsų spektakliai neretai yra labai paveikūs, jie galbūt turi ir agresyvumo, ir brutalumo, bet juose yra ir meilės, ir atsivertimo, ir pamokos suvokimo išraiškų.

Panevėžys man davė klaidos pradžią ir jos suvokimo didžiulę pamoką. Nes tai buvo miestas, kuriame labai anksti prasidėdavo žmonių branda. Atvykusi studijuoti į Klaipėdą, aš buvau brandesnė už kitus ir daugiau mačiusi. Visa tai labai greitai supratau. Gavau bagažą ne mokykloje mokydamasi abėcėlės ar skaičiuoti, gavau labai gerą gyvenimo mokyklą.

– Sugrįžkime prie Jūsų su kolege bei bendramoksle Egle Kazickaite įkurto „Apeirono“ teatro. Koks tai teatras, iš kokių paskatų jis atsirado?

– Kai kalbame apie teatrą, mes susiduriame su sąvokomis – kūrėjas, menininkas. Tačiau mūsų teatre dirba amatininkai. Jis prasidėjo be jokių tetų ir dėdžių pagalbos. Jis prasidėjo atsisaisčius nuo bet kokių žinomų pavardžių, po kurių sparnu tarsi galėjome prisiglausti ir slysti karjeros link, perimant kažkieno braižą, stengiantis įtikti publikai, siekiant pelno.

Dar studijų metais suvokėme, kad tokia sistema mūsų netenkina. O jei nori veikti ne pagal kito taisykles, turi sukurti savo nišą. Ir tada prasidėjo juodas darbas nuo nulio. Dėl begalinio noro kurti, ieškoti, galėti klysti, o per klaidą suvokti, o suvokus sukurti, o sukūrus pasidalyti. Menine forma spręsti mus visus liečiančias problemas.

Mūsų teatras kalba socialinėmis temomis, kurios, mūsų manymu, yra labai skaudžios, ryškios, aktyvios mūsų dabartinėje visuomenėje. Mūsų teatras yra sunkioji atletika. Jei mes televizijoje matome lengvąją atletiką, tai mūsų teatras smarkiai apeliuoja į intelektualinį prusimą. Todėl kuriamoje dramaturgijoje, nepaisant to, kad analizuojamos visiems pažįstamos problemos, jos yra analizuojamos su filosofiniu užtaisu, analizuojamos pasitelkiant papildomą literatūrą, analizuojamos nebijant įdėti daug archetipinių, religinių, politinių simbolių. Naudojame tam tikrą terminologiją, ji gali būti ir sudėtingesnė, bet ne todėl, kad mes nemokėtume kalbėti paprastai. Ją pasitelkiame tam, kad drauge su žiūrovais prustume, kad išėję iš spektaklio išsineštume naują mintį, žodį, o sužinoję jo reikšmę praplėstume savo žodyną. Kad sužinotume tai, ko dar nežinome, prisimintume tai, ką užmiršome. Plėstume tolerancijos ribas, pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Todėl mūsų teatro auditorija yra atviri, ieškantys žmonės. Taigi ieškančius žmones ir kviečiu „ragauti“ kai ko naujo. Didelio apsinuodijimo, manau, patirti neįmanoma.

– Į Panevėžį atvežate spektaklį „Nekrozė“. Ko žiūrovai gali tikėtis?

– Spektaklis įvardijamas kaip psichologinis juodojo humoro kriminalas. Jau vien pavadinimas „Nekrozė“ kviečia išsiaiškinti, ką tai reiškia. Kaip ir mūsų teatro pavadinimas „Apeironas“, jisai kviečia analizuoti, kas mes esame. Manau, kad pasiskaitę apie Apeironą ir sužinoję apie Anaksimandrą, žmonės negyvens blogiau.

Spektaklyje analizuojamas toks terminas – dvasinis materializmas, kuris yra kaip gangrenuojanti galūnė mūsų dvasinėje raidoje. Apie šį žodžių junginį dar prieš einant į spektaklį kviečiu iš anksto pamąstyti. Jeigu mes pradėsime mąstyti, kas tai yra, kaip tai reiškiasi mūsų šiandienos visuomenėje, jeigu mes pradėsime mąstyti apie mūsų ego, kuris yra ne išlikimo kristalas mumyse, bet uzurpuojanti forma, mėginanti mus užvaldyti forma, mes palaipsniui jau įeisime į spektaklį, o paskui viskas jau savaime tekės.

Spektaklyje situacija yra labai paprasta – į gimtadienį susirenka vieniši žmonės. Jiems pasiūlomas skelbimas – variantas, kaip galima praleisti laiką – atšvęsti gimtadienį ir dar laimėti prizą – dovaną. Ta dovana pasirodo labai netikėta, ji visus įvelia į didelę intrigą ir neprognozuojamą santykių baigtį. Per tuos santykius išryškėja mūsų visų ir kiekvieno asmeniškai turimos silpnybės, ydos, nuo kurių mes bėgame. Visuomeninės problemos, kuriose mes esame užstrigę. Savo spektakliu mes neišsprendžiame problemų ir neduodame atsakymų. Mes keliame klausimus ir kviečiame diskutuoti. Šis spektaklis kviečia susimąstyti ir paskui apie tai diskutuoti. Jei J. Miltinio teatro administracija leis, po spektaklio kviesime žiūrovus pasilikti ir padiskutuoti.

– Turite staigmeną ir jauniesiems žiūrovams.

– Labai svarbu kreiptis į jaunus žmones. Klaipėdoje mes vykdome programą „Intelektualus bilietas“. Dešimtų–dvyliktų klasių moksleiviai gali sekti feisbuke užduodamą klausimą, neturintį vienaprasmio atsakymo. Jiems reikia laisva forma užrašyti pamąstymą tuo klausimu, rašto darbą pateikti vietoje bilieto ir tada moksleiviai yra įleidžiami į salę.

Panevėžyje mes taip pat paskelbsime „Intelektualų bilietą“ – klausimą. Pirmieji dvidešimt jaunuolių, atėję su raštu užrašytais pamąstymais, bus nemokamai įleisti į salę pasižiūrėti spektaklio.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų