Graikijos saulė mūsiškės neišstūmė

Graikijos saulė mūsiškės neišstūmė

Į Graikijai priklausančią Rodo salą laimės ieškoti išvykusi 27-erių panevėžietė Jurgita Paltarokaitė atvirauja, jog, kaip ir dauguma, į svečią šalį skridusi padirbėti per vasarą. Tačiau bene kasdien šviečianti saulė, temperamentingi ir pozityvūs graikai pavergė jaunos moters širdį. Dienos pralėkė greitai – vietoje planuoto pusmečio saulėtoje saloje lietuvė jau daugiau nei metus ir ten jai pavyko ne tik išlaisvinti savo kūrybišką prigimtį, bet ir išmokti vertingų pamokų.

 

Jurgita prisipažįsta, jog prieš išvykdama gyventi į Graikiją niekuomet ten nesilankiusi. Jos sąskaitoje ne tiek ir daug kelionių: vizitai į kaimynines Baltijos šalis, Prancūziją, Vokietiją, itin malonų įspūdį padariusią Ukrainą.

J. Paltarokaitė įsikūrė vos už penkiasdešimtiems kilometrų į pietryčius nuo Rodo esančiame senoviniame Lindoso miestelyje. Kiekvieną atvykėlį čia sužavi vaizdingi balti namukai, siauros gatvelės ir ant kalvos stūksantis didingas akropolis.

Apsigyvenusi Graikijoje, Jurgita sako išsikėlusi asmeninį iššūkį – bent du kartus per metus aplankyti vis kitą šalį.

Vos šešiems mėnesiams į Rodą atvykusi lietuvė dabar džiaugiasi, jog per kiek daugiau nei metus jau truputį pramoko graikų kalbą: gali suprasti, ką jai nori pasakyti, ir šį tą atsakyti pati.

Pasidomėjus, kodėl nusprendė vykti laimės ieškoti būtent į Lindosą, Jurgita sako neturėjusi didelio pasirinkimo – tiesiog gavo pasiūlymą atvykti dirbti.

„Reikia pripažinti, jog vykau į Graikiją netgi labai nepasidomėjusi. Savo kelionę priėmiau kaip nuotykį, kaip naują savo gyvenimo puslapį. Pagalvojau: kas bus – tas, nepatiks, skrisiu atgal arba kur nors kitur“, – pasakoja panevėžietė.

Pasibaigus vasaros sezono darbams, ji sako svarsčiusi apie galimybę išvykti dirbti į Prancūzijos Alpes, tačiau jautė, jog kažkas viduje kužda, jog tokio žingsnio vertėtų atsisakyti.

Netrukus įsibėgės naujasis vasaros sezonas ir Jurgita juokiasi nebesukanti galvos dėl to, jog neišvyko.

„Dabar pas mus atvyksta tie patys prancūzai, italai, ispanai“, – sako.

Paskui svajones

Mergina juokiasi, jog susiklosčiusi situacija skamba tikrai paradoksaliai. Pati ji visą savo gyvenimą praleido Panevėžyje, augo didmiestyje, apsupta įvairiausių patogumų, ranka pasiekiamų pramogų ir kitų miestietiškų privalumų.

J. Paltarokaitė įsikūrė vos už penkiasdešimtiems kilometrų į pietryčius nuo Rodo esančiame senoviniame Lindoso miestelyje.

„Nuolat galvodavau, kaip žmonės gali gyventi vienkiemiuose, kaimuose, mažuose miesteliuose, kuriuose viską galima pasiekti pėsčiomis arba, atvirkščiai – tenka važiuoti toliausiai į kitą gyvenvietę? Ir štai atsidūriau būtent tokioje aplinkoje. Tai tik dar kartą man įrodė, jog niekada nereikia sakyti niekada“, – su šypsena pasakoja emigrantė.

J. Paltarokaitė patikina miestelį įsimylėjusi visa širdimi. Pirmiausia, sako, jis papirko vos per kelias minutes pėsčiomis pasiekiama jūra ir ore tiesiog tvyrančia nepaaiškinama ramybe.

„Ten, kur jaučiuosi gerai, pasilieku. O čia gavau galimybę skirti laiko sau, savęs pažinimui, įvairiems gyvenimiškiems ieškojimams“, – atvirauja ji.

Vis dėlto leistis į plačias paieškas nėra kur – ne sezono metu miestelyje veikia tik bažnyčia, pora parduotuvių, paštas ir keli barai. Viename jų dirbo ir Jurgita.

Lietuvė džiaugiasi, jog žiemą sulėtėjantis ritmas leido jai ne tik geriau susipažinti su graikų gyvenimo būdu, kultūra, vertybėmis, bet ir daugiau sužinoti apie save pačią.

„Beveik visą gyvenimą dirbau baruose ir labai daug savęs esu atidavusi kitiems žmonėms. Žiemą mane tiesiog užvaldė noras nusipirkti paprasčiausių pieštukų ir pradėti piešti“, – užčiuopusi meno gyslelę džiūgauja panevėžietė.

Ji sako esanti labai dėkinga vienai draugei, kuri paskatino piešti ne tik ant popieriaus lakšto, bet piešiniais marginti ir drabužius, aksesuarus, galanteriją.

Širdžiai miela veikla po truputį įgauna pagreitį, nors pati Jurgita iki šiol jaučiasi kiek ne savose vėžėse.

„Negaliu patikėti tuo, ką darau, nes paskutinį kartą teptuką laikiau turbūt dešimtoje klasėje, o dabar man netrukus bus 28-eri“, – juokiasi.

Išmoko gyventi kitaip

Pradėjusi kurti Jurga sako panirusi ir į savotišką meditaciją, kuri jai padėjo suvokti dar kelis dalykus apie save, į kuriuos ji anksčiau nekreipusi dėmesio.

Jauna moteris pasakoja, jog anksčiau bijodavo pasakyti „ne“, nes visuomet galvodavusi, jog paprieštaravusi prieš save nukreips tam tikrą blogą energiją, aurą.

Pavykus išsilaisvinti iš šio požiūrio, J. Paltarokaitė pastebėjo ir pakitusio charakterio ypatybes.

„Pradėjau suvokti, jog susidūrus su kokiais nors sunkumais, bėdomis, visuomet yra išeitis. Reikia stengtis į gyvenimą žiūrėti optimistiškai, vienaip ar kitaip – viskas bus gerai. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties“, – įsitikinusi panevėžietė.

Vos atvykusi į salą, Jurgita pastebėjo, jog graikai yra linkę hiperbolizuoti savo emocijas.

„Maniau, jog jie pykstasi tarpusavyje, nes labai dažnai šaukia vieni ant kitų. Vienas vietinis mane nuramino paaiškindamas, jog šitaip tiesiog yra diskutuojama, dalijamasi idėjomis, mintimis“, – šypteli.

Viduržemio jūros pakrantėje praleidusi daugiau nei metus, Jurgita nesunkiai randa tokio bendravimo būdo paaiškinimą.

Pasak jos, pirmiausia, rodos, žmones labai veikia žeme besiritinėjanti saulė. Saloje jos tiek, kad, anot Jurgitos, beveik neįmanoma sutikti liūdno žmogaus. Antra, graikai yra labai temperamentinga tauta.

„Ugnies, aistros gyvenimui pasiėmiau iš jų su kaupu“, – sako.

Įžvelgia nemažai panašumų

Lindoso miestelyje, kuriame apsistojo J. Paltarokaitė, dar neįsibėgėjus vasaros sezonui jau gyvena apie dešimtį lietuvių.

Visoje Rodo saloje jų yra nemažai. Kai kurie atvykę ganėtinai seniai – ne tik įsilieję į vietinę darbo rinką, bet ir sukūrę šeimas, nuosavus verslus.

Nemaža Graikijos lietuvių bendruomenė yra įsikūrusi Atėnuose, o ar tokia bendraminčių kompanija yra Rode, Jurgita sako nežinanti.

Paklausta, kaip lietuvių draugiją priima patys graikai, panevėžietė tik šypteli, jog graikams pirmiausia į akis krenta lietuvaičių merginų grožis – jam pietiečiai negaili komplimentų ir drąsiai sako, jog Lietuvos moterys yra gražiausios pasaulyje.

Liaupsių lietuviams jie negaili ne vien dėl išvaizdos, bet ir dėl darbo.

„Mūsų tautiečiai tikrai turi aukštą darbinę kategoriją – yra atsakingi, gerai atlieka savo darbą, yra tikrai vertinami“, – patikina ji.

Stebėtis, kodėl graikai taip teigiamai priima lietuvius, anot Jurgitos, nėra ko. Šias dvi iš pirmo žvilgsnio užtektinai skirtingas tautas vienija ne taip ir mažai.

Graikai, kaip ir lietuviai, mėgsta valgyti – daug, gardžiai, pasimėgaudami. Taip pat jie yra aistringi krepšinio, futbolo sirgaliai, puikiai žino „Žalgirį“ ir Šarūną Jasikevičių.

„Pasitaiko, jog kartu stebime rungtynes su vietiniais ir kartais nutinka, jog būname skirtingose barikadų pusėse. Laimė, pavyksta susikalbėti draugiškai“, – juokiasi lietuvė.

Graikai, kaip ir lietuviai, švenčia visas krikščioniškas šventes – Kalėdas, Velykas. Pastarosios, anot pašnekovės, yra paminimos kur kas audringiau nei Lietuvoje.

Keturiasdešimt dienų iki Velykų graikai nevalgo mėsos, stengiasi maitintis grilyje keptu maistu, tačiau po to šventė nesibaigia ištisą savaitę.

Dar vienas lietuvaitės pastebėtas panašumas – troškimas būti nepriklausomiems. Tiek Lietuvai, tiek Graikijai pavyko išsikovoti nepriklausomybę. Istorinis įvykis netgi švenčiamas panašiu metu: Lietuvoje – kovo 11-ąją, o Graikijoje – kovo 25-ą dieną.

Ne sezono metu miestelyje, kuriame gyvena Jurgita, veikia tik bažnyčia, pora parduotuvių, paštas ir keli barai.

Gijų tūkstančiai kilometrų nenukirto

Į graikišką gyvenimo ritmą J. Paltarokaitė pasakoja įsiliejusi nesunkiai. Dabar ji, kaip tikra graikė, dieną pradeda visų pamėgtu ritualu – geria „fredo espresso“ (liet. šaltą kavą), kuri yra išplakama su ledukais, retkarčiais pagardinama cukrumi.

Vietiniai, pasak pašnekovės, kavos išgeria nesuskaičiuojamus kiekius.

„Graikų pusryčiai yra kava. Ir ji nėra vien tik gėrimas, kurį atsigėrė ir pamiršo. Tai – visas procesas, bendravimo forma. Mažą puodelį espresso jie gali gerti ištisas penkias valandas kalbėdamiesi su bičiuliais ar nepažįstamais žmonėmis“, – pasakoja mergina.

Šiuo gėrimu salos gyventojai vaišinasi maždaug penkiskart per dieną. Yra tokių, kuriems medikai netgi uždraudė vartoti kofeiną, tačiau tradicijos neretai yra stipresnės už visus draudimus.

„Nepažįstu nė vieno graiko, kuris negertų kavos“, – sako Jurgita.

Lietuvė prisipažįsta, jog nors graikiškas gyvenimo stilius jai artimas, visgi yra dalykų, prie kurių ji iki šiol negalėjo ir vargu ar galės priprasti.

„Mes, suplanavę darbą, stengiamės jį iš karto ir atlikti, o graikai yra absoliutūs laisvo oro direktoriai, viskas yra daroma rytoj. Sekmadieniais nė neprašyk jokios paslaugos. Gali gyventi be vandens, elektros – niekas nedirba, nes sekmadienis – šventa, bažnyčios diena“, – sako.

Jurga įsitikinusi, jog net ir už tūkstančių kilometrų nederėtų pamiršti savo šaknų, prisiminti, iš kur ir vardan ko atėjai į šį pasaulį, puoselėti tradicijas.

„Nuolat seku, kas vyksta gimtojoje šalyje, mieste, visos naujienos, susijusios su Lietuva, įdomios. Čia gyvenantys tautiečiai nepaleidžiame lietuviškos dvasios. Galiu drąsiai sakyti, jog esame tie žmonės, kurie tikrai labai mylime Lietuvą, nors kol kas likimas mus yra nubloškęs toliau nuo jos“, – pabrėžia emigrantė.

Komentarai

  • Aferiste skolas grazink

    • kokias skolas nu?

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų