Iš globos namų į kulinarijos sostines

Iš globos namų į kulinarijos sostines

Likimo skaudžiai vėtytas ir mėtytas iš Pasvalio rajone esančio Saločių miestelio kilęs Ruslanas Puskepanis sako, jog savo istorija dalijasi, nes nori tikėti, kad kažkam ji taps stimulu net, atrodytų, pačiomis sunkiausiomis akimirkomis stotis ant kojų ir keliauti pirmyn.

 Gyvenimo pamokos

„Visada yra sunku, kai reikia viską pradėti nuo nulio. Man taip buvo du kartus“, – atvirai sako Panevėžio Algimanto Bandzos vaikų globos namuose, vėliau smurtautojų globėjų šeimoje augęs, sunkia liga susirgęs ir tik kur kas vėliau savo tikrąjį kelią ir vietą pasaulio kulinarijos pasaulyje suradęs Ruslanas.

18-ąjį gimtadienį R. Puskepanis pasitiko ligoninėje. Vaikinas paniro į komą, po kurios, kaip pats pasakoja, teko visko mokytis iš naujo.

„Tai buvo didžiulė kova su savimi. Nuo ašarų į pagalvę iki sunkios depresijos. Operacijos, reabilitacijos, pooperaciniai skausmai. Iš naujo mokiausi kalbėti, vaikščioti, bet dabar džiaugiuosi, kad nepalūžau, nepasidaviau ir kovojau“, – sako pašnekovas.

Sunkiausia, pasak Ruslano, tuomet jam buvo matyti linksmus ir nerūpestingus žmonių veidus prieš savo akis.

„Tada vis klausiau savęs, ką gi padariau gyvenimui, kad jis mane taip talžo. Na, o dabar tiesiog džiaugiuosi savo kovos vaisiais. Tikrai nebuvo lengva. Bet galbūt visa tai padėjo man atkakliau visko siekti, labiau įvertinti duotas galimybes“, – svarsto R. Puskepanis.

Anot Ruslano, visi gyvenime galime pasiekti daug, tereikia užsibrėžti tikslus ir suprasti, kad dėl jų teks paaukoti nemažai pastangų ir laiko. „Juk niekas neateina staiga“, – ištaria vaikinas.

Netiki atsitiktine sėkme

Ir išties, po patirtų išgyvenimų šiuo metu R. Puskepanis tikrai turi kuo džiaugtis ir didžiuotis. Jungtinėse Amerikos Valstijose jis gerbiamas ir prestižinių restoranų graibstomas virtuvės šefas, besidarbuojantis kartu su populiariuoju televizijos veidu, realybės šou „Pragaro virtuvė“ žvaigžde Gordonu Ramziu.

Svaiginanti karjera, prestižinis virtuvės šefo darbas, kelionės po pasaulį, pažintys. Kokia šio jauno vaikino iš Saločių miestelio sėkmės paslaptis?

Visgi pats Ruslanas išlieka kuklus ir santūrus, o ir savo gyvenimo istorijos sako nevadinantis atsitiktine sėkme. Pasak jo, viską, ką šiandien turi,jis pasiekė tik didžiulio darbo ir noro dėka.

Ruslanas, būdamas vos trijų mėnesių, kartu su broliais atsidūrė vaikų globos namuose. Apie savo vaikystę ir tai, kaip klojosi gyvenimas ten, vaikinas sako negalintis papasakoti labai daug, nes paprasčiausiai neatsimenantis, kadangi buvo labai mažas.

„Aš savo vaikystę norėčiau ištrinti iš atminties, bet taip neišeina. Visada atsiranda momentų, kai ją prisimenu, – sako Ruslanas. – Vaikų namuose augę vaikai labai dažnai susiduria su nevisavertiškumo kompleksu. Tačiau tik nuo tavęs priklauso, ar jis paims viršų. Juk gyvenimo aprašyme nemini, kad augai vaikų namuose, ir aplinkiniai dažnai to net nežino.“

Pasak vaikino, labai daug lemia tai, kuriame žingsnyje nustosi savęs gailėti ir pradėsi vertinti. „Mes nesame prastesni. Ir negalime atsakyti už savo tėvų sprendimus. Galime tik pakeisti savo gyvenimą į geresnę pusę“, – užtikrintai kalba Ruslanas ir prisipažįsta būtent dabar dėliojantis savo svajonių gyvenimą.

Vietos po saule paieškos

Iš vaikų globos namų R. Puskepanis keliavo tiesiai į globėjų šeimą – našlaičiu likusį Ruslaną pasišovė globoti pasvaliečių šeima. Tačiau ir šiuose namuose laimės bei meilės vaikinas sako nepatyręs. Labai greitai paaiškėjo, kad globėjai yra savitą supratimą apie griežtą auklėjimą turėję itin religingi žmonės, kurie kasdien globotinius vesdavo į bažnyčią, o grįžę mušdavo už kiekvieną menkniekį. Tad ir apie kažkokį laisvalaikio užsiėmimą, juolab – kulinariją būdamas vaikas Ruslanas tikina nė negalėjęs svajoti.

„Vaikystėje turėjau būti toks, kaip norėjo mano pirmieji globėjai. Tiesiog negalėjau turėti jokio hobio. Ten buvo tik smurtas ir Dievas, – skaudžias akimirkas mena R. Puskepanis. – Trūko laisvės, augome šeimoje, kuri griežtai kontroliavo viską – ribojo ne tik pramogas, bet ir dienos maistą.“

Pas šiuos globėjus jis augo iki dešimties metų, kol vėl buvo grąžintas į vaikų globos namus. Netrukus Ruslano kelyje pasirodė kiti globėjai, ir tik jų dėka vaikinas tikina galėjęs patirti, kas yra dėmesys, šiluma, pakantumas, meilė.

„Esu dėkingas gyvenimui už suteiktą proga augti pas globėją, kuri manimi rūpinosi ir užaugino. Ir tikrai ne prastesnį nei kitų vaikai! Esu be galo jai dėkingas ir ją vadinu mama. Niekada jos nepamirštu. Ši šeima parodė man, ką reiškia gerbti ir mylėti“, – gražių žodžių į gyvenimą jį išleidusiems globėjams negaili vaikinas.

Tiesa, Ruslanas jau būdamas pilnametis susirado savo biologinę mamą ir tikina su ja bendraujantis iki šiol.

„Nesu iš tų, kurie smerkia, – tarsteli. – Visada stengiausi neįžeisti nė vieno, nes paskui mane tai labai ilgai graužia.“

Išliko savimi

Dabar Ruslanas sako, jog vaikystės išgyvenimai jį užgrūdino ir savotiškai netgi padėjo siekti tikslų. Juk labai dažnai vaikai iš globos namų yra nurašomi, o jis pasiekė tai, ko kiti galėtų tik tyliai pavydėti.

Nors, kaip pats sako, jo gyvenimas nuo vaikystės nebuvo itin malonus ar prabangus, tačiau užsispyrimas ir ryžtas padėjo Ruslanui, kaip virtuvės šefui, įsitvirtinti pačiuose prestižiškiausiuose restoranuose, kur už ant stalo patiektą įmantrų patiekalą tenka pakloti apvalią sumelę.

Ar kartais pačiam ta prabanga nesusuka galvos? „Esu paprastas. Mėgstu paprastumą ir natūralų bendravimą. Norėčiau toks ir likti“, – kuklinasi Ruslanas.

Viską pakeitusi stažuotė

Romantiškos sielos, eilėraščius rašantis, komunikabilus vaikinas virėjo karjerą pradėjo visai atsitiktinai. Kai pasuko kulinarijos link, Ruslanui tebuvo dvidešimt metų. Tuo metu įstojo mokytis į Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokyklą. „Mokydamasis pirmus metus troškau kuo greičiau įsidarbinti ir įgyti patirties. Aišku, nesėkmingai. Tada tiesiog pasirinkau išvykti į užsienį ir manau, kad tai buvo pats teisingiausias sprendimas“, – neabejoja Ruslanas.

Visai netrukus jis patraukė Turkijos link, ten susirado darbą viešbutyje, o tuomet netikėtai pamatė skelbimą, kviečiantį mokytis pas garsųjį virtuvės šefą Gordoną Ramzį Las Vegase.

Pasak Ruslano, kiek bekeiksnotume emigrantų kelią pasirinkusiuosius, kitos šalys – tai vieta, kurioje pasisemti patirties gali kur kas sėkmingiau. „Tave tada daug labiau vertina, nei dešimt metų praplušus Lietuvos restoranuose. Gaila, bet tokia tiesa“, – žodžių į vatą nevynioja R. Puskepanis.

Ruslanas puikiai pamena kelią, kurį teko nueiti panorus įsidarbinti turtuolio, kulinarijos guru Gordono Ramzio virtuvėje.

„Niekada nemėgau alkoholio ar vakarėlių. Rinkausi kitą gyvenimo kelią – darbą ir tikslą. Visada ieškojau galimybių ir perspektyvų, kad patekčiau į aukštesnio lygio virtuvę“, – prisimena vaikinas.

Ruslanas pasakoja parašęs laišką Gordono Ramzio kulinarijos grupei kartu pridėdamas ir savo gyvenimo istoriją. Su vaikinu kaipmat susisiekė koordinatorė ir pranešė kad stažuotis pas vieną garsiausių pasaulio virtuvės šefų kartu su dar keturiolika laimingųjų kviečia ir Ruslaną.

Nieko nelaukęs R. Puskepanis išvyko į Las Vegasą tobulintis „Pragaro virtuvėje“. Grįžęs iš stažuotės, anot Ruslano, jis suprato, kad ši kelionė viską pakeitusi ir jis nebenorįs dirbti paprastos kavinukės virtuvėlėje.

„Tad beliko klausimas – kada, – šypteli. – Jau buvau sulaukęs įvertinimo ir turėjau reikiamus kontaktus, bet nusprendžiau dar metus palaukti.“

Tuomet jaunas vaikinas išvyko padirbėti į Norvegiją. Ir ten, kaip pats pasakoja, jam puikiai sekėsi.

„Susipažinau su labai talentingu šefu Evaldu Juška, kuris šiuo metu kuria geriausius desertus aukščiausio lygio restoranuose Londone“, – pasakoja R. Puskepanis.

Tik baigęs darbus Norvegijoje Ruslanas išsiuntė laišką G. Ramzio komandai ir labai greitai sulaukė atsakymo, kad yra laukiamas Londone, kur įsikūrusi Gordono imperija. Visame pasaulyje ji valdo daugybę restoranų, o kai kurie jų įvertinti „Michelin“ žvaigždutėmis.

Gyvenimas ant lagaminų

Darbas keiksmais bei riksmais pagarsėjusio Gordono Ramzio virtuvėje dabar R. Puskepanio nė kiek negąsdina. Pasak jo, kiekvienos virtuvės šefai yra griežti ir reiklūs savo komandai, tad ne išimtis ir G. Ramzis.

„Gordonas Ramzis yra žmogus, kuris kulinarijai kelia ypač aukštus reikalavimus. Deja, per metus aš jį sutinku gal tik porą kartų“, – šypteli Ruslanas.

Šiuo metu pats Ruslanas nuolat keliauja po pasaulį, konsultuoja bei moko kitus kulinarus. Virtuvės šefas dabar gali rinktis ne tik restoraną, kuriame norėtų dirbti, bet ir šalį. Tad šio vaikino kulinarinio maršruto kryptys išties stebina – JAV, Norvegija, Kinija, Italija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė.

„Mano gimtinė yra Lietuva, o namai visas pasaulis“, – sako Ruslanas ir prisipažįsta, jog visgi jo širdis gyvena JAV. Paklaustas ar nevargina toks gyvenimas ant lagaminų, jaunas vyras patikina, jog kelionės jam – atgaiva širdžiai, tad yra be galo laimingas, jog gali puikiai suderinti dvi aistras – darbą ir keliones.

Meilė darbui padeda tobulėti

R. Puskepanis pasakoja, jog jo rytas įprastai prasideda nuo puodelio kavos. O tuomet laukia sunkioji darbo dienos dalis – bendravimas su maisto produktų tiekėjais, produktų kokybės tikrinimai, darnaus virtuvės komandos darbo užtikrinimas. Dažnai Ruslanui tenka bendrauti su restoranų vadovybe, spręsti iškilusias problemas, aptarti kitų šefų darbą.

Galiausiai prieš patiekiant maistą Ruslanas pats kruopščiai viską sudėlioja į lėkštes ir tik tada patiekalas gali atsidurti ant prabangaus restorano lankytojų stalo.

„Kai darbas yra tavo pomėgis, dirbti kur kas lengviau, – šypsosi Ruslanas. – Jei dirbčiau nemėgstamą darbą, veikiausiai viskas labai greitai nusibostų ir nebeliktų noro siekti kažko daugiau. Myliu savo darbą. Visada ieškau kažko naujo, kuriu ir tobulėju.“

Ko reikia norint būti puikiai vertinamu kulinaru? „Aistros dirbti“, – nė neabejoja pašnekovas.

Norint tapti geru virtuvės šefu, anot R. Puskepanio, reikia nuolatos mokytis ir sugebėti atskirti tai, ko tau reikia, nuo to, ką gali praleisti pro ausis.

„Geras šefas visada žino, kokį patiekalą jis nori matyti. O ir jo matymas skiriasi nuo to, ką mato kiti. Reikia būti puikiai susipažinus su produktais, juos ragauti ir prisiminti skonį, nes tik derindamas žinosi, ko patiekalui trūksta“, – aiškina Ruslanas.

Taip pat, pasak Ruslano, ypač svarbus virtuvėje greitis, tad tupinėti prie vieno patiekalo visą valandą jam būtų per didelė prabanga.

„Mes patiriame didelį stresą ir spaudimą, bet po tokios patirties tiesiog nebežiūri atgal. Pradžia visada yra labai sunki. Darbo valandos nežmoniškos, be to, reikia suprasti, ką darai“, – atvirauja virtuvės šefas.

Šaltibarščiais sužavėjo Tailandą

Įkvėpimo ir idėjų gaminti R. Puskepanis sako besisemiantis tiesiog dirbdamas mėgstamą darbą.

Ir tam, kad sukurtum aukščiausio lygio patiekalą, anot jo, pirmiausia reikia labai daug mokytis, keliauti ir susipažinti su kitos šalies virtuve.

„Praktika daro savo. Man įkvėpimas visada gimsta galvoje. Gaminu kasdien derindamas kažką naujo ir viską surašau į savo idėjų sąsiuvinį. Tai pat daug lemia ir kelionės. Iš jų pasiimu viską, ką galiu“, – sako Ruslanas.

Lėkštėje R. Puskepanis kuria tikrų tikriausius stebuklus, tačiau, pasak jo, dirbant aukščiausio lygio restoranuose improvizacijos galimos tik uždarius jų virtuvės duris.

„Improvizacija – tai irgi menas, tad kartais mėgstam pabūti laisvesni. Svarbiausia, kad nepakistų patiekalo skonis. Nors dirbant virtuvėje improvizacijos negalimos, laisvalaikiu vis kuriu ką nors naujo“, – šypsosi Ruslanas.

2016-aisiais jaunas virtuvės šefas pasinaudojo galimybe dalyvauti pasauliniame kulinarijos čempionate Tailande. Ten, beje, puikiai pasirodė. Čempionate vaikinui reikėjo pristatyti nacionalinį patiekalą. Ir nors Ruslanas atstovavo Anglijos komandai, nusprendė pagaminti šaltibarščius. Tiesa, visai ne tokius, kokius mes esame įpratę matyti ir ragauti: iš kefyro, burokėlių sulčių, agurkų pagamino putas, kurias išpurškė į lėkštę specialiu sifonu. O bulves apdegino žarijose. „Pristačiau kiek kitokios versijos šaltibarščius“, – šypteli talentingasis virtuvės šefas.

Ant stalo… ir cepelinai

Ruslanas sako, jog neskirsto laiko į darbo ir poilsio valandas, tad virtuvėje sukasi ir namuose, ir svečiuose. „Virėjas lieka virėjas visur. Man patinka duoti patarimų kitiems, kai jie to prašo. Nesu žmogus, kuris po darbo visiškai neprisiliečia prie maisto gaminimo“, – tikina R. Puskepanis.

Nors darbe atstovauja aukščiausio lygio virtuvei, Ruslanas sako pats nesantis išrankus maistui. Na, o kai pasiilgsta Lietuvos, ant Ruslano stalo garuoja ir tikrasis lietuviškas kulinarinis paveldas – cepelinai, bulvių plokštainis. „Valgau viską. Vienintelis dalykas, kurio nemėgstu, – tai perkeptas maistas“, – sako pašnekovas.

Dėmesiu ir maistu lepina kraštiečius

Ruslanas gimtinėje dabar gana retas svečias, bet grįžęs namo paatostogauti jis nė per žingsnį nesitraukia nuo kulinarijos. Jo nuostabius virtuvės šefo įgūdžius gali įvertinti susitikimų, kuriuos inicijuoja pats vaikinas, dalyviai. Virtuvės šefas aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, lankosi mokyklose, ten veda kulinarines pamokas, moko jaunimą, konsultuoja restoranus, rengia degustacines vakarienes kartu su gimtosios šalies restoranais, norinčiais naujovių.

Nors per metus pabūna visame pasaulyje, bet su didžiausiu malonumu grįžta į Saločius. Nepamiršta ir savo kraštiečių salotiškių. Vos numetęs lagaminus į šalį R. Puskepanis skuba ruošti „Trispalvės vakarą“ ir jau ne kartą įrodė, jog šis gali būti neįtikėtinai gardus. „Trispalvės vakaras“ – tai idėja, kuri Ruslanui kilo prieš porą metų.

„Savo krašte turiu savo renginį, kuris jau tampa tradicija. Tai yra dovana mano kraštui. Tai vakaras, kuomet kultūrinė programa susijungia su maistu“, – pasakoja Ruslanas.

Paklaustas, ar greitu metu nežada atverti prestižinio savo vardo restorano duris Lietuvoje Ruslanas susimąsto: „Na, ar tai bus Lietuvoje, tikrai nežinau. Bet kad apie tai svajoju, tai tikra tiesa“.

Galerija

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų