V. JALIANIAUSKIENĖS nuotr.

Gimtinės paveikslą tapė vardyne

Gimtinės paveikslą tapė vardyne

Tarpukariu mokytojai ir girininkai pildė žemės vardų anketas į jas surašydami kaime ir aplink jį buvusių vietovių pavadinimus, bylojančius daug kartais net keistų istorijų.

Lietuvoje bevardžių vietų beveik nėra. Nuo seno ne tik kaimai ir upės – kiekvienas laukas, kalnelis, slėnis, bala, pieva turėjo savus, dažnai tik vietiniams žinomus pavadinimus.

Kiekvienas jų – ne iš piršto laužtas, o susijęs su legendomis, kraštovaizdžio ypatybėmis, senais ar nelabai senais nutikimais.

Pasak daktaro Laimučio Bilkio, tarpukariu anketose užrašyta apie 150 000 vietų vardų. Tai visų Lietuvos miestų, miestelių, bažnytkaimių, kaimų, viensėdžių, dvarų, palivarkų, girininkijų teritorijose buvę vietovardžiai. V. JALIANIAUSKIENĖS nuotr.

Pasak daktaro Laimučio Bilkio, tarpukariu anketose užrašyta apie 150 000 vietų vardų. Tai visų Lietuvos miestų, miestelių, bažnytkaimių, kaimų, viensėdžių, dvarų, palivarkų, girininkijų teritorijose buvę vietovardžiai. V. JALIANIAUSKIENĖS nuotr.

Žemės vardai

Štai Panevėžio valsčiuje esančiam Šatrėnų vienkiemiui priklausiusį didelį ariamą lauką žmonės vadindavo Kapinauza. Taip turbūt ir sakydavo: „Einu arti Kapinauzos.“

Iš kur toks neįprastas pavadinimas? Pasirodo, kadaise toje vietoje prie kelio stovėjusi vokiečio laikoma kavinė „Ties kryžkele“. O vokiškai kavinė, kaip žinoma, „Kaffechauz“.

Nors tos kavinės – buvo ji ar ne – seniai nė kvapo, bet tarpukariu gabalas ariamo juodžemio vis tiek vadintas Kapinauza.

Šito žemės plotelio vardą ir jo atsiradimo paaiškinimą į specialią anketą 1935 metų lapkritį užrašė Uliūnų pradinės mokyklos mokytoja Jadvyga Sipavičienė.

Tais metais visų Lietuvos kaimų mokytojams, o labai nuošaliose vietovėse ir girininkams buvo nurodyta užpildyti specialias anketas, vadinamas „Žemės vardai“.

Sumanymas užrašyti visus Lietuvos žemės vardus tuomet kilo Švietimo ministerijai.

Buvo išdalyta tūkstančiai anketų, išaiškinta, ką ir kaip, siekiant išsaugoti tuos vardus, jose reikia užrašyti. Anketos kamputyje išspausdintas priminimas: „Prieš surašant gerai įsiskaityti instrukciją!“

Pildytojams patarta: visokiais klausimais, kilusiais surašant žemės vardyną, kreiptis ir prirašytus žinių lapus siųsti adresu: Valstybės Archeologijos komisija, Lietuvos žemės vardynas, Kaunas, Vytauto Didžiojo muziejus.

Mokytojams reikėjo užrašyti kaimo pavadinimą, kokiam jis valsčiui ir apskričiai priklauso, kas pildė anketą ir kieno pasakojimais remtasi.

Į sąrašą reikėjo įtraukti kiekvieną kaimo objektą, anketoje vadinamą „dalyką“ – upelį, raistą, kalną, kelią, pievą ir kt.

Reikėjo nurodyti, kaip tas dalykas vadinamas, kaip jo pavadinimą taria vietiniai, kurioje vietoje jis yra, kaip atrodo, kuo pasižymi.

Pabaigoje buvo prašoma pateikti, jeigu įmanoma, to krašto istorinių, archeologinių žinių, tautosakos pavyzdžių.

Kelių metų darbas sugulė į anketas, kurios išliko iki šių dienų ir saugomos Lietuvių kalbos instituto (LKI) Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre.

Žino tik vietiniai

Kaip teigia LKI Baltų kalbų ir vardyno centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis, iš viso anketose užrašyta apie 150 000 vietų vardų.

Tai visų Lietuvos miestų, miestelių, bažnytkaimių, kaimų, viensėdžių, dvarų, palivarkų, girininkijų teritorijose buvę vietovardžiai: ežerų, upelių, upių, pelkių, raistų, laukų, dirvų, pievų, kalnų, kelių ir kt.

1934 metais išleistoje instrukcijoje vietovardžių rinkėjams rašyta: „Kadangi tiksliai ir pilnai žemės vardyną tegalima surinkti vietoje iš tenai gyvenančių žmonių, tat, Švietimo ministerijos nuomone, tą labai sunkų ir atsakingą darbą beveik visame Lietuvos krašte geriausiai galės atlikti pradžios mokyklų mokytojai. Valstybinių miškų žemėvardžius surašyti tinkamiausiai galės girininkai.“

Pasak dr. L. Bilkio, šių anketų pagrindu sudaryta ir vėliau gerokai išplėsta LKI sukaupta unikali Lietuvos vietovardžių kartoteka, apimanti apie 600 000 vietovių pavadinimų.

„Vietovardžiai ne šiaip sau vadinami žemės kalba. Juk jie pasakoja apie Lietuvos žmonių gyvenimą, atspindi jų buitį, istoriją, santykį su juos supančia aplinka, su kaimynais.“

L. Bilkis

Kartotekoje – ne tik žinios iš žemės vardų anketų. Jos pagrindą sudaro Kazimiero Būgos sudaryta tikrinių žodžių kartoteka, Vilniaus srities gyvenamųjų vietų vardų sąrašas, surinktas 1940–1945 metais. Taip pat Pavardžių ir vietovardžių komisijos vietovardžių kartoteka ir gyvenamųjų vietų vardų bylos, ir kt. Visa šia medžiaga remiantis intensyviai leidžiamas „Lietuvos vietovardžių žodynas“.

Žodyną ir jo reikšmę lietuvių kalbai pristatantis dr. L. Bilkis sako, kad šiuo metu išleisti pirmieji 3 tomai, apimantys vietovardžius, prasidedančius raidėmis nuo A iki H.

Knygose užšifruota gausybė dalykų, svarbių ne tik kalbos mokslams, bet ir istorijai, kraštotyrai, vietos bendruomenėms ir jų tapatumui.

Tų vietovardžių reikšmę dar gerokai anksčiau suprato Lietuvos kalbininkas, vienas iš žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų, profesorius K. Būga, teigęs, jog vietų vardais kalba pati žeme.

„Vietovardžiai ne šiaip sau vadinami žemės kalba. Juk jie pasakoja apie Lietuvos žmonių gyvenimą, atspindi jų buitį, istoriją, santykį su juos supančia aplinka, su kaimynais“, – sako L. Bilkis.

Tarpukariu visų Lietuvos kaimų mokytojams, o labai nuošaliose vietovėse ir girininkams buvo nurodyta užpildyti specialias anketas, vadinamas „Žemės vardai“. V. JALIANIAUSKIENĖS nuotr.

Tarpukariu visų Lietuvos kaimų mokytojams, o labai nuošaliose vietovėse ir girininkams buvo nurodyta užpildyti specialias anketas, vadinamas „Žemės vardai“. V. JALIANIAUSKIENĖS nuotr.

Ne visi vienodai

Vartant įvairiu braižu tarpukariu surašytas anketas krinta į akį, kad darbai atlikti gana skirtingai. Vienos anketos gausiai prirašytos, išsamios, su dešimtimis įtrauktų dalykų, kitos gerokai kuklesnės, pateikiančios vos kelis vietovardžius be jokių paaiškinimų.

Buvo ir tokių, kaip sako L. Bilkis, kurie per visą puslapį užrašė „Vietovardžių nerasta“.

O bene pati išsamiausia anketa surašyta apie Leipalingio valsčiaus Jovaišų kaimą – surasta ir aprašyta net 140 vietovių.

Dabar anketos sudėtos į dėžes ilsisi saugykloje. Tarp jų ir Panevėžio apskrities žemės vardyno anketos, užpildančios ne vieną tokią dėžę.

Ieškome, verčiame, skaitome ir, besidžiaugdami, kad mūsų krašto mokytojai į užduotį dažniausiai žiūrėjo rimtai, mintimis jau galime keltis į senąjį, įvairių dalykų supamą kaimą.

Rankose – Panevėžio apskrities Panevėžio valsčiaus Barklainių kaimo anketa, surašyta 1935 m. spalio mėnesį mokytojos J. Sipavičienės. Anketoje, kiek įmanoma, išsamiai aprašytas net 51 žemės vardas.

Pateikti net keli populiarūs priežodžiai, vienas jų – „Atkepy pyragy“, be abejo, reiškiantis, kaip tu man, taip aš tau. Ir dar „Kas negims, tas duonos neims“.

Įrašyta ir mįslių, pavyzdžiui, „Višta tupi, žarnos kruta“. Kas dabar atspės, kad tai troba su žmonėmis?

Apie Barklainius rašoma, kad jie anksčiau vadinosi karališku kaimu. Jo valstiečiai baudžiavos nėjo.

Prieškario Barklainių apylinkėse buvo vietovė, vadinama Pliūriu – bala, į kurią suguldavę gyvuliai, toliau – žemės plotas vadintas Stovykla – čia vidurdieniais gyvuliai stovėdavo.

Ožkakeliu buvo vadinama slėni pieva prie šaltinio, Molainos bala – šlapia, viksvų priaugusi vieta, kurioje, sakoma, rusų kareiviai prigėrė.

Anketoje minimas ir Mažėlis upelis – slėniausia pievos vieta, iš kurios palijus ir srovendavo vanduo. Buvo ir Didžiulis upelis – pieva su grioviu. O plotas tarp Didžiulio ir Mažėlio – ariama žemė – vadinta Vidupe.

Kažkokie laukai vadinti Dešimtinėmis – vietiniai aiškino, kad iš Karaliavos dvaro užsitarnavusiems rusų kariams kadaise čia buvo duota po tris dešimtines žemės.

Prie Barklainių buvo ir Balnio, Dagilytės kalneliai, Degutnyčios margės laukai, Alksnyte, Lazdyte, Linijėle vadintos vietovės ir daugiau įdomių dalykų.

Kur gyveno Dūdos

Užrašyta, kad Panevėžio valsčiaus Dūdonių kaime iš pradžių visų gyventojų pavardė buvo Dūdos. Anketoje rašoma, kad šio kaimo gyventojai baudžiavą ėjo Bistrampolio dvare pas poną Bistramą.

Prie Dūdonių tekėjęs Banelio upelis taip vadinamas todėl, kad ponas pievą prie to upelio atidavė eiguliui Baneliui.

Jeigu anuomet piemenims sakydavo: „Eikit per Kumšą“, kiekvienam buvo aišku, kad per ganyklą reikia eiti tuo keliu, kuriame į pažliugusias vietas būdavo prikemšama žabų – gyvuliai lengviau pereis.

Dar prie Dūdonių buvo Mainai – didelė pieva, į kurią ponas neva per prievartą išmainęs kaimo mišką. Kiškiakalnis taip buvo vadinamas todėl, kad kadaise čia pjaunant žolę dalgiu nurėžta kiškio koja. Čiobrakalnis, žinoma, dėl gausiai augusių čiobrelių.

O apie Vainakalnį sakyta, jog čia kadaise vyko mūšiai.

Dūdoniuose ir mįslė užrašyta: „Striukis bukis vokiečiuks, kailinėliai medinėliai“ (Riešutas).

Dabar Ramygalos seniūnijai priklausančio Kalnelių kaimo gyventojai kadaise ėjo baudžiavą pas poną Bistramą Karaliavos dvare. Kalneliuose buvo Didžiulis akmuo, ganykla vadinta Alksnyte, pieva – Beržyte, išdegusio miško plotas – Degimai, bala prie pušyno – Pušinbala, o vieta, iš kurios plytoms imdavo molį, vadinosi Molbestis.

Kalnelių gyventojai mokytojai pasakė ir priežodį: „Žarija nuo ugnies netoli nukris.“

Lietuvių kalbos instituto sukauptų vietovardžių lobyno pagrindą sudaro kalbininko Kazimiero Būgos sudaryta tikrinių žodžių kartoteka. V. JALIANIAUSKIENĖS nuotr.

Lietuvių kalbos instituto sukauptų vietovardžių lobyno pagrindą sudaro kalbininko
Kazimiero Būgos sudaryta tikrinių žodžių kartoteka. V. JALIANIAUSKIENĖS nuotr.

Dviprasmės mįslės

Panevėžio valsčiaus Velniakių kaimo pavadinimo kilmė anketoje neaiškinama, matyt, vietiniai jokių legendų nebuvo girdėję.

Mokytojas Jonas Krikščiūnas 1935 metais užrašė, kad prie šio kaimo dirbamos žemės laukas vadintas Meške.

Žmonės pasakojo, kad čia kadaise būta miško, o jį iškirtus ir malkas vietoje sukrovus, vis ateidavo meškos su tomis malkomis pažaisti, išmėtydavo pliauskas aplinkui.

Pieva su krūmais tuomet vadinta Katinvalkiu, o didelis plotas dirbamos žemės – Kapeliais. Nors, kaip teigė vietiniai, čia jokių kapelių niekas nematė.

Molduobela vadinta vieta, iš kur imdavo molį plytoms. Čia pat buvo Ercelio kalnelis, o pro šalį ėję du keleliai turėjo savus vardus – Dačiulkelis ir Damalkelis.

Šeidukinės kaime buvo pieva, vadinta Burliokine, neva kadaise ten burliokų gyventa. O vietovėje, vadintoje Paliokine, sako slapstęsi lenkai.

Apie čia pat plytintį Šeduikinės mišką, tuo metu jau buvusį valdišką, pasakota, jog jis anksčiau priklausė Bistrampolio ponui ir vadinosi Šliurpinės mišku. Miško sargas buvo eigulys Šeidukas, užtat ir mišką taip pradėjo vadinti.

Tararakio pieva taip vadinta nuo ją šienavusio žmogaus pavardės, o Vyžinė bala – dėl gausiai augusių karklų, iš kurių vyžas pindavo.

Šeduikinės gyventojas užminė mįslę: „Keturi broliukai į vieną duobelę meža“, kurios įminimas – karvę melžia. O „24 kulia, tiririnkis važinėja“ reiškia dantis ir liežuvį.

Kai kurios anketose įrašytos mįslės – gana dviprasmiškos ir net nešvankios. Tokias surašinėtojams ėmė ir paporino vietos gyventojai – negi neužrašysi.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų