Į gimnaziją grįžta atsiminimais

Į gimnaziją grįžta atsiminimais

Medžio stiprybė glūdi jo šaknyse: sunaikinus jas, sunyks ir medis. Lietuvių tautos stiprybė – jos žemėje ir žmonėse.

Nors istorijos audros lietuvių tautą blaškė po įvairius pasaulio kampelius, lietuvių inteligentija ir šviesuomenė niekada nepamiršo savosios tapatybės. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos istorijos muziejuje sukaupta per dvylika tūkstančių eksponatų, liudijančių turtingą Panevėžio krašto palikimą. Kažkada šią mokyklą baigę žymūs panevėžiečiai į ją sugrįžta laiškais, atsiminimų knygomis, nuotraukomis, vertingais išeivijos lietuvių darbais.

Nepriklausomybės priešaušryje

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija pagrįstai gali didžiuotis turtinga savo istorija. Daugiau kaip šimtą metų skaičiuojanti pirmoji lietuviška gimnazija ilgą laiką buvo Panevėžio krašto kultūros, švietimo ir mokslo židinys, aplink kurį sukosi ir miesto gyvenimas. Čia mokėsi ar mokytojavo tokie žymūs žmonės, kaip architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, poetas Antanas Vienažindys, Nepriklausomybės akto signataras Alfonsas Petrulis, akademikas Juozas Balčikonis, rašytojas Balys Sruoga, gamtininkas Jurgis Elisonas, istorikas Adolfas Šapoka ir daugybė kitų šviesuolių, dirbusių ar dirbančių Lietuvai. Prieš beveik 47-erius metus gimnazijoje įkurtame muziejuje sukauptas ištisas lobynas vertingos istorinės medžiagos – unikalios istorijos pamokos jaunajai kartai.

Kaip pasakojo šio muziejaus vedėjas, istorijos mokytojas Algimantas Kolinis, muziejaus įkūrimu ir jo fondų plėtra rūpinosi tuometis gimnazijos direktorius Vytautas Baliūnas. Anot istoriko, pradžia nebuvo lengva. Daugiausia vertingos informacijos, lietuviškos spaudos ir knygų, kitų leidinių buvo galima gauti iš į Vakarus pasitraukusių lietuvių, tačiau sovietmečiu užmegzti ryšius su išeivija buvo pavojinga. Tik prasidėjus Atgimimui, kai gerokai sušvelnėjo draudimai ir ribojimai, V. Baliūnas ėmėsi sunkaus, bet prasmingo darbo.

„Tai, kad Nepriklausomybės pradžioje buvo atkurti ryšiai su gimnaziją baigusiais mokiniais, išsibarsčiusiais po visą pasaulį, yra būtent V. Baliūno nuopelnas. Buvęs mokyklos direktorius net Amerikos spaudoje kvietė buvusius mokinius bei mokytojus prisiminti savo mokyklą, papasakoti savo likimus“, – pasakojo A. Kolinis.

Istorijos verpetuose

Netrukus į Panevėžį ėmė plaukti ne tik įvairūs leidiniai, nuotraukos, dienoraščiai, bet ir vis dažniau užsukdavo svečių – svetur gyvenantys J. Balčikonio gimnaziją baigę absolventai. Tiesa, dabar tokių vizitų sulaukiama vis rečiau. Pasak A. Kolinio, didžioji dalis šių šviesuolių, prisidėjusių prie muziejaus fondų turtinimo, jau iškeliavę Anapilin. Tačiau mokyklą kartais pasiekia netikėtos dovanos iš jau mirusių buvusių gimnazistų artimųjų. Pavyzdžiui, visai neseniai į J. Balčikonio gimnaziją atėjo Vokietijoje jau mirusio Petro Černiausko, buvusio mokinio, artimųjų laiškas su šūsnimi unikalių archyvinių nuotraukų, kuriose užfiksuotas mokyklos pastatas, mokytojų kolektyvas. Įdomiausia, kad prie nuotraukų pridėtas ir pažymėjimas, jog P. Černiauskas baigė septynias klases. Tik šis pažymėjimas išduotas ne pačioje mokykloje, o Vokietijoje įkurtoje pabėgėlių stovykloje. Anot istoriko, artėjant frontui iš Rytų, inteligentija ir dalis visuomenės suprato, kad sovietų valdžia gali pasielgti taip, kaip pasielgė 1941 m., todėl dalis ryžosi trauktis į Vakarus. Perkeltųjų stovyklose atsidūrė ir nemažai J. Balčikonio gimnazijos mokytojų bei mokinių.

J. Balčikonio gimnazijos istorijos mokytojo Algimanto Kolinio teigimu, kiekvienas į muziejų atkeliavęs eksponatas itin vertingas – už kiekvieno jų slepiasi žmonių likimai. M. Garucko nuotr.

„Mes ilgai svarstėme, kur dingo mokyklos antspaudas, o dabar paaiškėjo, kad traukiantis į Vakarus jis taip pat atsidūrė Vokietijos pabėgėlių stovykloje“, – netikėtu atradimu pasidalijo A. Kolinis.

Žymaus tapytojo Juozo Kaminsko, buvusio gimnazijos mokinio, o vėliau ir mokytojo, gausus palikimas taip pat rado savo vietą J. Balčikonio gimnazijos muziejuje. Jo artimieji padovanojo ne tik sukauptą archyvą, bet ir valstybinius apdovanojimus. Mokykla taip pat dovanų gavo žymaus lietuvio išeivio tapybos darbų, dabar puošiančių gimnazijos erdves.

„Galime tik spėlioti, koks buvo stiprus ryšys su sava mokykla, kad po mirties giminaičiai visą vertingą tapytojo palikimą padovanotų ne kažkam, o būtent J. Balčikonio gimnazijai. Vadinasi, mokykla suvaidino itin svarbų vaidmenį šio žmogaus gyvenime“, – svarsto A. Kolinis.

Nepamiršo ištakų

Didžioji dalis vertingų istorijos liudijimų į gimnazijos muziejų atkeliavo tiesiai iš buvusių mokinių ar mokytojų rankų. Pasak istorijos mokytojo, pirmiausia V. Baliūnas ryšius užmezgė su Kanadoje gyvenančiu ekonomistu Stasiu Janušoniu ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančiu medicinos mokslų daktaru Rimvydu Sideravičiumi-Sidriu. Nepriklausomybės pradžioje S. Janušonis gimnazijai padovanojo pirmąjį „Lietuvių enciklopedijos“ komplektą, taip pat atsiuntė „National Geographic“ komplektus, net keletą metų šį vertingą žurnalą prenumeravo gimnazijai. O iš vadovėlių, leistų Vakaruose, autoriaus, knygos „Panevėžys“ sudarytojo Juozo Masilionio mokykla gavo itin vertingą dovaną – fotografuotinių leidinių „Aušra“ ir „Varpas“ komplektus.

Vieni gausiausių – vaikų rašytojos Vandos Tomašauskaitės-Frankienės-Vaitkevičienės, diplomato Stasio Antano Bačkio bei JAV lietuvių visuomenės ir skautų veikėjo Zenono Dučmano fondai.

„Itin vertingas Z. Dučmano „Karo meto dienoraštis“, atspausdintas mašinėle, jame autorius aprašo gyvenimą Vokietijoje, lietuvių namų veiklą Klivlande bei daugybės mokyklos mokinių ir mokytojų, pasitraukusių į Vakarus, likimus“, – pasakojo A. Kolinis.

Z. Dučmanas mokyklai padovanojo ir Vokietijos pabėgėlių stovykloje siūtą mokykloje veikusio skautų tunto vėliavą. Dabar ši vėliava kabo muziejaus palubėje. Šalia jos – dar tarpukariu gimnazijoje veikusių jūrų skautų vėliava, atkeliavusi iš Kanados.

„Ši jūrų skautų vėliava originali, dar tarpukariu naudota mokykloje, bet vėliau atsidūrusi Vakaruose, kur buvo atkurtas šis skautų būrys. Iš Kanados istorinę vėliavą, kurią padovanojo vietos lietuviai, mums parvežė mūsų mokyklos mokinė Audronė Kisielienė“, – kalbėjo istorijos mokytojas.

Palikimas ateities kartoms

Iš pradžių kiek nedrąsus bendravimas su buvusiais gimnazijos mokiniais netrukus peraugo į nuoširdžią draugystę. Mokykla sulaukdavo ne tik vertingų leidinių, atsiminimų knygų, bet ir kitokios pagalbos. Pasak A. Kolinio, kai kurie absolventai prisidėjo ir finansiškai, kad gimnazijos vardas būtų garsinamas. Pavyzdžiui, JAV skautų veikėjas Petras Mulevičius-Molis įsteigė premiją už geriausią kraštotyrinį darbą, o broliai Gediminas ir Vytautas Patupai iš Australijos – už geriausią literatūros darbą.

„Tas svetur gyvenusių lietuvių ryšys su mokykla buvo labai matomas. Daugelis su nostalgija prisimindavo mokyklą, džiaugdavosi, kad ji auga. Bendrystės dvasia gimnazijoje augo jau nuo tarpukario laikų, tad kai tik atsirado galimybė atkurti ryšius su mokyklą baigusiais abiturientais, V. Baliūnas dėjo daug pastangų atgaivinti bendravimą“, – sakė A. Kolinis.

Išeivių palikimas, kuriame atsispindi ne tik tragiški, istorijos verpetuose sulaužyti žmonių likimai, bet ir J. Balčikonio gimnazijos ir visos Lietuvos švietimo istorija, tuomečio gyvenimo realijos, yra itin vertingos istorijos pamokos jaunajai kartai. Gimnazijos muziejuje esantis žemėlapis su sužymėtomis vietomis, į kurias gyvenimas nubloškė buvusius gimnazistus, atspindi, koks iš tiesų mūsų tautai buvo tragiškas XX a. vidurys. V. Baliūno sukauptas gausus kultūrinis ir istorinis palikimas kartu liudija, kokį indėlį išeivija įnešė į Lietuvos kultūrinį, tautinį, visuomeninį gyvenimą. Dalis V. Baliūno dokumentinio archyvo po jo mirties perduota Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai, kad ši medžiaga būtų prieinama ir plačiajai visuomenei.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų