L. Dūdienę labiausiai sužavėjo žmonių nuoširdumas ir atvirumas, fotoaparatų blyksčių jie nevengė visiškai, atvirkščiai, dėkojo, kad sulaukė dėmesio.

Geriausia investicija – kelionių patirtys

Geriausia investicija – kelionių patirtys

Panevėžyje gerai žinoma būrėja Lukrecija Dūdienė – aistringa keliautoja. Moteris net ir viena leidžiasi į tolimiausias keliones ir egzotiškiausius kraštus. Didžiausias jos turtas – praturtinančios patirtys ir nesibaigiantys pirmieji kartai.

Pensinis amžius – gyvenimo etapas, kurio daugelis laukia su nerimu, tačiau būrėja Lukrecija Dūdienė savo pavyzdžiu tik įrodo, kad tai gali būti vieni gražiausių gyvenimo metų. Jaunatviška energija trykštanti moteris atvira – dabar pats gražiausias jos gyvenimo etapas, kai gali godžiai gerti visas gyvenimo spalvas. Kelionės po pasaulį – jos aistra, tad panevėžietė per metus po kelis kartus leidžiasi į egzotiškus kraštus.

„Kiekvienas žmogus turi savų pomėgių, kas mėgsta megzti, kas drybsoti prie televizoriaus, o aš keliauju. Tiesa, šiemet aplankiau tik tris šalis, bet pernai spėjau pabūti septyniose. Visada važiuoju toliau, tiesiog nesuprantu žmonių noro keliauti į Turkiją ar Egiptą, jau geriau į Palangą, nes tai tik pinigų švaistymas. Norint kažką pamatyti, reikia važiuoti ten, kur visai kita kultūra, žmonių mentalitetas“, – įsitikinusi L. Dūdienė.

Tik neseniai ji grįžo iš Filipinų, kuriuos vadina savo svajonių šalimi. Nors skurdas ten žvelgia iš kiekvieno kampo, žmonės spinduliuoja laime ir ramybe. Egzotiškoje šalyje ji praleido pusę mėnesio, sukorė tūkstančius kilometrų. Kaip juokauja moteris, penkioms dienoms gali skristi tik milijonieriai arba kvailiai. Ji laikosi ir taisyklės, kad antrą kartą į tą pačią šalį važiuos tik tada, kai aplankys visą pasaulį.

„Azija kardinaliai skiriasi nuo Europos. Teko lankytis Balyje, Tailande, dabar ir Filipinuose, kraštai panašūs, bet kartu skirtingi, saviti, gyvenimas juose teka visai kita vaga. Visada sakydavau, kad Tailandas mano mylimiausia šalis, į kurią dar kartą norėčiau sugrįžti, tačiau dabar sakau, kad Filipinai pavergė mano širdį“, – atviravo keliautoja.

Moteris džiaugėsi, kad Filipinuose galėjo daryti ką tinkama – ir ryžius vartė, ir benziną pilstė, ir parduotuvėse už prekystalio stovėjo.

Visi svarbūs

Neatsiejamas jos kelionių palydovas – fotoaparatas, tad Filipinai sužavėjo tuo, kad čia žmonės be galo atviri, nuoširdūs ir paprasti. Arabų šalyse dažnai žmonės slepia savo veidus po drabužiais ir įvairiais apdangalais, norint juos nufotografuoti, reikia bent simboliškai susimokėti. Kai kada turistai net persekiojami, kol vargetos iškaulija visus pinigus.

O Filipinuose žmonės su malonumu fotografuojasi, net už tai padėkoja. Todėl viešnia iš Lietuvos visur buvo laukiama: ir žmonių namuose, ir turgavietėse, ir net „Mis pasaulis“ konkurso užkulisiuose.

„Ir ryžius varčiau, ir benziną pilsčiau, ir parduotuvėse už prekystalio stovėjau. Šią šalį pamėgau dėl ramybės ir visiškos laisvės – ką norėjau, tą ir dariau. Filipinuose norėčiau gyventi vien dėl žmonių nuoširdumo – visada atsiras, kas tau padės. O tu pabandyk su fotoaparatu nueiti į mūsų turgų ar atsisėsti ant suoliuko prie daugiabučio – iš karto būsi apšaukta ir išvyta. O ten tave visur palydės su šypsena“, – palygino L. Dūdienė.

Turistų iš Lietuvos grupelei teko gyventi viename viešbutyje kartu su konkurso „Mis pasaulis“ dalyvėmis. Nors apsaugos darbuotojų apstu, kas tik norėjo, galėjo fotografuotis, pabendrauti ir net kartu pavakarieniauti kartu su gražiausiomis pasaulio merginomis. Kaip pasakojo būrėja, tai buvo gera fotografijos mokykla. Kai kurios merginos mielai pozavo ir L. Dūdienei.

„O tu paprašyk bent vienos „misės“ Lietuvoje tau papozuoti, dar paprašys pinigų. Tokių aistrų, kokios verda gražuolių konkursuose Lietuvoje, ten tikrai nėra. O svarbiausia, niekas mūsų nevaikė ir neprašė pasitraukti – visi ten yra vienodai svarbūs. Policija tik žiūri, kad tu pats būtum saugus. Be to, ten praktiškai nėra ir vagysčių. Tikima, kad jeigu šiame gyvenime apsivogsi, kitame pavirsi šuniu ar akmeniu. Gal dėl to ten itin pagarbiai žiūrima į benamius šunis ar kates. Kaip yra pasakęs vienas vietos gyventojas, niekada negali žinoti, ar ten ne tavo miręs artimasis“, – „Sekundei“ pasakojo keliautoja.

Tiesa, kiek kitaip žiūrima į gaidžius, kurių čia beveik kas antrame kieme auginama. Panevėžietę stebino, kad sparnuotieji yra prirakinti grandinėmis. Kaip vėliau paaiškėjo, gaidžiai čia ruošiami varžyboms, todėl yra pririšami, kad nesikapotų – paleidžiami tik per gaidžių peštynes. Tai nelegalu, tačiau visi tą daro.

„Kaip pas mus žmonės eina į lošimo namus, taip ten į gaidžių peštynes, jose už savo favoritą statomos nemenkos sumos“, – kalbėjo L. Dūdienė.

Nesugadinti technologijų

Vis dėlto labiausiai ją sužavėjo vaikai. Mažieji pavergia ne tik savo išraiškingų akių grožiu, bet ir elgesiu. Nors Filipinai neturtinga šalis, jai neteko matyti nė vieno pinigų kaulijančio vaiko. Tiesa, tik atvykus į šalį ji buvo įspėta, kad vaikams nedalytų pinigų – už tai gresia laisvės atėmimas net iki devynerių metų. Tačiau mažiesiems draugams, kaip Lukrecija vadina savo kelionės metu sutiktus vaikus, ji nupirkdavo saldainių, traškučių ar kitų vaikų mėgiamų gardėsių.

Svečioje šalyje panevėžietė stengėsi kuo daugiau pamatyti, todėl plaukė pro įspūdingo grožio salas, požeminėmis akmenų upėmis ir net painiais džiunglių labirintais, kurių tankmėje knibždėte knibždėjo gyvačių.

„Bet jie nepuola ir neprašo pirkti dar. Šie vaikai visiškai kitokie nei europiečiai. Nemačiau nė vieno besiožiuojančio, verkiančio ar klykiančio. Skirtingai nei mūsų vaikai, kurie užversti naujausiais žaislais, Filipinų vaikai žaislų neturi. Ką randa, tuo ir žaidžia. Kas prisirišęs tuščią butelį suka ant virvutės, kas ridena seną dviračio ratą, kas šokinėja per virvutę ar kepa smėlio bandeles“, – nuostabos vaikais neslėpė panevėžietė.

Kol tėvai gatvėse prekiauja, mažieji žaidžia savarankiškai ar kur nukritę po prekystaliu miega. Itin stebino tai, kad visi labai švarūs ir tvarkingi. Išsimurzinę vaikai su visais drabužiais lenda į vandenį, paskui mamos drabužius sudžiausto ant tvorų. Todėl skalbiniais apkarstyti namai ten nieko nebestebina. Tiesa, visos kelionės metu L. Dūdienė tik vieną kartą kavinėje matė skalbimo mašiną – daugeliui Filipinų žmonių technologijos yra nepasiekiamos.

Rojaus kampelis

Nors šalyje labai daug skurdo, vietiniai čia nedejuoja dėl blogo gyvenimo. Stebino ir tai, kad žmonės nesipyksta, net neteko girdėti, kad būtų pakeltas balsas ant vaikų. Lietuvoje dėl menkiausio klaidingo manevro kelyje gali sulaukti jei ne kumščio, tai bent riebaus keiksmažodžio, o ten žmonės važiuoja išvis be jokių taisyklių, bet avarijų beveik nebūna.

„Jie turi kelių eismo ženklus, tačiau jų niekas nepaiso. Visi pypsi ir pro langus iškišę rankas rodo įvairius ženklus. Iš pažiūros jų keliuose tikras chaosas, tačiau net ir judriausias sankryžas labai tvarkingai pervažiuoja. O svarbiausia, nė vieno pikto ar keiksnojančio vairuotojo“, – vis dar negali atsistebėti L. Dūdienė.

Populiariausios transporto priemonės – iš kelių automobilių dalių pagaminti džipai ar triračiai motociklai. O kuro kaina lietuvę lengvai šokiravo: paprašius parvežti ją ir dar vieną bičiulę į už dešimties kilometrų esantį miestą, vežėjas jos paprašė sumokėti vos trisdešimt euro centų.

Tačiau tokios kainos ten nestebina. Pasak keliautojos, per šešiolika dienų netaupydama ir leisdama sau pasimėgauti ji išleido vos 250 eurų – už tokią sumą sudėtingiau pragyventi Lietuvoje.

„Ten tikras rojaus kampelis žemėje. Su malonumu ten gyvenčiau. Keliauti tikrai nėra brangu, tik pati kelionė iš Lietuvos į Filipinus kainuoja brangiau. Bet šioje šalyje jautiesi kaip karalius. Kartą iš vieno miesto privačiu lėktuvu skridome į Manilą, tai nusileidus lėktuvui buvo ištiestas net raudonas kilimas, laukė įspūdingų vaišių stalas“, – prisiminė L. Dūdienė.

Gyvatės kraujo kokteilis

Nors egzotiškoje šalyje moteris praleido daugiau kaip dvi savaites, laiko gulinėti paplūdimiuose ar prie baseino nebuvo. O paplūdimiai išties įspūdingi – jūra tokia švari, kad net permatoma, o ant smėlio nerastum nė menkiausios šiukšlės ar nuorūkos.

Nors šalyje labai daug skurdo, vietiniai čia nedejuoja dėl blogo gyvenimo, atvirkščiai, džiaugiasi kiekviena gyvenimo akimirka.

Tiesa, nors šalis gana tvarkinga, daug kur pūpso šiukšlių krūvos. Didelė problema ten – atliekų tvarkymo sistemos nebuvimas, todėl žmonės dažnai savo šiukšles užkasa po žeme, tačiau po didesnės liūties jos visos išplaukia į upes.

Svečioje šalyje panevėžietė stengėsi kuo daugiau pamatyti, todėl plaukė po įspūdingo grožio salas, požeminėmis akmenų upėmis ir net painiais džiunglių labirintais, kurių tankmėje knibždėte knibždėjo gyvačių. Nors gana nejauku matyti, kai virš medžių rangosi ar šalia upe praplaukia įspūdingo dydžio gyvatės, pasak L. Dūdienės, kol jų negąsdini, pavojaus nėra.

„Niekada negali žinoti, ar tau nenukris ant galvos, bet jeigu nieko nedarai, jos nepuola. Kita vertus, nuvykus į kitą šalį norisi išbandyti ir egzotikos. Teko ragauti net ir gyvatės kraujo. Pati mačiau, kaip prie mano akių sukapojo baisią gyvatę ir nuleido kraują. Atkirto širdies galiuką ir kartu su krauju išgėriau. Jaučiau, kaip dar skrandyje ta gyvatės širdis plaka, bet nebegalėjau nei išspjauti, nei išvemti. Daugiau to nenorėčiau pakartoti“, – šypsosi keliautoja.

Kaupia dvasinius turtus

Tiesa, Filipinuose pasiryžo paragauti iš kregždžių lizdų išvirtos sriubos. Nuo aukštų kalnų nuimti kregždžių lizdai kainuoja 2–3 tūkstančius dolerių. Tačiau sriuboje užtenka vos kelių gramų. Iš kregždžių seilių ir molio sulipdyti lizdai sriubai suteikia pikantiško skonio ir valgant burnoje įdomiai spragsi.

„Kiekvienoje šalyse stengiuosi paragauti kažko neįprasto. Aš neturiu ko prarasti. Išeidama iš gyvenimo žinosiu, kad nemažai pamačiau ir patyriau. Su kiekviena kelione kažkuo praturtėji, todėl bendrauti su žmonėmis, kurie pasakoja tik apie tai, ką ėdė jų šuo ar ką sakė kaimynė, man darosi neįdomu. Taip, kelionės nepigus malonumas, tačiau net ir iš pensijos galima susitaupyti“, – įsitikinusi moteris.

Lietuvių problema ta, kad dažnas pinigėlius spaudžia bankuose arba taupo jau suaugusiems savo vaikams. Pasak L. Dūdienės, vaikai ir anūkai nėra neįgalūs ir gali užsidirbti patys, nes kai viskas būna patiekta ant lėkštutės, to nevertina. Nereikia ir krūvos drabužių ir papuošalų, nes visas žmogaus turtas ne materialus, o dvasinis. Artimiausiuose jos planuose – kelionė į Indiją, Zanzibarą ir Keniją.

„Kuo daugiau žiedų ant rankų, tuo galvoje garsiau švilpauja vėjai. Taip, jaunimui sunkiau išvykti, reikia vaikais rūpintis, negali kada nori ir iš darbo išeiti, o pensininkams nereikia prie nieko derintis. Tai pats geriausias metas leistis į keliones“, – įsitikinusi L. Dūdienė.

Galerija

Komentarai

  • Įkvepiantys moters patarimai tikra tiesa, jog brangiausi suvenyrai yra įspūdžiai. Visi niekučiai tikrai nublanksta prieš regėtus vaizdinius, bandymą perprasti savitą tolimos egzotinės šalies kultūrą ir patirtas emocijas.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų