A. Skindzera jau išmaišęs kone pusę pasaulio, tačiau iki šiol negali atsakyti, kokia šalis labiausiai sužavėjo – kiekviena jų vis kitokia, bet savaip žavi.

Geriausia investicija – kelionės

Geriausia investicija – kelionės

Panevėžiečio Antano Skindzeros visas gyvenimas – kaip viena nesibaigianti kelionė. Jo sąskaitoje jau daugiau kaip trys dešimtys aplankytų kraštų: nuo Turkijos iki egzotiškųjų Tailando ar Indijos, turistų neišvaikščioto Omano, neramumų purtomos Jordanijos.

Kelionės – tai neįkainojama patirtis ir didžiulis turtas, kurio neveikia jokia infliacija. Panevėžietis A. Skindzera jau kurį laiką savo kapitalą kraunasi tik iš kelionių patirčių ir įspūdžių.

Vieniems geriausias poilsis – tingiai drybsoti prie televizoriaus ar kapstytis darže, o kitiems – kelionės, kupinos pirmų kartų, naujų atradimų ir neįkainojamų patirčių. Panevėžiečio Antano Skindzeros sąskaitoje – jau daugiau kaip trys dešimtys aplankytų kraštų – nuo lietuvių pamėgtos Turkijos ar Egipto iki egzotiškųjų Tailando, Indijos, o kur dar turistų neišvaikščiotas Omanas ar neramumų purtoma Jordanija. Kelionės jau tapusios Antano gyvenimo būdu. Jeigu tik ilgiau kaip tris mėnesius užsisėdi vienoje vietoje, pats organizmas ima siųsti signalus ir reikalauja naujų vėjų dvelksmo. Panevėžietis juokauja: kai tik pajunta, kad važiuoja stogas, vadinasi, pats laikas krautis lagaminus.

„Gyvenimo nebeįsivaizduoju be kelionių. Tai kiek panašu į priklausomybę – kartą paragavęs tampi priklausomas visam gyvenimui. Tik ši priklausomybė neturi šalutinio poveikio“, – šypsosi keliautojas.

Tiesa, būtų galima pasiginčyti – kelionės palengvina piniginę. A. Skindzera įsitikinęs, kad tai atsiperkanti investicija. Dažnai žmonės pagrindiniu gyvenimo tikslu laiko materialinės gerovės kūrimą, bet, anot jo, didžiausi turtai slypi žmogaus viduje. Kaip ir išsilavinimas – ant pečių nereikia nešioti, bet įgytos žinios, patirtis išlieka visam gyvenimui.

„Kelionės – turtas, kurio neveikia jokia infliacija, be to, juo gali dalytis su kitais. O apetitas auga bevalgant“, – sako Antanas.

Pasak kelionių fanatiko, kažkodėl vis dar gajus mitas, kad keliauti gali tik labai turtingi žmonės. Šiandien galimybės visai kitokios nei prieš dešimtmetį. Atsiradus pigioms avialinijoms, nuvykti į kitą šalį įmanoma kišenėje teturint kelias dešimtis eurų.

„Prieš keletą metų į Kopenhagą nuskridau vos už penkis eurus. Tiek pat kainavo traukinio bilietas nuo oro uosto iki Kopenhagos centro. Susidėliojus kelionės prioritetus, kelių dienų išvyka išėjo tikrai nebrangi. Kas mėnesį atsidedant po keliasdešimt eurų kelionę sau gali leisti daugelis“, – įsitikinęs panevėžietis.

Kas turi daugiau galimybių, renkasi egzotiškesnes šalis. Nemažai lietuvių jau pamėgo žiemas leisti Azijoje, ypač šiuo metu pigu Tailande. Daugiausia investicijų pareikalauja lėktuvo bilietai pirmyn ir atgal, o visa kita – net kelis kartus pigiau nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, puikius pietus galima pavalgyti vos už eurą tiesiog gatvėje – taip pasisotina ne tik vietiniai, bet ir turistai.

Keliautoją Italijoje pakerėjo ugnikalniai. Tik čia jis pajuto, kad žemė gyva, o žmogus prieš gamtą bejėgis.

Be išankstinio nusistatymo

Svarbiausia keliaujant, anot pašnekovo, neturėti išankstinių nuostatų. Kiekviena kelionė – kaip baltas lapas, kuriame kiekvienas rašo tik savo įspūdžius ir patirtis. Negalima lyginti ir šalių, pavyzdžiui, Bulgarija ir Jungtiniai Arabų Emyratai – visiškai skirtingo sukirpimo. Vienos ekonomika šešta pasaulyje, kitos – paskutinėse vietose Europoje. Bet Bulgarija turi nuostabią gamtą, istoriją, siekiančią romėnų laikus. Iki šiol išlikę tų šventyklų liekanų.

„Manęs dažnai klausia, kur labiausiai patiko. Iš tikrųjų nežinau, visur kitaip, bet visur labai įdomu. Svarbu neturėti išankstinių nuostatų“, – sako A. Skindzera.

Pradėjęs nuo nedidelių kelionių po Europą, dabar panevėžietis jau išmaišęs pusę pasaulio. Kai kada į tą pačią šalį grįžta ne po kartą. Kaip sako lietuvių liaudies patarlė, kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių. Kiekvieną kartą grįžęs į jau lankytą šalį, A. Skindzera atranda kažką naujo ir nematyto. Anot jo, pasaulis yra be galo gražus ir įdomus, todėl būtų nuodėmė neparagauti to pažinimo obuolio.

„Žvelgdamas į žemėlapį matau, kiek daug kur nesu buvęs. Iki galo dar nepažinau ir arabų pasaulio, nors ten lankiausi ne kartą ir ne du. Egiptas, Tunisas, Jordanija, Omanas, Jungtiniai Arabų Emyratai – panašios, bet labai skirtingos šalys. Nežinau, ar galima pasisotinti šių šalių kultūra, architektūra, papročiais“, – atvirauja panevėžietis.

Jo svajonė, pamažu tampanti realybe – artimiausiu metu aplankyti Iraną. Viešojoje erdvėje Iranas piešiamas kaip vienas karščiausių pasaulio taškų, kur nesaugu net vietiniams. Todėl ten užsuka itin nedaug turistų. Lygiai taip pat yra Jordanijoje, Omane bei kitose neramumų purtomuose kraštuose. Tačiau, pasak A. Skindzeros, iš tiesų turistams tai labai saugios šalys, o turizmo paslaugos išplėtotos.

„Šį pavasarį buvau Omane – visiška ramybė. Net po miesto sostinę vaikštinėjau vienas, turistų itin mažai, nors pamatyti ten tikrai yra ką. O šalia esančiuose Arabų Emyratuose, kurie dažnai vadinami pasauline turistų meka, – net tiršta keliautojų. Svarbiausia nesusidaryti išankstinės nuomonės“, – mano patyręs keliautojas.

Planuoti ir improvizuoti

A. Skindzera kelionių maršrutus iš anksto apgalvoja ir suplanuoja, ką nori pamatyti. Dažnai yra vietovių, į kurias neveža jokie kelionių organizatoriai, tad tenka ir pačiam pasukti galvą, kaip jas pasiekti. Gerai atlikti namų darbai – pusė kelionės sėkmės. Kelis procentus kelionių plano panevėžietis palieka netikėtumams ir improvizacijoms. Neįmanoma visko suplanuoti, ypač keliaujant automobiliu, kaip ir niekada negali žinoti, kaip kelionė pakryps. Tad net ir suplanavus maršrutą per lankytinas vietas, tenka jį trumpinti, o kai kada sau leisti neskubėti ir tiesiog mėgautis. Galutiniai akcentai susidėlioja jau keliaujant. Kartą Antanui važiuojant per Lenkiją sugedo jo automobilis, tačiau gana nesunkiai pavyko rasti meistrą, kuris geranoriškai skubiai sutvarkė transporto priemonę.

„Nors prieš kelionę visuomet patikrinu automobilį, niekada nežinai, kokią staigmeną jis pateiks. Suprantu, kodėl garsusis keliautojų dvejetas Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius keliaudavo su prasčiausiais automobiliais – kad patirtų kuo daugiau nuotykių“, – šypsosi A. Skindzera.

Kartais nuvilia ne technika, o žmonės. Kartą Indijoje panevėžietį apgavo vietiniai ir vietoje brangesnių bilietų pardavė pačius pigiausius, tad visą naktį teko praleisti ant apšnerkštų ir nežinia kada valytų traukinio grindų. Kaip juokauja Antanas, per visas keliones jam teko nakvoti ir prabangiuose viešbučiuose, ir kartu su vietiniais miegoti ant purvinų traukinio grindų, po galva pasidėjus tik kuprinę.

„Išgyvenau ir tai, bet dėl tokių dalykų stengiuosi negadinti nuotaikos. Reikia visada žiūrėti tik į pozityvius dalykus, tuomet ir nekokia patirtis lieka smagiu nuotykiu“, – kiekvienoje situacijoje tik teigiamas puses stengiasi matyti panevėžietis.

Kiekvieną kelionę A. Skindzera stengiasi suplanuoti, tačiau visada palieka laiko ir vietos improvizacijoms bei netikėtumams, nes keliaujant neįmanoma išvengti staigmenų.

Rojus žemėje

Artimiausioje ateityje A. Skindzera planuoja nukeliauti į Bulgariją ir Rumuniją, o rudenį – į Sardiniją. Nors Bulgarijoje jau lankėsi, tačiau čia liko dar daug nematytų istorinių vietų. Šįkart norėtų užsukti į J. Basanavičiaus muziejų Varnoje bei aplankyti neįprastą mišką, kuriame nešlama medžių lapai, bet į viršų stiebiasi akmeninės kolonos. Vadinamasis „Akmenų miškas“ – natūraliai susiformavęs gamtos stebuklas. Kiekvienoje šalyje Antanas stengiasi užsukti ir į nacionalinius muziejus, kur saugoma tautos istorija, papročiai, archeologija. O patys geriausi gidai, anot jo, taksi vairuotojai.

„Kam reikalingas gidas, jeigu viską puikiai nupasakoja ir taksistai, kurie paprastai kalba angliškai. Kol nuvyksti iki lankomo objekto, viską išsiklausinėji, o kai kurie net viena ranka vairuodami, kita telefone rodo, ką dar turėčiau aplankyti jų šalyje“, – šypsosi A. Skindzera.

Italijoje jis taip pat lankėsi jau keturis kartus, tačiau dar negalintis sakyti, kad puikiai pažįsta šią šalį. Kiekvienas iš dvidešimties Italijos regionų – pernelyg skirtingas. Italijoje tiek daug visko, kad vienos ar dviejų kelionių nepakanka. Nenuostabu, kad ji viena populiariausių pažintinių šalių.

„Italijoje tiek visko daug, kad nebesugebi aprėpti informacijos ir įspūdžių gausos. Kad nepersisotintum, turi praeiti kažkiek laiko ir įspūdžiai nugulti į tam tikrus stalčiukus“, – sako A. Skindzera.

Italija pasyviam poilsiui – gulėti paplūdimyje nėra tinkama, nors Viduržemio jūros pakrantės nuostabios. Net žiemą dalyje Italijos šilta – nuo Afrikos krantų pasiekia šiltas vėjas. Bet nuodėmė būtų lepintis saulės ir vandens voniomis, kai akį traukia jaukūs maži miesteliai smaragdinės jūros pakrantėse, nuo kurių atsiveria įspūdingi panoraminiai vaizdai. O kur dar romantiškasis ant stataus skardžio įsikūręs Sorentas, rojaus kampeliu žemėje vadinama Kaprio ar Iskijos sala. Be abejo, garsusis Pompėjos miestas su savo tragiška istorija. Panevėžietį itin sužavėjo visa Sicilijos sala, kurioje galima pamatyti įvairiausių istorijos klodų – šią salą buvo užkariavę kartaginiečiai, romėnai, normandai, arabai – ir visi jie atnešė kažką savo. Daugybė miestelių čia yra įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą.

Panevėžietis teigia, kad kiekviena kelionė turėtų būti kaip baltas lapas, kuriame keliautojai galėtų rašyti tik savo įspūdžius ir patirtis.

Alsuojančios žemės didybė

Panevėžiečiui didžiausią įspūdį padarė Italijoje stūksantys ugnikalniai. Jam teko užkopti tiek į vieną pavojingiausių pasaulio ugnikalnių Vezuvijų, tiek ir į didžiausią Europoje veikiantį Etnos ugnikalnį.

Vezuvijus – tiksinti bomba, galinti bet kada išsiveržti didžiule sprogstamąja jėga. Nors specialistai nuolat stebi ugnikalnio gyvenimą, reali grėsmė išlieka nuolat. O Etnos ugnikalnis nuolat su pertraukomis spjaudosi ugnimi ir lava, bet mažiau pavojingas, nes po truputį išlaisvina savo energiją. Ir tąkart, kai lankėsi lietuvis, ugnikalnis buvo išsiveržęs prieš nepilnus porą mėnesių, tad ne visur buvo leidžiama eiti ir turistams.

„Man Etna padarė didesnį įspūdį. Vulkanas užima Londono miesto plotą, jo apeiti viso neįmanoma. Bet užteko pasivaikščiojimų po sustingusios lavos kalvas. Nepaisant visų pereinančių spalvų ir sieros kvapų, vaizdas gniaužia kvapą. Tik ten pajauti, kad žemė gyva, ji alsuoja ir žmogus prieš gamtą bejėgis. Šio jausmo neįmanoma nupasakoti, jį reikia patirti kiekvienam“, – sako pašnekovas.

Jau rudenį jis ketina aplankyti ir kitą Italijos salą – Sardiniją. Tiesa, patys sardai savęs nelaiko italais, o italai jų nevadina tautiečiais. A. Skindzerą čia labiausiai vilioja gamta, skanus maistas ir sardų kultūra. Šioje saloje galima rasti ir įspūdingų laukinių paplūdimių, kurie kartais vadinami Viduržemio jūros Maldyvais, ir kalnų. Ir be abejo, skani vietinė virtuvė. Anot Antano, norintiesiems paragauti tikros italų nacionalinės virtuvės patiekalų reikėtų rinktis ne didelius ar garsius restoranus, o užsukti į vietines tavernas, kurias valdo šeimos ir patiekalų receptai yra perduodami iš kartos į kartą.

„Visada stengiuosi pažintinį turizmą suderinti su gastronominiu, išragauti tai, ko pas mus nėra – tikrų autentiškų patiekalų. Tiesa, vabalų, kirmėlių ar skorpionų dar nevalgiau. Nesu toks gurmanas“, – juokiasi A. Skindzera.

Jo žodžiais, pasaulis labai gražus, todėl norisi kuo daugiau pamatyti, išragauti, patirti. Bet labai svarbu ir visą tą grožį išsaugoti ateities kartoms.

„Norisi, kad ir mūsų vaikai, anūkai ir ateities kartos pamatytų visą tą pasaulio grožį ir nesakytų, kad mūsų seneliai turėjo gerokai daugiau galimybių“, – sako keliautojas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų