Povilas Kupčinskas svajoja tapti profesionalu dailės srityje ir turi nemažai planų, susijusių su gatvės menu. Asmeninio archyvo nuotr.

Gatvės menas – užkoduota žinutė praeiviams

Gatvės menas – užkoduota žinutė praeiviams

Kas yra gatvės menas – miestą teršiančios teplionės ar dar viena meno forma?

Lietuvoje jau daug metų vyksta įvairūs gatvės meno festivaliai ir projektai, kai pilkos pastatų sienos tampa tikrais meno šedevrais, traukiančiais akį, keliančiais nuotaiką, o kartais – ir šokiruojančiais.

Šia vizualiojo meno forma besidomintys jaunieji menininkai iš Panevėžio vienbalsiai tvirtina: pribrendo laikas prakalbinti ir Aukštaitijos sostinės namų sienas.

Nuo pasipiktinimo iki susižavėjimo

Gatvės meno pradžia laikomas praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis, kai spalvoti, stilizuoti užrašai buvo pastebėti JAV gatvėse. Tačiau net tokioje liberalioje šalyje tokia meno forma sulaukė neigiamos visuomenės reakcijos ir galiausiai mėgėjiški piešiniai, labiau primenantys terliones nei meną, ant pastatų sienų buvo uždrausti. Po trijų dešimtmečių gatvės menas įgavo kitokią formą ir pagreitį – grafičius ant sienų ėmė keisti paveikslai. Atsirado ir vaizduotę išlaisvinusių, savitu stiliumi išsiskyrusių kūrėjų. Vieno tokių – meno teroristo vardą pelniusio Banksy iš Anglijos darbai ir jų reprodukcijos eksponuojami net garsiose meno galerijose.

JAV susiformavęs, Europoje išplitęs gatvės menas Lietuvos didmiesčius pasiekė prieš daugiau nei du dešimtmečius ir iš karto sukėlė ažiotažą. Tiesa, to, ką vadinamieji gatvės menininkai kūrė ant sienų, tiltų ir kitų statinių, pavadinti menu sunkiai būtų įmanoma. Prasidėjęs nuo visuomenės pasipiktinimą sukėlusių grafičių dabar gatvės menas įgavo kitokią išraišką. Dabar gatvės menas nebėra paslapčia ant sienų atsiradę piešiniai, o pilkas viešąsias erdves atgaivinančios meno akcijos.

Piešiniais siekia reakcijos

Panevėžietis gatvės menininkas Gediminas Sokas dailės srityje save vadina pažengusiu savamoksliu. 27-erių metų jaunuolis dirba vadybininku ir tarnauja Krašto apsaugos savanorių pajėgose, o laisvalaikiu piešia. Nors profesionaliai piešti G. Sokas niekada nesimokė, į dailės paslaptis gilintis pradėjo gana seniai. Gediminas daugiausia vaizduoja portretus, dekoruoja savo namų išorės sienas bei piešia pagal užsakymus draugams.

Gediminas Sokas savo darbais siekia sukelti žiūrovų reakciją, nesvarbu, ar pieštų ant lapo popieriaus, ar ant sienos. Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš maždaug pusantrų metų vaikinas susidomėjo gatvės menu, tad ši meno forma jam dar gana nauja ir mažai pažinta. Nors Gedimino domėjimasis kol kas apsiriboja internetu ir bendravimu su keletu gatvės menu užsiimančių draugų, pačiam irgi jau teko išbandyti piešimo ant sienų subtilybes.

Šiųmetėje Panevėžio gimtadienio šventėje G. Sokas su draugais dalyvavo surengtame gatvės meno konkurse. Ir nors jaunieji menininkai piešė ne ant pastatų, o jų sienas imituojančių plokščių, azarto ir įspūdžių patyrė per akis.

Anot panevėžiečio, paveikslu jie siekė žiūrovų reakcijos. Pavaizduota griūvanti Gedimino pilis stipriai išsiskyrė iš kitų konkursantų darbų. Jaunuoliams norėjosi perteikti šių dienų aktualiją. Piešinio pagrindinė mintis – stengtis lietuviams išlaikyti tautiškumą, kurio vienas iš simbolių yra šioji pilis. Kita piešinio pusė bylojo apie tai, kad šiandien ne visiems to reikia: kol vieni saugo, kiti griauna.

Vaikino nuomone, bet koks menas privalo nešti žinutę, sukelti reakciją, priversti praeivį sustoti ir kelti įvairius klausimus. Tikrasis gatvės menas, anot G. Soko, negali būti vien tuščia teplionė. Jis turi išreikšti gilesnę mintį, būti prasmingas.

„Gražūs paveiksliukai nebūtinai yra menas, nors tokius kuriant irgi įdedama daug darbo, pastangų ir laiko. Menas turi tave priversti sustoti ir susimąstyti“, – įsitikinęs pieštuko iš rankų nepaleidžiantis jaunuolis.

Instaliacijos ant sienų

G. Soko nuomone, gatvės menas yra perdėm viešas, todėl jį kurti reikia tik kokybišką. Jeigu tuo užsiims bet kas, rezultatas bus prastas. O kokybiško kūrinio su gilia potekste, pasak Gedimino, niekam nekils noras sugadinti. Pasak vaikino, Panevėžyje irgi būtų galima gatvės menininkams mieste sukurti erdvę, kuri netrukdytų ir nedarkytų bendro miesto vaizdo. Tam tiktų parkas ar koks apleistas, bet gana tvarkingas pastatas, kurį visą būtų galima paversti meno instaliacija. Jei atsirastų tokia vieta, Gediminas mielai ten atskleistų savo kūrybinius sugebėjimus. Jis tiki, kad susirinktų ir daugiau bendraminčių.

Savamokslis menininkas pomėgį svajoja paversti pagrindiniu užsiėmimu. Jis prasitarė su vienu draugu turėję idėją ant pastatų sienų sukurti instaliacijas. Rezultatas turėtų atrodyti išskirtinai, įdomiai, bet sukurti tokį sudėtinga, nes, pasak G. Soko, tam reikia ir rėmėjų, ir leidimo, ir laiko, o ir pats piešinys gali neatitikti bendro miesto fono. Nors kol kas planas nepavyko, panevėžiečiai gatvės menininkai nenuleidžia rankų ir ateityje galvoja panašų projektą vis tiek įgyvendinti.

Būdas prabilti miniai

Panevėžietis devyniolikmetis Antanas Jurėnas su kūrybine veikla susijęs visą gyvenimą. Jis groja, piešia, užsiima dar ir parkūru, ir aviacija. Iš visų pomėgių daugiausia vaikino dėmesio tenka dailei. Mokytis piešti jis pradėjo vidurinėje mokykloje per dailės pamokas, nors šios, Antanas pripažino, buvo gana nuobodžios. Tad jaunuoliui teko atrasti sau įdomų piešimo būdą – grafičius – ir pradėti jį lavinti.

Paauglystėje grafičiai tapo A. Jurėno saviraiškos priemone, o šiandien tai jau rimtas pomėgis, panevėžiečio gyvenimą pavertęs spalvingesniu bei išmokęs kruopštumo. Šiuo metu jaunasis menininkas tiek savo malonumui, tiek pagal užsakymus piešia raides. Kūrybinius sugebėjimus Antanas išbandęs Panevėžyje vykusiame gatvės meno konkurse, taip pat piešė ir ant draugo automobilio, ir net ant savo mokyklos sienos bei daugelyje kitų vietų.

A. Jurėnas gatvės menu susidomėjo prieš aštuonetą metų, pradėjęs vis dažniau žvalgytis į pastatų išorines sienas. O labiausiai vaikinui ši meno forma įstrigo pamačius stulbinančius piešinius Vilniaus gatvėse. Kūrybingas jaunuolis pasakojo išskirtine meno forma susižavėjęs dėl dviejų dalykų. Visų pirma jį traukė neįprasta vieta – piešiniai kuriami ant pastatų išorinių sienų, todėl juos gali pamatyti didžiulė minia žiūrovų. Kita priežastis įsimylėti gatvės meną – kur kas pragmatiškesnė: nesudėtingas kūrimo metodas. Pasak Antano, piešimo procese dažniausiai naudojami aerozoliniai dažai, kuriais gana nesunkiai pavyksta išgauti įvairius efektus.

Riba tarp meno ir vandalizmo

A. Jurėnas menu įvardija bet kokią saviraišką kūryboje. Anot jo, tai gali būti ir muzika, ir kovos menai, ir tas pats piešimas. O kalbant apie gatvės meną, Antano nuomone, sunku nustatyti ribą tarp meno ir paprasčiausio vandalizmo. Pasak A. Jurėno, kad ir koks būtų gražus piešinys, jis padarytos žalos nepateisina.

Panevėžietis devyniolikmetis Antanas Jurėnas su kūrybine veikla susijęs visą gyvenimą. Jis groja, piešia, užsiima dar ir parkūru, ir aviacija. T. Raštučio nuotr.

„Menininkas savo piešiniu negali sugadinti kito žmogaus darbo, nes tai bus ne menas, o vandalizmas“, – įsitikinęs jaunasis kūrėjas.

Vaikino nuomone, Panevėžyje yra nemažai gabių menui jaunuolių, kurie su džiaugsmu save realizuotų, jei mieste atsirastų erdvė, kur galėtų legaliai piešti ant sienų. O pats Antanas nors ir jaučiasi nemažai patobulėjęs dailėje, bet sako, kad dar nepakankamai, todėl ateityje planuoja vis daugiau piešti ir tobulinti įgūdžius. Jaunuolio teigimu, būtų gaila įdėjus tiek darbo apleisti šią meno sritį.

Pradžiamokslis internete

Dvidešimtmetis Povilas Kupčinskas mokytis piešti pradėjo gan vėlokai, būdamas 15-os. Išmokęs taisyklingai nupiešti žmogaus veidą, jaunuolis nesustojo ir toliau lavino ranką. Po kiek laiko vaikinas teigė pradėjęs specialiai mokytis vaizduoti gipso figūras ir kitus elementus. Techninių įgūdžių Povilas įgavo, tačiau praktinių sugebėjimų, anot jo, dar trūksta. Jaunuolis sako vis dar ieškantis savęs, savo stiliaus, bando sujungti įvairias piešimo rūšis: dirba tiek su purškiamais dažais, tiek trafaretais, įvairiais atspalviais, piešia su pieštuku ir tušu. P. Kupčinskas Kauno kolegijoje studijuoja grafinį dizainą, todėl turi puikias galimybes įgauti tinkamus pagrindus. Vaikinas įsitikinęs, kad visų pirma reikia gerai įvaldyti pieštuką, o tik paskui į rankas imti purškiamus dažus.

Visgi jie gatvės menu besidomintį Povilą traukia. Dar šešiolikmetis su draugu susiradę ramią vietą eksperimentuodavo – jaunuoliams buvo smalsu išsiaiškinti, kaip veikia purškiami dažai. Domėjimasis vis augo, P. Kupčinskas pradėjo informacijos ieškoti internete žiūrėdamas įvairius filmukus apie piešimą ant sienų. Galiausiai pats ėmėsi kurti. Pasinaudojęs naujausių technologijų privalumais, P. Kupčinskas dalinosi savo darbais internete ir greitai sulaukė nemenko pasisekimo.

Išsišokti irgi gerai

Anot Povilo, gatvės menas yra platus tarsi vandenynas. Pasak jo, tai gali būti ir logotipas, ir piešinys – kiekvienas menininkas jį išreiškia savaip. Šis į gatves išeinantis menas vaikinui įdomus tuo, kad šitaip įmanoma smarkiai pakeisti miesto vaizdą. P. Kupčinsko manymu, sunku nuspręsti, ar egzistuoja aiški riba tarp vandalizmo ir meno. Anot jo, nors piešiama be leidimo, bet juk kažkam piešinys gali pasirodyti tinkamas, sujaudinti, priversti mąstyti.

„Gatvės menas yra tarsi išsišokimas. Jis kaip protestas, turintis pankiškumo. Pamatęs piešinį ant sienos sustingsti ir pradedi galvoti“, – svarsto Povilas.

Anot jo, būtų puiki idėja Panevėžyje sukurti kokią erdvę ar renginį, kur pradedantieji ar pažengę menininkai galėtų išbandyti kūrybines jėgas. P. Kupčinskas mano, jog tai ne tik leistų jauniesiems dailininkams tobulėti, bet būtų tiesiog smagu pabendrauti su bendraminčiais. Anot jo, ne veltui sostinėje yra nemažai tiek išpieštų pastatų sienų, tiek ir požeminių perėjų, o, jo nuomone, tinkamoje vietoje skoningas piešinys atrodo visiškai gerai. P. Kupčinsko teigimu, kažko panašaus reikėtų ir Panevėžyje. Jis pats mielai įsitrauktų į tokią iniciatyvą ir mano, kad jauniesiems menininkams sukurta erdvė jiems taptų dideliu stimulu kurti savo mieste.

Povilas turi nemažai planų ir idėjų, susijusių su piešimu. Tik kol kas dar nenori viešai piešti, pirmiausia jis siekia įgauti kuo daugiau įgūdžių. Jaunuolis neslepia ketinantis tapti meistru, todėl nemažai dėmesio skiria pagrindams.

Bet svarbiausia – Povilas atskleidė turintis sumanymą piešti Panevėžyje ir jau net susitaręs dėl leidimo. Visgi šiuo metu vaikinas pernelyg užsiėmęs, todėl gatvės meno kūrimo darbus atidėjo iki pavasario.

Gatvės menas nėra tik visuomenės pasipiktinimą keliantys grafičiai – šiandien tai milžiniški meno šedevrai ant pastatų sienų, kviečiantys praeivius sustoti ir susimąstyti.

Panevėžys atviras gatvės menui

Jaunieji menininkai panevėžiečiai svajoja apie erdvę, kur jie gimtajame mieste galėtų per vizualųjį meną tobulinti savo kūrybinius sugebėjimus. Pasak Panevėžio atviro jaunimo centro (AJC) direktorės Daivos Juodelienės, mūsų mieste tikrai netrūksta tokių erdvių. Anot jos, AJC atviras įvairioms idėjoms. D. Juodelienė prasitarė, kad Lietuvos šimtmečio minėjimo proga lapkričio pradžioje šiame centre vyks kūrybinės dirbtuvės, kurių metu grafičiuose jaunuoliai galės piešti iškilias Lietuvos asmenybes. Pasak AJC direktorės, tam bus skirtos specialiai nutinkuotos sienos.

Direktorė sutinka, kad gatvės menas gali pagražinti ir pagyvinti miesto veidą. Problemą D. Juodelienė įžvelgia tik tokią, kad pačiam jaunimui trūksta iniciatyvumo. Jos teigimu, galima drąsiai kreiptis į miesto dizainerę su savo sumanymais, kalbėtis, tartis ir galiausiai imtis kūrybinių darbų.

Galerija

Komentarai

  • grazus piesiniai,kodel gi ne.Ziurejimas i grazius dalykus kelia nuotaika ir daro mus laimingesniais.

    • Atsakyti
  • Labai daug darbo idėta, talentingas mūsų jaunimas .. Gražu pasigrožėti.

  • Saunuolis jaunimas.

  • O iš tiesų jei taip miesto valdžia duotų jaunimėliui pasireikšti ant kad ir nerenovuotų daugiabučių sienų? Skoningi žaismingi piešiniai papuoštų miestą. Juolab kad pavyzdį – Kalnapilio sieną jau turim.

  • Patys nuoširdžiausi ir geriausi linkėjimai šauniam jaunimėliui. Šaunuoliai!

Rodyti visus komentarus (5)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų