Dalis žmonių jau mėgaujasi klevų sula, o maždaug po poros savaičių tikisi paskanauti ir beržų sulos.

Gamta vilioja leisti sulą

Gamta vilioja leisti sulą

Vos pašvietus saulei ir atšilus orui sulos mėgėjai traukia indus šiam gaiviam gėrimui. Ne visi žino, kad yra tam tikros taisyklės jai leisti ir išsaugoti ilgesnį laiką kaip gėrimą.

Aplinkosaugininkai primena, kad sulą galima leisti ne iš kiekvieno beržo ar klevo. Valstybinėje žemėje ją galima tekinti tik iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po penkerių metų ir kurių skersmuo ne mažesnis kaip 20 centimetrų. Jeigu medis bus nukirstas ne vėliau kaip po metų, jis gali būti ir plonesnis. Privačios žemės savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui, apribojimai netaikomi. Norintieji leisti sulą privačiam asmeniui priklausančioje žemėje tai gali daryti tik gavę jo sutikimą.

Toje vietoje, kur bus gręžiama skylė, leidžiama, nepažeidžiant luobo, nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 metras nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 centimetrų, o jų gylis medienoje – 3 centimetrų. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 centimetrų. Baigus leisti sulą, skyles reikia užkimšti. Nepaisant šių reikalavimų, gresia bauda.

Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio agentūros vedėja Ieva Jakupkaitė sako, kad skundų dėl sulos leidimo per maždaug dešimtmetį sulaukta tik vieno – užpernai. Tuomet pranešta, kad Senamiesčio gatvės gyventoja sulą leido iš beržų, kurie augo Nevėžio pakrantės apsaugos juostoje, valstybinėje žemėje. Pasak I. Jakupkaitės, reikalavimai nebuvo pažeisti, nes medžiai – pakankamai stori. Moteriai tik paaiškinta, kad to daryti mieste neverta. Vis dėlto užterštumas gana didelis ir gerti tokią sulą greičiausiai nėra sveika.

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad laiko, kada galima leisti sulą, nėra nustatyta. Tai priklauso nuo jos tekėjimo. Pavyzdžiui, vakar ryte, kai lauke buvo nemenka minusinė temperatūra, medžių syvai ir nebėgo. Kita vertus, klevų sula pradeda tekėti labai anksti – kartais ir vasario viduryje, ypač vakarinėje šalies dalyje. Orams tai atšylant, tai atšąlant, šiemet klevų sula tai bėga, tai nustoja bėgti. Jis prisimena ir kuriozinę situaciją. Gamtininkas, viešai prakalbęs apie jau tekančią klevų sulą, sulaukė pasipiktinusio žmogaus skambučio. Priekaištavo dėl neteisybės – esą sula neteka. Pasiūlęs palaukti porą savaičių, gamtininkas išgirdęs atsakymą, kad žmogus tiek laukti neturi laiko.

Pasak S. Paltanavičiaus, klevų sula pradeda tekėti anksti, tačiau greitai ir baigia. Atšalus orams, ji gali nustoti tekėti, vėliau vėl pradėti. Tekinti beržų sulą reikia tuomet, kai oro temperatūra ir naktį būna teigiama. Ji teka pakankamai ilgai, galima sakyti, kol pradeda sprogti pumpurai.

„Kai kas kasmet iš to paties medžio leidžia sulą, tačiau nereikėtų taip elgtis“, – sako, kad medžiams tai nėra gerai, gamtininkas.

Jo teigimu, medžiai, iš kurių tekinama sula, turėtų augti ne mieste ir ne prie judraus kelio, nes medis viską ima iš aplinkos. Baigus tekinti sulą, skylutę reikia užkalti mediniu pleištu ir geriausia patepti sodo tepalu, nes medžiui dar reikės augti. Pasak S. Paltanavičiaus, latako tekinti sulai negalima pasigaminti iš bet kokio medžio. Geriausia naudoti beržinius, drebulinius.

„Būdamas vaikas iš žioplumo latakui panaudojau juodalksnį, paragavau ir sutraukė visą burną“, – juokėsi, kad ir sulos išvaizda, ir skonis buvo sugadinti, jis.

Įvairūs receptai

S. Paltanavičius pasakoja šią savaitę viešėjęs Kaune pas miškininkus, kurie pavaišino šiemetine klevų sula. Klevų sula yra saldžiausia, o beržų sulos cukringumas mažesnis.

„Labai gaivus gėrimas, tačiau klevų sula netinkama rauginti“, – atkreipia dėmesį gamtininkas.

Iš vieno pažįstamo jis teigia girdėjęs, kad šis sulą šaldo supilstęs į maisto šaldymui skirtus indelius ar maišelius. Tiesa, koks paskui būna skonis, nežinantis – pats neragavo.

O beržų sulos dauguma stengiasi pasirauginti. Anksčiau tam naudotos medinės statinaitės ir rauginta šaltoje kamaroje. Technologija, pasak S. Paltanavičiaus, paprasta. Kai kas įmeta juodojo serbento šakelę, kiti ant viršaus pripila kelių centimetrų storio avižų sluoksnį. Jos neskęsta ir po kurio laiko dygdamos sudaro savotišką nepralaidžią plutą. Tokia šaltai laikyta sula, pasak gamtininko, žmonės galėdavo atsigaivinti net atėjus šienapjūtei.

Panevėžietis bitininkas Jonas Starkevičius pasakoja anksčiau prisileisdavęs daug sulos, ją raugindavęs – ir pats gerdavo, ir kitus apdalydavo. Dabar jo požiūris pasikeitė. Pernai, kai buvo taip šlapia, į rūsį pribėgo vandens ir dvidešimties trijų litrų talpos stiklainių sako negalintis paimti iki šiol.

„Prisileisiu tam kartui atsigerti, nebekaupsiu. Vasarą ateina kitos vertybės“, – sako nebegaišiantis laiko sulos rauginimui jis.

Sulos paruošimo ilgesniam laikui receptai, J. Starkevičiaus teigimu, labai paprasti. Galima į trijų litrų stiklainį įmesti juodojo serbento šakelę ir sula nesuges. Galima rauginti su razinomis, citrinomis. Jo manymu, patiktų išbandyti ir su avižomis, tačiau jų paprastai neturėdavęs. Vyras pataria sulą laikyti stikliniuose induose, nes plastikas ir lieka plastiku, turinčiu daug cheminių medžiagų. Pasak jo, Vokietijoje net medaus negalima pilstyti į plastikinius indus.

Tiesa, šiemet dar nebandė leisti beržų sulos, nes per šalta. J. Starkevičius pasakoja turintis susirašęs maždaug dešimtmečio duomenis, kada pradėdavo leisti sulą. Jie rodo, kad kasmet būta labai didelių skirtumų – kartais ir visas mėnuo.

Įvairūs būdai

Žiemgalos krašto kulinarinio paveldo asociacija sulos rauginimo receptą yra sertifikavusi kaip tautinį paveldą. Šios asociacijos vadovas Arūnas Činčys sako, kad žmonės įvairiai išlaikydavo sulą ilgesnį laiką. Vienas būdų – į sulą suberti saują apynių. Jo teigimu, ir skonis būna įdomus, ir sula nerūgsta. Populiaru sulą rauginti naudojant avižas. Yra kas ant butelių uždeda vynui skirtus kamščius ir laiko, įdeda juodųjų serbentų šakelių.

„Variacijų yra daug, tačiau populiariausia buvo su apyniais, nes sula labai ilgai išsilaikydavo. Esu bandęs palikti tokią sulą ir metus, ir pusantrų – buvo vartotina“, – pasakoja Joniškio rajone už Žagarės gyvenantis A. Činčys.

Sulos su priedais skoniai įvairūs ir, jo manymu, reikia įprasti.

„Per degustaciją reikėtų pilti ne po stiklinę, o po 20 gramų duoti ragauti. Tada skonį būtų lengviau suvokti“, – kalba apie sulos skirtumus jis.

Raugindami sulą žmonės deda ir razinų, citrinų. Pastarosios – jau šių laikų sumanymas.

„Su razinomis esu įvairius variantus išbandęs. Vienais metais pavyksta gerai, kitais metais nelabai. Kartais sula susidrumsčia, kartais ne“, – pasakoja jis.

A. Činčio teigimu, tokiu laiku, kai dar šalta, pirmieji klevų sulos lašai yra labai saldūs. Norint itin saldaus gėrimo, reikia nupilti pirmąją sulą – iš kokių penkių litrų puslitris bus itin saldus.

„Iš pradžių atrodo lyg cukraus būtų dėta – grynas vaisvandenis, o paskui jau kaip vandenėlis. Tačiau nors saldumo nebėra, ten daug vertingų medžiagų“, – pasakoja A. Činčys.

Norėdamas ilgiau išlaikyti, „Sekundės“ pašnekovas klevų sulą šaldo. Jo teigimu, atšildžius skonis nebūna pakitęs. Duomenų, ar ir anksčiau žmonės kažkokiu būdu ilgiau išlaikydavo klevų sulą, jis teigia nežinantis – spėja, kad galbūt buvo bandoma palaikyti ledainėse. Be to, šeimininkės iš didelio kiekio klevų sulos virdavo sirupą. Kadangi pas mus klevai neturi tiek saldumo kaip, pavyzdžiui, augantys Kanadoje, sirupo išvirdavo labai nedaug.

Faktai

Suloje daug įvairių naudingų medžiagų: kalio, geležies, vario, kalcio, eterinių aliejų, vitaminų ir pan. Nuo seno žinoma, kad sula stiprina imunitetą, šalina toksinus, šlakus, gerina medžiagų apykaitą. Norint pajusti jos poveikį, bent litrą sulos reikia išgerti kasdien.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų