M. Garucko nuotr.

Duonos šventė atgaivino prisiminimus

Duonos šventė atgaivino prisiminimus

Senosios duonos kepimo tradicijos jau kone du dešimtmečius į Panevėžio rajoną sutraukia minias žmonių iš visos Lietuvos. Jokūbinių ir oninių išvakarėse rengiama šventė jau septintą kartą vyko Audronės ir Albino Kisielių sodyboje.

Nors visur duona su pluta, bet kiekvienoj gryčioj skonis skirtingas. Sena tiesa dar kartą įsitikino šeštadienį į Kisielių sodybą sugužėję gyventojai.

Atvykusieji į šventę galėjo prisiliesti prie senųjų duonos kepimo tradicijų, sužinoti kokią reikšmę mūsų senoliams turėjo javapjūtė, buvo galima išvysti, kaip gimsta medžio skulptūros, gauti naudingų patarimų ir net išsikepti pačių rankomis suformuotą duonos kepaliuką. Žolininkės norinčiuosius aprūkė žolelėmis, jėgas buvo galima išbandyti spragilais kuliant grūdus ar sukant senovines girnas.

Krekenavos krašte pirmiausia rugiapjūtę pradėdavo dvarai, kurių žemės driekėsi abipus Nevėžio. Žmonės rugiapjūtei ruošdavosi iš anksto – paruošdavo ne tik pastatus, bet ir pasirūpindavo naginėmis. Nors nuo pavasario vaikščiodavo basi, bet taip po ražienas buvo neįmanoma eiti.

Rugiapjūtės metu paaiškėdavo ir bernų bei mergų vertė. Bernui buvo didelė garbė, jei merga nespėja dirbti paskui jį, o mergai dar didesnė garbė, jei mina bernui ant kulnų. Baigus rugiapjūtę, šeimininkui buvo įteikiamas vainikas. Todėl šventės šeimininkai Audronė ir Albinas Kisieliai raginti šokti – jei gerai šoks, grūdai gerai byrės, duona gerai keps.

A.Kisielius džiaugėsi kasmet augančiu dalyvių ir žiūrovų skaičiumi. Linkėjo visiems geros nuotaikos ir sveikatos.

„Jauskitės kaip savo namuose. Norime, kad iš čia išeitumėte geresni“, – sakė ūkininkas.

Vaikystės prisiminimai

Kad Panevėžio rajonas gali didžiuotis turintis išskirtinę, duonai skirtą šventę, pirmiausia reikėtų dėkoti  Stasei  Eigirdienei. Jai pirmai šovė į galvą mintis suvienyti tuo metu dar gausias krašto duonos kepėjų pajėgas, visiems parodyti patį kepimo procesą, kuo išsamiau supažindinti su duonos tradicijomis.

Maždaug prieš porą dešimtmečių, tada, kai moteris vadovavo Miežiškių kultūros centro Nevėžio padaliniui, ji ne kartą įvairiuose renginiuose minėdavo, atkreipdavo dėmesį, kiek daug puikių duonos kepėjų gyvena šiame krašte.
Būtent ji renginyje išpasakojo galybę informacijos apie senąsias duonos kepimo tradicijas.  Norintiesiems išsikepti savos duonos ji priminė, kad šeimininkės prieš darbą kruopščiai nusiplaudavo rankas, persižegnodavo ir peržegnodavo duoną. Ant pirmojo kepalo įspausdavo kryžiaus ženklą.

Pasak S.Eigirdienės, kepant duoną nebuvo galima lakstyti, trankyti durų, kad pluta neatšoktų, duona gražiau iškeptų. Šeimininkės dėdavo kopūstų lapų, ajerų.

„Jei duona prilips prie ližės, neišeis gerai“, – pataria S. Eigirdienė ir sako, kad net ir jai yra tekę dėl to iškepti duoną „su ragiukais“.

Anot kepėjos, duona išsilaikydavo apie porą savaičių, o pirmąją dieną niekas jos nepjaudavo, kad neatšoktų pluta, nesukristų. Formuojant kepaliuką, ji patarė jo nespausti iš viršaus, o tik išlyginti – formuojama iš šonų.

Kartu priminė, kaip piršliai patikrindavo, ar būsima nuotaka mėgsta švarą. Duonos kepėjos teigimu, minkant tešlą, ji prilimpa prie rankų ir ją labai sunku nugramdyti – ilgai laikydavosi, jei šeimininkė kruopščiai nenusiplaudavo.

Ne vienas, bandęs suformuoti kepalą duonos, teigė tai darantis pirmą kartą. Tiesa, dalis vaikystėje yra matę tai darant šeimos moteris.

Panevėžietė Rugilė Žostautaitė sakė, kad jai patinka tokie dalykai.

„Jautiesi kažkuo pakylėta, kažkuo aukščiau ir tai kelia labai gerą nuotaiką“, – sakė ji.

Moteris prisiminė savo prosenelės keptą duoną.

Panevėžietė Irena prisipažino niekada nemačiusi, kaip kepama duona.

„Gyvenome mieste ir duonos niekas nekepdavo. Šventėje pirmą kartą ir pabandžiau suformuoti kepaliuką. Labai geri įspūdžiai“, – džiaugėsi moteris.

Krekenaviškė Janina Barauskienė pasakojo ant savojo kepaliuko įspaudusi Vytį ir ąžuolo lapus. Šventėje moteris dalyvauja ne pirmą kartą, bet pasirodydavo kartu su kolektyvu.

„Kol dainuodavome, duona ir iškepdavo. Ateidavome tik pažiūrėti, kokių gražių kepaliukų žmonės išsikepė“, – sakė ji.

Moteris pasakoja, kad duoną kepdavo jos mama. Būnant maždaug devynerių, gyveno Paberžėje, kai tuo metu ten atsikėlė tėvas Stanislovas. J. Barauskienė pamena, kad grįžusi iš mokyklos išėjo į kiemą su mamos keptos duonos rieke – įdomu buvo, kaip kunigas atrodo.  Pasak jos, tėvas Stanislovas paklausęs jos vardo ir nusprendęs vadinti Janute. Pasiteiravęs, ir ką valganti bei iš kur gavusi.

„Žiūriu, kad ryja seiles – tris dienas buvo nevalgęs. Žiūrėdama jam į akis atlaužiau riekės gabalą“, –  vaikystės akimirkas prisiminė moteris.

J. Barauskienė pamena, kaip už sienos buvo kepamos plotkelės, o jos namuose mama kepdavo duoną. Vaikams ji tuo metu drausdavo varstyti, trankyti duris, tad jie džiaugėsi galėdami ilgiau pabūti lauke.

Nauja patirtis

Šventėje ne vienas įgijo naujos patirties ir žinių. Jonas ir Birutė Dvareckai išbandė kūlimą spragilais. Jie prisipažino tai darę pirmą kartą gyvenime, bet matę kaip kulia kaimynai.

„Supykę, kad kombainas neatvažiuoja, kūlė spragilais. Girdime, taukšt, taukšt. Nueiname pažiūrėti, gi kaimynai ant kiemo pasikloję miežius, duoda“, – pamena J. Dvareckas.

Jo žmona, pabandžiusi šventėje pamosuoti spragilu, sako įsitikinusi, koks tai sunkus darbas – reikėjo dirbti, kol bus iškulti visi grūdai.

„Kai keli dirba su spragilais, reikia pataikyti į taktą ir išeina kaip muzika“, – sako  įgijusi naujų žinių moteris.

Šventėje buvo galima paskanauti bei įsigyti ir įvairių kepėjų atvežtos duonos. Iš Kelmės atvykęs Steponas Jautakis pasakoja duoną namuose kepantis nuo 2010 metų.

„Dėl to, kad neradau skanios duonos, tai turėjau keptis pats“, – „Sekundei“ teigė  duonos kepėjas.

Anot jo, užauginti ir iškepti duoną nėra lengva. Pagal mamos receptą duoną kepantis vyras sako, kad jai iškepti prireikia dviejų dienų.

„Žmonių susidomėjimas didelis. Vienu metu iškepu 50 kilogramų duonos ir iš karto parduodu“, – pasakoja iš Žemaitijos atvykęs S. Jautakis ir tikina negailintis patarimų ir raugo pradedantiesiems.

Medžio drožėjas Dalius Žymantas šventėje kūrė medinį laikrodį su švytuokle. Trečią kartą šventėje dalyvaujantis menininkas sako, kad laikrodis – keistas. Ant jo švytuoklės supasi mergaitė ir džiaugiasi jai skirtu laiku, o kita mergaitė bando sustabdyti švytuoklę – lygina raukšles, bando atsijauninti, bet, deja, laiko nesustabdysi. Laikrodžio rodyklės sustingę ant penktos valandos ir neatsitiktinai.

„Rodo dėl to, kad 5 valandą miesčionys baigia darbą“, – juokėsi D. Žymantas.

Galerija

Komentarai

  • o,tai pamineti spaudoje,kad svente tokia ivyks neisejo?Dabar turim dziaugtis ,kad neatspejom.Tai kam ta spauda jei nieko nepranesa.

    • „Sekundė“, ačiū jai, per dvi pastarąsias savaites gal kokius penkis kartus spausdino skelbimą, kviečiantį į šventę.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų