Trumpametražį filmą „Tu = Panevėžys“ su bičiuliu sukūręs Irmantas Pilis sako taip siekęs paskatinti panevėžiečius puoselėti ir mylėti savo miestą. M. Garucko nuotr.

Filmų kūrėjas žengia į sceną

Filmų kūrėjas žengia į sceną

Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos abituriento Irmanto Pilio veidas gerai pažįstamas trumpametražių filmų entuziastams – vaikinas dažnai juose vaidina, ne ką rečiau kuria ir pats. O pastaruosius porą metų didžiąją dalį aštuoniolikmečio laiko pasiglemžia literatūra ir teatro scena.

Kartu su bendraminčiais trumpametražius filmus kuriantis panevėžietis Irmantas Pilis sako, jog visuomenę pasiekiantys kūrybiniai vaisiai dažniausiai yra tik pomėgis, laisvalaikio leidimo būdas, galimybė atsipalaiduoti ir smagiai pajuokauti.

Tik keliuose savo darbuose gimnazistas teigia galintis įžvelgti kiek gilesnę prasmę. Tokiais jis įvardija filmus „Už žaliųjų girelių“ bei „Tu = Panevėžys“.

Pastarasis darbas plačiai nuskambėjo Panevėžyje, o jo kūrėjus – Irmantą Pilį bei Igną Sakalauską – dar ilgai lydėjo palaikantys padėkos žodžiai.

Kūrybiškas jaunuolis dabar drąsiai pripažįsta, jog populiaraus filmuko idėja gimė dėl labai paprastos priežasties – rūpesčio dėl tuštėjančio miesto. Gimnazistui norėjosi neapleisti Panevėžio ir paskatinti panevėžiečius puoselėti, mylėti savo miestą.

Prieš dvejus metus įvykęs susitikimas su kino režisieriumi Antanu Maciulevičiumi panevėžiečiui gimnazistui tapo lemtingas. Nuo tada Irmantas ėmė irtis link ambicingo tikslo – studijuoti aktorystės meną arba režisūrą.

„Panevėžys labai puikus miestas. Turime gaisrinę, kino teatrų, viešbučių, visko turim, viskas arti – rojus. Tik yra problema – žmonių nebeturime“, – kadaise bičiulio išsakyta mintis giliai įstrigo I. Piliui.

Gimnazistas liūdnai šypteli, jog ir pačiam Aukštaitijos sostinė pamažu ima atrodyti kiek ankštoka, varžanti jo norus ir ambicingus siekius. Tad kūrybingas Irmantas, netrukus pabaigsiantis paskutinę gimnazijos klasę, nors ir kaip myli gimtąjį miestą, jau ima dairytis į Vilnių, o galbūt ir dar platesnius vandenis. Tačiau vaikinas tuojau užbėga už akių pareikšdamas, jog net ir trumpam pakeitęs maršrutą, vis tiek kada nors sugrįš į Panevėžį – kai tik žinių kupra padidės ir oda bus storesnė.

Viltys į teatro sceną

O kol kas skųstis gyvenimu Aukštaitijos sostinėje veiklos nestokojantis I. Pilis neturi nei laiko, nei noro.

Jaučiuosi kaip graži laivelio miniatiūra butelyje. Gerai tai, kad manasis butelis yra be kamščio, o laivelis – saugus. Jo nemuša bangos, o burių nedrasko vėjas, niekas nepurvina jo denio“, – filosofiškai svarsto abiturientas.

Šiuo metu kartu su dešimtokais I. Pilis J. Miltinio gimnazijoje stato spektaklį pagal A. Marcinkevičiaus draminę poemą „Prometėjas“. Jis – spektaklio režisierius ir, kaip atvirai prisipažįsta, jaučiasi itin patogiai: juk įdomiausia ne gautas rezultatas, o pats vyksmas, jo strategija ir aiškinimosi procesas.

Vaikinas turi norų imtis kur kas rimtesnių pjesių, tad ir netolimuose planuose vis dažniau sušmėžuoja aktorystės meno arba režisūros studijų vizija.

„Mane labai daug kas nori susieti su komercija ar vadyba. „Iš teatro neišgyvensi“ – tokia būna pati pirmoji frazė, kai žmonės išgirsta apie mano planus. Juk kiti visada daugiau žino apie tave negu tu pats“, – kandaus sąmojo nestokoja abiturientas.

I. Pilis daug vilčių deda į aktorių ir režisierių Valentiną Masalskį, kuriuo žavisi ir kuris, kaip tikisi Irmantas, šiais metais rinks kursą Klaipėdos universitete. Visgi per daug neįsisvajodamas panevėžietis numoja ranka, jog pirmiausia reikia ne ateities planus kurti, o išlaikyti brandos egzaminus.

Kalbėti šiaip sau yra tiesiog netikslinga, nes viskas labai nenuspėjama“, – įsitikinęs Irmantas.

Lemtinga pažintis

Tokia pati nenuspėjama bei netikėta buvo ir I. Pilio pažintis su teatru. Prieš dvejus metus įvykęs susitikimas su režisieriumi Antanu Maciulevičiumi jaunuoliui tapo lemtingas.

Kino centro „Garsas“ rengiamos kūrybinės vasaros stovyklos metu Irmantas su grupele jaunųjų kūrėjų dienas leido Pakruojo rajono miestelyje Rozalime – kūrė trumpametražius filmukus, kurie vėliau buvo parodyti „Aš + miestas = Kinas“ festivalyje.

Su stovyklos jaunimu savo patirtimi dalijosi ir kino režisierius A. Maciulevičius. Irmantas prisipažįsta, jog iš pradžių režisierius didelio susižavėjimo nekėlė – atrodė tolimas ir nuo visų atsiskyręs. Tačiau jau tuomet I. Pilis suprato, jog buvęs Maestro Juozo Miltinio mokinys puoselėja ir jam artimas vertybes: griežtą discipliną, aiškią ir gilią filosofinę mintį, yra nepakantus kvailoms bei nepagrįstoms improvizacijoms.

Stovyklaujantis jaunimas apsistojo bendruomenės namuose. Vos už kelių namų – žymusis rašytojo Jono Biliūno vasarnamis. Spėjama, jog jame rašytojas sukūrė ir garsųjį apsakymą „Brisiaus galas“. Šis istorinis pastatas patraukė jaunųjų kūrėjų dėmesį, tapo kuriamo filmuko inspiracija.

Vienoje iš jo scenų I. Pilis veržiasi į namą. Trumpas momentas, kai jaunuolis atidaro vasarnamio langą, patraukė žvitrią A. Maciulevičiaus akį.

Dabar Irmantas retai kada iš rankų paleidžia knygą – sako jau antrą žiemą leidžiantis su literatūra. „Bet pats jos nerašau – tam nepribrendau“, – prisipažįsta. M. Garucko nuotr.

Nuo tada Irmantas pradėjo bendrauti su režisieriumi, prasitarė, jog domisi teatru. Akimirksniu sulaukęs klausimo, kokias knygas jau yra perskaitęs, kokių rašytojų darbai jį žavi, panevėžietis tik numykė nelabai kuo galintis pasigirti.

Teatro monstrų pėdsakais

A. Maciulevičius netruko Irmantui įteikti būtinų perskaityti knygų sąrašą. O prabėgus vasarai, jau rugsėjį, prieš pat prasidedant mokslams, režisierius pranešė panevėžiečiui turintis naujieną – išrinko jam vaidmenį teatre. Ir net ne bet kokį – Fausto. Tačiau ir šio garsiojo J. V. Gėtės personažo tuo metu dar šešiolikmetis Irmantas nelabai žinojo.

„Tada ir atėjo suvokimas, jog teatras be literatūros – ne teatras“, – sako vaikinas.

Taip prasidėjo didžioji pažintis su plunksnos virtuozais bei jų darbais: Johanu Volfgangu Gėte, Antonu Čechovu ar Fiodoru Dostojevskiu. Išmokęs skaityti tarp eilučių, I. Pilis atrado ir lietuvių rašytojo bei poeto Juozo Erlicko kūrybą.

Besižavintis Maestro Juozo Miltinio asmenybe I. Pilis knygose susipažino ir su jo mokiniais, Panevėžio dramos teatro aktoriais: Stasiu Petronaičiu, Gediminu Karka, Donatu Banioniu, Eugenija Šulgaite ir kitais.

„Jie – tikri teatro monstrai, pėdsakus palikę ne tik Panevėžyje, Lietuvoje, bet ir visoje tuometėje Tarybų Sąjungoje“, – Panevėžio teatro grandais žavisi Irmantas.

Ir per visą interviu I. Pilis iš rankų nepaleidžia knygos.

„Jau antrą žiemą leidžiu su literatūra. Pats jos nerašau, tam nepribrendau. Mokykloje būti rašytoju neišmoksi. Turi arba atsikelti vieną rytą toks, arba viskas turi ateiti su patirtimi“, – mano kūrybingas vaikinas.

Tad į literatūros kūrėjo kelią I. Pilis kol kas nesižvalgantis.

„Rašytojais gali būti daugiau melancholiški žmonės, galintys gyventi su kava ir staline lempa“, – šypteli jis.

Santaupas išleido kiaulaitėms

Dabar I. Pilis sako aiškiai suvokiantis, jog nuo mažų dienų skyrėsi nuo daugumos bendraamžių, buvo linkęs ne tik į kūrybiškumą, bet ir aistringas gamtos mylėtojas.

Irmanto tėvai skirtingais keliais pasuko jam būnant dar visai mažam, tad žiemą dienas leisdavęs kartu su mama miesto centre, o vasaras – pas senelius kaime. Būdamas ketverių I. Pilis neteko mylimos močiutės ir dar labiau susidraugavo su seneliu.

Jis vaikui ir atvėręs tikrąjį kaimo paveikslą. Iš senelio Irmantas pasisėmė nemažai patirties: susipažino su daržininkyste, perprato gamtos laiką. Jis, anot Irmanto, yra kitoks nei mieste.

„Mieste stebime laikrodį, laukiame, kada reikės įžiebti šviesą, o kaime stebime, kada iš sėklos išauga daigelis, po kurio laiko, žiūrėk, jau ir ruduo – laikas obuolius skint“, – pasakoja jaunuolis.

Dar viena savo aistra įvardijantis žvejybą Irmantas juokiasi, kad šioji išaugo į uodegą, kuri, atrodo, vilksis iš paskos visą likusį gyvenimą.

Irmantas juokiasi prisiminęs, kaip jo ūkininkavo finalas buvo vietnamietiškų kiaulaičių įsigijimas. Nors santaupas centas prie centro kaupė kitam pirkiniui – išmaniajam telefonui, norai pasisuko visiškai netikėta linkme.

Jaunojo ūkininko amplua vaikinas dabar jau kratosi – sako, jog toji stotelė jau pravažiuota. Nors kaimo gimnazistas neišsižada. Kas žino, ar neteks gerti iš to paties šulinio.

„Gal kai man bus šešiasdešimt metų, kai nebežinosime, kas yra višta ar kiaulė, pasirodysiu aš ir pasakysiu, jog esu tas, kuris žino“, – juokauja panevėžietis.

Uodega visam gyvenimui

Dar viena savo aistra panevėžietis įvardija ir žvejybą. Ji, anot vaikino, išaugo į uodegą, kuri, atrodo, vilksis iš paskos visą likusį gyvenimą.

Žvejyba Irmantui padeda rasti pusiausvyrą, artumą su gamta. I. Pilis juokiasi, jog galbūt būtų medžiotojas, nes beprotiškai myli gamtą, tačiau toji veikla jam atrodo ganėtinai paradoksali.

„Tam tikra prasme esi ir gamtos mylėtojas, ir niokotojas. Žvejyboje svarbu ne kiekis, bet praleistas laikas. Tobuliausias laikas žvejybai – ankstyvi vasaros rytai. Kai jokio žmogaus aplinkui nėra, tik natūrali gamta, o geriausi draugai – rūkas ir galbūt netikėtai praplaukianti antis“, – žvejojant patirtais šiltais įspūdžiais dalijasi I. Pilis.

Optimizmo ir energijos nestokojantis jaunasis panevėžietis tik gūžteli pečiais paklaustas, iš kur semiasi šitokio pozityvo. Sako manantis, jog visi jo ieško skirtingais būdais, dažnai gerų emocijų atneša ir širdyje apsigyvenusi meilė. Irmantas šypsosi, jog šiai jo širdyje dar neatėjęs laikas. Savo meilę vaikinas atiduoda literatūrai.

„Man asmeniškai nėra dėl ko liūdėti: sveikata gera, džiaugiuosi tuo, ką turiu aplink“, – gyvenimu mėgaujasi gimnazistas.

Universaliu optimizmo receptu I. Pilis laiko ir dešimt Dievo įsakymų.

„Religijai kol kas esu svetimas, neskirstau jos į atskirus tikėjimus. Todėl labiau vadinčiau ne Dievo, o teisingo gyvenimo įsakymais“, – svarsto Irmantas.

Galerija

Komentarai

  • Šaunuolis, Irmantai. Taip ir toliau!

  • Nesustok, šaunuolis tu! Free Tibet

  • Dekui Meška ir Dinai

  • tai sakai i tetra. Nieko kito ir nesitikejau . … saunuolis pusbroliuk

    • Atsakyti
  • Susižvejok smegenis.

  • Šaunus, protingas, talentingas ir dar gražus vaikinas!

Rodyti visus komentarus (6)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų