Asmeninio archyvo nuotr.

Fantastinio pasaulio kūrėjas paskendęs paieškose

Fantastinio pasaulio kūrėjas paskendęs paieškose

Vos prieš keletą dienų 29-ąjį gimtadienį atšventęs panevėžietis Mantas Balakauskas, kaip pats sako, vis dar yra ieškojimų, atradimų ir tobulėjimo kelyje. Tačiau jo debiutinė poezijos knyga „Roma“ jau spėjo rasti vietos ne tik skaitytojų, bet ir literatūros kritikų širdyse.

Literatūros kritikų sudaryto geriausių metų knygų sąrašo viršūnė, 41-oji Zigmo Gėlės premija už geriausią poezijos debiutą – tai tik maža dalis to, kuo galėtų pasigirti iš Panevėžio kilęs, savitą ir kandžią poezijos knygą „Roma“ visuomenei pristatęs Mantas Balakauskas.

Tačiau girtis kuklus, mažakalbis vaikinas nemėgsta ir, kaip pats sako, savo kūryba siekia ne titulų ar apdovanojimų, o įsiskverbti į žmonių širdis. Ne tik širdis, bet ir panages.

„Pripažinimas yra malonus, paglosto savimeilę. Tačiau vertinimai gana mechaniškas dalykas ir kartais gali nutikti taip, kad titulai, diplomai ar apdovanojimai aplenkia net geriausias knygas“, – įsitikinęs jaunosios kartos poetas.

M. Balakausko pažintis ir santykis su kūryba, pasak jo, prasidėjo gana įprastai – dar Vytauto Žemkalnio gimnazijos, kurią jis ir baigė, suole.

„Kaip jaunam žmogui man rūpėjo save atskirti nuo kitų, tiesiog norėjau parodyti visiems, kuo esu kitoks. Kurti, rašyti eilėraštukus paskatino paprastas paaugliškas maištas, o poezija susidomėjau penkiolikos“, – pamena Mantas.

Talentingas vaikinas dėkingas savo lietuvių kalbos mokytojai Birutei Valkiūnienei, kuri, pasak jo, svariai prisidėjo prie pirmųjų jauno žmogaus kūrybinių bandymų.

„Būtent ji ir buvo pirmoji mano skaitytoja, skatino kurti toliau, laisvai reikšti mintis. Nors ir nebuvau geras mokinys. Greičiau priešingai“, – pasakoja M. Balakauskas.

M. Balakauskas sako, jog Panevėžys, kuriame prabėgo jo vaikystės ir paauglystės metai, jam buvo per daug sudėtingas miestas, tad ir dabar čia jis gana retas svečias.

Iš istorijos į poeziją

Pirmą eilėraštį Mantas prisimena parašęs aštuntoje klasėje, bet į kūrybą kur kas rimčiau pradėjęs žiūrėti tik antrame istorijos studijų kurse.

„Tik tada po truputėlį ėmiau suprasti, kad poezija gali daug daugiau. Debiutinė mano knyga pasirodė gana vėlai, kai dauguma bendraamžių jau ruošė ir leido antruosius poezijos rinkinius. Tiesiog pajutau, kad atėjo laikas viską sudėti į knygą. Tai buvo ilgo mano gyvenimo etapo užbaigimas ir, manau, knyga atsirado tada, kada turėjo atsirasti“, – pasakoja literatūros kritikų pripažinto poezijos rinkinio autorius.

Apie visuotinį nesusikalbėjimą ir miskomunikaciją savo eilėmis kalbantis poetas nedrįsta spėlioti, ko iš jo, kaip kūrėjo, galėtų pasisemti skaitytojas, tačiau nė neabejoja, jog šiokią tokią įtaką jo kūryba daro kiekvienam.

„Man pačiam knyga davė kitokį vidinį judesį, naują tikslą. Ir skaitytojui, tikiuosi, kažką duos. Vienam daugiau, kitam – mažiau“, – santūriai šypsosi M. Balakauskas.

Ryšio su Panevėžiu neužmezgė

Nepaisant to, jog M. Balakauskas gimė ne Panevėžyje, ir net ne Lietuvoje, šis miestas, pasak jo, darė didžiulę įtaką jam, kaip kūrėjui. Buriatijoje, Sibire į šį pasaulį atėjęs vaikinas pripažįsta, jog Panevėžys nebuvo ta vieta, kurioje jam būtų lengva augti.

„Tėvai Buriatijoje dirbo. Kai susilaukė manęs, grįžome į Lietuvą. Man tebuvo vieneri. Atpūtė lietuviški vėjai, tiesiog grįžome į šalį, kurioje visada gyveno tėvai“, – pasakoja Mantas.

M. Balakauskas sako, jog Panevėžys, kuriame prabėgo jo vaikystės ir paauglystės metai, jam buvo per daug sudėtingas miestas, tad ir dabar čia jis gana retas svečias. „Aš jo neperpratau ir, manau, kad šis miestas taip pat neperprato manęs. Nepavyko vienas kito prisijaukinti. Ten prasidėjo mažytis tolesnių ieškojimų etapas. Aš vis dar augu, tobulėju ir stengiuosi nesustoti“, – sako Mantas.

Sostinė atvėrė kelius

Šiuo metu knygyne dirbantis jau diplomuotas istorijos specialistas tikina ir tolesnį savo kelią siejantis su kūryba, o istorija jo gyvenime – tik antraeilis dalykas.

Tiesa, būtent dėl istorijos mokslų jam pavyko ištrūkti iš miesto, su kuriuo jam taip ir nepavyko susidraugauti. Vilniuje, Lietuvos edukologijos universitete istoriją krimtęs vaikinas net ir baigęs mokslus apie grįžimą į vaikystės ir paauglystės miestą nė nesusimąstė.

Atsivėrusios didmiesčio galimybės žavėjo kur kas labiau nei tik didmiesčio vardu vis dar besivadinantis, tačiau sparčiai besitraukiantis Panevėžys.

„Vilnius turi labai daug veidų. Ten galima praplėsti suvokimą, ten duodama proga užsikabinti už skirtingų išraiškos formų. Bent jau taip man buvo prieš dešimtmetį. Gal dabar tai nebėra taip svarbu, kai viskas ranka pasiekiama“, – svarsto M. Balakauskas.

Tiesa, jis pripažįsta, jog adaptacija Vilniuje nebuvo viena lengviausių.

„Tiek Panevėžys, tiek Vilnius kunkuliuoja, verda, tik pirmuoju atveju gal man nepavyko to užčiuopti, o antruoju – sutapo laikas, polėkis ir norai“, – svarsto Mantas.

Nesikrato emigranto dalios

Jaunosios kartos poetas neatmeta minties, jog kada nors gali tekti palikti Vilnių ir kelti sparnus dar toliau – tai būtų dar vienas, naujas etapas, į kuriuos vaikinas skirsto savo gyvenimą.

„Nemanau, kad reikėtų taip dramatiškai žiūrėti į emigraciją. Juk pasaulis pasidarė labai labai mažas. Londoną galima pasiekti bemaž per tiek laiko, kiek užtruktum automobiliu važiuodamas į Klaipėdą, ar net dar greičiau“, – emigranto dalios nesikrato Mantas.

Svarbiausia, pasak jo, suprasti, ko žmogus ieško svečioje šalyje, kodėl jam reikia išvažiuoti.

„Gal nebūtinai iš blogo gyvenimo. Gal jie tiesiog smalsūs? Gal juos veda natūralus noras judėti pirmyn? Manyčiau, emigracija ne visuomet susijusi su pinigais ir geresniu uždarbiu. Kartais daug svarbesni visai kiti dalykai“, – įsitikinęs M. Balakauskas.

M. Balakauskas stengiasi domėtis kuo įvairesne literatūra, kurioje rastų įkvėpimo ir savo eilėms, siekia apimti kuo skirtingesnius kontekstus ir pasaulius.

Kūryba – lyg kvėpavimas

Bytnikų kartos literatūros įkvėptas M. Balakauskas padėti plunksnos nežada. Stengiasi domėtis kuo įvairesne literatūra, kurioje rastų įkvėpimo ir savo eilėms, siekia apimti kuo skirtingesnius kontekstus ir pasaulius. Svarbią vietą vaikino gyvenime užima Vytauto P. Bložės kūryba, daug įtakos jam, kaip kūrėjui, turi Aleno Ginsbergo, Gregorijo Korso, Džeko Keruako kūriniai.

„Su kūryba ir literatūra esu susietas kaip su kvėpavimu. Tai jau niekur nepradings. Tiesiog istorijos mokslai man lengvai sekėsi, mokykloje gana daug ja domėjausi. Be to, labai troškau išvažiuoti iš Panevėžio, tad tolesnės studijos suteikė puikią galimybę tai padaryti“, – atvirauja M. Balakauskas.

Kūrybingas, poetiškas vaikinas įsitikinęs, jog kiekvienas žmogus daugeliu atvejų gyvenime atlieka įvairiausius vaidmenis. Ne išimtis ir jis pats. Laisvalaikiu, kaip juokauja, jau daug metų slapčia užsiimantis fantastinių pasaulių kūrimu, jų aprašinėjimu.

„Matyt, taip pasireiškia dar paauglystėje atsiradusi meilė fantastikai“, – šypsosi poetas.

Terpė parodyti save

Dar būdamas vaikas į kultūrinį gyvenimą paniręs M. Balakauskas nuo jo neatsiriboja ir šiandien. Vaikinas buvo aktyvus literatūrinių skaitymų dalyvis, kiek vėliau tapo vienas iš asociacijos „Slinktys“, padedančios jaunam žmogui pažinti ir perprasti poetinį pasaulį, įkūrėjų.

Pats puikiai vertinamas poetas neabejoja, jog tai puiki terpė save parodyti norintiems talentams.

„Suteikėme papildomą platformą jaunimui pasireikšti. Galimybių jaunam autoriui kol kas lyg ir netrūksta. Ir tai labai geras dalykas. Jaunieji kūrėjai, šiek tiek jiems padedant, patys sugebės išaugti, jei tik turės gerai paruoštą dirvą“, – įsitikinęs Mantas.

M. Balakauskas atviras: literatūrinių renginių šiuo metu yra organizuojama tiek daug, kad visų jų nespėsi aplankyti, net to ir labai norėdamas. Pasak jo, kūrybingi žmonės buriasi visur, o aplink juos – tokie pat kūrybingi klausytojai. Kartu jie puikiai vienas kitą papildo.

Jaunajam kūrėjui, norinčiam parodyti save, M. Balakauskas linki nestovėti vietoje ir iš gyvenimo viską semti pilna sauja, o savo skaitytojui – kuo ryškiau matyti ir girdėti jį supantį pasaulį.

Komentarai

  • Matai, vis dar pagalvojame apie Tave, pakalbame apie Tave, paskaitome apie Tave, džiaugoamės Tavo sėkme, domimės Tavimi – vadinasi vis dar mylime Tave. Tataigi 🙂

  • Kietas jaunuolis – poezijos, paties sunkiausio ir subtiliausio meno – asas.
    Skaičiau ,,Romą“. Tikrai šaunu!

    • Labai džiaugiuosi, kad paskaitinėju vis Jūsų gerus eilėraščius. Dar iki knygos ,,Roma“ kultūriniuose leidiniuose šį poetą pastebėjau. Po modernia stilistika juntamas klasikinės mokyklos pamušalas.

  • lapai nubundinti …
    Vaike, o kad tau sektųsi, sektųsi ir dar kartą sektųsi!

    • Atsakyti
  • Žavus gi tas mūsų jaunimas!

  • Malonu skaityti straipsnius apie šaunius žmones. Beje, „Roma“ skaičiau, ir kitiem rekomenduoju!!! Sėkmės vaikinui!

  • Verta dėmesio šio jaunojo poeto kūryba, tikrai giliai kabina ir gerai užkabina.
    Talentas.

  • Šaunuolis vaikinas! Labai gera skaityti apie tokius panevėžiečius.

  • ačiū, kad rašote, Mantai. Ir straipsnis toks, kad malonu skaityti, be jokių kabliukų.

Rodyti visus komentarus (9)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų