Europos Parlamentas įtaria Vengriją pažeidžiant ES vertybes (SCANPIX nuotr.)

Europos Parlamentas prieš Vengriją: ką reikia žinoti?

Europos Parlamentas prieš Vengriją: ką reikia žinoti?

Europos Parlamentas (EP) įtaria Vengriją nusižengiant pamatinėms ES vertybėms ir pageidauja, kad šį klausimą įvertintų kitos valstybės narės.

Šią savaitę priimta EP rezoliucija pradėjo 7-ajame ES sutarties straipsnyje numatytą procedūrą, kuri gali baigtis beprecedentėmis sankcijomis Vengrijai, tačiau greičiausiai nesibaigs.

Išskyrėme svarbiausius faktus, ką reikėtų žinoti apie precedentų neturinčią EP ir vienos iš valstybių narių konfrontaciją.

Kuo kaltinama Vengrija?

EP priimtame Judithos Sargentini (Nyderlandai, Žaliųjų politinė grupė) pranešime vardijami galimi Vengrijos nusižengimai tokiose srityse kaip:

  • konstitucinės ir teismų sistemos funkcionavimas;
  • teismų sistemos nepriklausomumas ir teisėjų teisių užtikrinimas;
  • korupcija ir interesų konfliktai;
  • privatumas ir duomenų apsauga;
  • išraiškos laisvė;
  • akademinė laisvė;
  • religijos laisvė;
  • susirinkimų laisvė;
  • teisė į nediskriminavimą;
  • mažumų atstovų, visų pirma romų ir čigonų, teisės ir apsauga nuo neapykantos kurstymo;
  • pamatinės migrantų, prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių teisės;
  • ekonominės ir socialinės teisės.

Iš 26 priimto pranešimo puslapių 23 skirti rezoliucijos priedui, kuriame išsamiau aprašomi įtarimų keliantys Vengrijos vyriausybės veiksmai. Tarp jų – 2012 m. įsigaliojusioje Vengrijos Konstitucijoje iškreiptas valdžių atskyrimo principas ir susilpninta „stabdžių ir atsvarų“ sistema, sustiprinta politinė teismų kontrolė, taip pat vykdomos manipuliacijos vienmandačių rinkimų apygardų ribomis, neskaidri rinkimų finansavimo sistema, administracinių išteklių naudojimas per rinkimus, nevyriausybinių organizacijų veiklos ribojimas, įtarimų keliantis ES paramos paskirstymas, į kurį gali būti įsitraukę ir Vengrijos premjero Viktoro Orbano artimiausios aplinkos žmonės, bandymai riboti nepriklausomos žiniasklaidos veiklą, neleistinas kišimasis į aukštųjų mokyklų ir dėstomų programų turinį, oficialių asmenų kurstoma retorika etninių mažumų atžvilgiu, nepakankama moterų teisių apsauga, precedentų neturintis savanoriškos pagalbos migrantams ir prieglobsčio prašytojams kriminalizavimas, nederamas žmogaus teisių požiūriu elgesys su migrantais ir prieglobsčio prašytojais bei daugelis kitų.

Nors EP pripažįsta, kad Vengrija dažniausiai leidžiasi į teisines diskusijas su ES institucijomis dėl konkrečių šalyje priimamų sprendimų, kartu teigiama, jog V. Orbano vyriausybė nesiima konkrečių veiksmų, kad ištaisytų padėtį, ir nekeičia ydingų principinių nuostatų.

„Nepatogi tiesa yra tai, pone Orbanai, kad šiomis aplinkybėmis Vengrijai būtų neįmanoma prisijungti prie ES“, – įtaigiai konflikto esmę EP plenarinių posėdžių salėje apibūdino buvęs Belgijos premjeras, dabartinis europarlamentaras Guy Verhofstadtas (ALDE politinė grupė).

Kodėl dabar?

Konfliktas brendo nuo pat 2010 m., kai V. Orbanas tapo Vengrijos premjeru ir ėmėsi energingai įtvirtinti asmeninę valdžią. EP, kaip ir Europos Komisija (EK) bei įvairios tarptautinės organizacijos, ne kartą kritikavo konservatyvios „Fidesz“ partijos dominuojamą vyriausybę, kad šios veiksmai grasina demokratijai ir nėra suderinami su ES vertybėmis. V. Orbanas savo ruožtu pakartotinai leisdavosi į žodines atakas prieš „Briuselį“, skleidė sąmokslo teorijas, daug dėmesio skirdamas žymiam amerikiečių filantropui, Vengrijos žydų kilmės milijardieriui George’ui Sorosui, ir save pristatė kaip svarbų „Vakarų krikščionybės“ gynėją nuo neva Europą siekiančių sunaikinti jėgų.

Svarbus lūžis buvo EK sprendimas 2017 m. gruodžio 20 d. inicijuoti tyrimo dėl galimo ES Sutarties 7 straipsnio pažeidimo procedūrą Lenkijos atžvilgiu. Turint galvoje, kad ES institucijų konfliktas su Vengrija tęsiasi gerokai ilgiau, o įtariami pažeidimai apima dar daugiau viešosios politikos sričių, nebuvo sunku nuspėti, kad anksčiau ar vėliau EK arba EP, dvi institucijos, turinčios tokią teisę, pasirems 7 straipsnio nuostatomis ir Budapešto atžvilgiu.

Kas gresia Vengrijai?

Greičiausiai ne tiek jau ir daug. Nors 7 straipsnio aktyvavimas EP iki šiol neturėjo precedentų, bent šiuo metu panašu, kad žala Vengrijai pirmiausia apsiribos žodiniais įspėjimais ir neigiamomis tarptautinės žiniasklaidos antraštėmis, kurios, suprantama, nepadės pritraukti užsienio investicijų.

Pagal ES sutartyje numatytą procedūrą, estafetę turi perimti iš ES vyriausybių atstovų sudaryta Taryba. Iš pradžių klausimas turi būti svarstomas valstybių narių Nuolatinių atstovų komitete (Coreper), kuris turi nurodyti tolesnių diskusijų kryptį. Vengrijos klausimas galiausiai atsidurs Bendrųjų reikalų tarybos (BRT) darbotvarkėje, tačiau per kiek laiko jis turi būti apsvarstytas ir koks turi būti sprendimas, konkrečiau nėra apibrėžta.

Tam, kad būtų pripažintas „rimtas“ ES vertybių pažeidimas, už turėtų balsuoti mažiausiai keturi penktadaliai Tarybos narių. Tačiau net ir taip pasisukus reikalams, dėl nepaprastai sudėtingų procedūrų Vengrija dar turėtų daug galimybių išvengti sankcijų. Šios negali būti paskirtos (ir vėl – kvalifikuota ES Tarybos dauguma), prieš tai nenustačius „rimto ir išliekančio“ pažeidimo, ką turėtų konstatuoti ir EP, ir, kas labai svarbu, vienbalsiai visos ES valstybės narės (be pačios Vengrijos).

Daugiausia, kas gali grėsti Vengrijai (ir Lenkijai), – balsavimo teisės suspendavimas ES Taryboje. Tačiau turint galvoje, kad Lenkija ir Vengrija šiuo metu sėdi vienoje valtyje, ir abi greičiausiai tebeturės balso teisę sprendžiant viena kitos klausimą, vienintelė įmanoma baigtis yra pakartotiniai veto – jeigų jų apskritai prireiks. Vilniuje šią savaitę viešėjęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius atvirai pareiškė, kad jo šalis palaikys Vengriją. Ir net Lietuvos vyriausybė demonstruoja atsargų požiūrį, jog sprendžiant probleminius klausimus, susijusius su Lenkija ir Vengrija, pasisako „už dialogą vietoje ultimatimų“.

Tiek Lietuvoje, tiek visoje ES išliekančią skirtį parodo ir Lietuvos europarlamentarų balsai. EP plenarinėje sesijoje Petras Auštrevičius, Laima Andrikienė, Antanas Guoga, Viktoras Uspaskichas ir Vilija Blinkevičiūtė balsavo už tai, kad Budapešto atžvilgiu būtų pradėta pažeidimo procedūra. Prieš tokį sprendimą buvo Valdemaras Tomaševskis, o susilaikė Valentinas Mazuronis ir Algirdas Saudargas. Balsavime nedalyvavo Rolandas Paksas, Zigmantas Balčytis ir Bronis Ropė.

Ką toliau darys V. Orbanas?

Šią savaitę pasirodęs EP plenarinių posėdžių salėje Strasbūre, V. Orbanas bent dalį apžvalgininkų nustebino, atsisakęs trauktis ir nusileisti, kaip ankstesniais atvejais.

„Turiu pasakyti: kad ir koks būtų jūsų sprendimas, Vengrija nepasiduos šiam šantažui“, – sakė Vengrijos premjeras.

Sumaištį padidino tai, kad išvakarėse Europos liaudies partijos (EPP), kuriai priklauso V. Orbano „Fidesz“, frakcijos EP lyderis Manfredas Weberis užsiminė, jog Vengrija gali pasiūlyti kompromisą tokiose srityse, kaip nevyriausybinių organizacijų veiklą ribojantys įstatymai bei spaudimas Budapešte veikiančiam Centrinės Europos universitetui (CEU).

Vengrija dar gali pasinaudoti galimybe apskųsti EP teismui dėl tariamų pažeidimų balsuojant ir skaičiuojant balsus. Nesutarimo esmė – klausimas, ar skaičiuojant reikiamą dviejų trečdalių daugumą reikia prie balsavusių EP narių priskaičiuoti ir susilaikiusius deputatus. EP vadovybė pasirėmė savų teisininkų išvadomis, kad susilaikę europarlamentarai neturi būti skaičiuojami.

Vis dėlto šiuo metu vyrauja sutarimas, kad Vengrija yra pasirengusi ilgai kovai. Vilčių V. Orbanui turėtų teikti neaiški kitų metų EP baigtis, nes jau dabar prognozuojama, kad į asamblėją turėtų patekti daugiau Vengrijai palankių partijų atstovų.

Maža to, dalis stebėtojų yra įsitikinę, kad EP balsavimas tik sustiprins V. Orbano valdžią Vengrijoje. „Jis išlaisvins nacionalistinę isteriją“, – Politico.eu sakė buvęs komunistinio laikotarpio vengrų disidentas, filosofas Gasparas M. Tamasas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų