Pasaulio politikos aukštumose besisukiojantis Arnoldas Pranckevičius niekada neslepia kilęs iš Panevėžio. „Iš tiesų jaučiu šį miestą“, – sako jis.

Europoje pažįstamas panevėžietis rinkosi iš dviejų kelių

Europoje pažįstamas panevėžietis rinkosi iš dviejų kelių

Arnoldui Pranckevičiui – dar tik 37-eri, o jį jau žino visa Europa. Buvęs Lietuvos prezidento patarėju, daug metų dirbęs Europos Sąjungos Parlamente, dabar žinomas panevėžietis Lietuvoje atstovauja Europos Komisijai.

Arnoldas neslepia, kad į tokį platų gyvenimo kelią jį išleido gimtasis miestas, mokykla, šeima ir, žinoma, noras siekti vis daugiau.

„Tikriausiai kiekvienas žmogus gyvenime ieško prasmės ir link jos juda savo pasirinktu greičiu“, – sako A. Pranckevičius, paklaustas, kaip spėjo tiek daug nuveikti.

Šiandien jis vadovauja Europos Komisijos atstovybei Lietuvoje. Čia diplomato funkcija – būti Europos akimis, ausimis ir balsu savo tėvynėje. Jis privalo užtikrinti dialogą tarp Lietuvos ir Europos valdžių, taip pat savam krašte vykdyti aktyvią ir sklandžią Europos komunikaciją.

Į šią vietą lietuvį paskyrė Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris, kai panevėžietis laimėjo konkursą dėl naujų pareigų. Prieš tai septynerius metus A. Pranckevičius dirbo Europos Parlamento pirmininkų Jeržio Buzeko ir Martino Šulco patarėju. Jis daugiausia talkino užsienio šalių politikos bei diplomatijos srityse.

„Pastaruosius dvylika metų praleidau dirbdamas su ES institucijomis. Vienuolika metų mano tarnyba truko Europos Parlamente ir paskutinius metus Europos Komisijoje. Per tą laiką turėjau labai daug skirtingų užduočių. Daugiausia talkinau užsienio politikos srityje“, – pasakojo A. Pranckevičius.

Trejus metus jis dirbo užsienio politikos komitete, kuravo tarpparlamentinių delegacijų darbą, ypač Rytų pasaulyje – Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje.

Tačiau įspūdingiausia savo patirtimi panevėžietis vadina darbą su EP pirmininkais.

Derybinę misiją su pasiuntiniais-derybininkais Ukrainoje dėl asociacijos sutarties pasirašymo ir politinių kalinių paleidimo į laisvę vykdęs A. Pranckevičius ne kartą kalėjime lankė ir pačią Juliją Tymošenko. A. Pranckevičiaus asmeninio albumo nuotr.

Knygos verta patirtis

Europos Sąjungos politikos lyderius A. Pranckevičius iki šiol laiko vienais stipriausių pavyzdžių gyvenime. Jų asmenybės labai skirtingos, bet tai, pasak pašnekovo, yra tikri politikos džentelmenai ir kartu kovotojai. Jų pamokos lietuviui – didžiulės.

„Per pastaruosius metus jiems patarinėjau dėl santykių su Rusija, Ukraina, Gruzija, Moldova ir kitomis Rytų valstybėmis. Dar kuravau pirmininkų politiką Balkanuose, Turkijoje ir Azijos šalyse. Tai buvo be galo įdomi, globali, diplomatiškai įkvepianti patirtis, bet kartu ir sunki“, – pripažįsta pašnekovas.

Jo pareiga buvo koordinuoti derybinę misiją su pasiuntiniais-derybininkais Patu Koksu ir Aleksandru Kvasnievskiu Ukrainoje dėl asociacijos sutarties pasirašymo ir politinių kalinių paleidimo į laisvę. Tarp jų buvo pati Julija Tymošenko, kurią lietuvis ne kartą lankė ir kalėjime.

„Tokia patirtis kartais dar vis aplanko ir sapnuose, jos pamiršti neįmanoma, juk tai – viena svarbiausių misijų mano gyvenime. Gaila, kad neprisiruošiu prisėsti ir viso to surašyti į bent jau išsamius užrašus. Jie galėtų tapti knyga, nors, aišku, pati Ukrainos istorija tuo vis dar nesibaigia ir neleidžia kvėpuoti ramiau“, – sako Europos pareigūnas.

Permainų karta

Ne mažiau A. Pranckevičiui įdomios ir dabartinės jo pareigos. Europos Komisijos atstovybė turi dešimt savo informacinių centrų Lietuvos regionuose. Vienas jų yra ir Panevėžyje, čia dirba ir dvi Jaunimo Europos komandos narės, kurioms rūpi Europos klausimai.

Diplomatas labai džiaugiasi, kad Aukštaitijos sostinė turi aktyvaus ir iniciatyvaus jaunimo. Toks čia buvo ir jis pats prieš dvidešimt metų.

„Kai augau, kai mokiausi mokykloje, Panevėžyje ir visoje Lietuvoje vyko didžiuliai pokyčiai: Sąjūdis, Nepriklausomybė, Sausio 13-oji ir pirmieji laisvos valstybės žingsniai. Natūralu, kad kartu su valstybe bręstančiai kartai reikėjo dvigubai greičiau ir judėti, ir mokytis, ir bandyti pritapti prie naujo pasaulio“, – prisimena panevėžietis.

Dėl to, anot jo, daugelis jaunuolių tuomet gana anksti pradėjo dirbti ir uždirbti pinigus. Pats Arnoldas trylikos metų jau turėjo pirmą rimtą vasaros darbą „Panevėžio balso“ redakcijoje, o po metų su vaikų ir jaunimo teatru „Drevinukas“ paauglys jau gastroliavo po visą Europą.

Metai prilygo penkmečiui

Vos šešiolikos sulaukusiam A. Pranckevičiui atsivėrė galimybė išvykti mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas. Paaugliui ir jo šeimai tai buvo didžiulis iššūkis.

„Išleisti šešiolikmetį už Atlanto ir dabar būtų baisu, o 1996 metais tai atrodė dar baisiau. Skirtumai tarp Lietuvos ir Amerikos buvo didžiuliai. Metai studijų visai šalia Niujorko man buvo lyg kelionė iš vienos planetos į kitą. JAV jau buvo prasidėjusi interneto era, daug kas vyko skaitmenizuotai. Aš pats gavau pirmą gyvenime elektroninio pašto adresą, tik neturėjau kam siųsti laiškų – Lietuvoje internetas dar vos tik skleidėsi“, – šypsojosi A. Pranckevičius.

Laiką JAV panevėžietis laiko tikruoju savo asmenybės sprogimu. Per vienerius metus jis pažino gilius kultūros, meno, informacijos ir žinių klodus – ši patirtis lietuviui prilygo gyvenimo penkmečiui.

„Tuo metu reikėjo taip gyventi: greitai, aktyviai, imant viską, ką duoda pasaulis. Reikėjo semti visas naujas galimybes, ko neturėjo mūsų tėvai ir seneliai, pateisinant jų ilgą laisvės troškimą ir kovą“, – įsitikinęs Arnoldas.

Galerija

Du keliai

A. Pranckevičiaus asmenybei šeima turėjo didelę įtaką. Jo mama beveik 40 metų dirbo anglų kalbos ir literatūros mokytoja toje pačioje tuometėje Panevėžio 5-ojoje vidurinėje mokykloje, kur mokėsi abu jos sūnūs. Ji stebėjo, kad abu berniukai nenueitų klystkeliais, o tokių pagundų tuo metu, pasak pašnekovo, būta daug.

„Esu dėkingas mamai ir savo mokyklai – jos man padėjo atrasti save. Panevėžyje buvo itin neramūs laikai – 1990 metų vidurys, nuožmiausios mafijos laikotarpis, kai net eiti gatve nebuvo saugu. Gyvenome viename pavojingiausių – Parko gatvės rajone. Todėl man ir broliui mokykla buvo ta užuovėja sustiprėti ir svajoti apie kitokį gyvenimą“, – pasakojo A. Pranckevičius.

Dalis jo pažįstamų pasirinko kitą kelią ir nuklydo į nusikaltimus, asocialų gyvenimą.

„Turėjome tik du pasirinkimus: gatvė ir nusikalstamumas arba mokslas ir šviesi ateitis“, – pabrėžia panevėžietis.

Gyvenimas negaili nuotykių

Paklaustas, ar taip greitai visko pasiekęs nejaučia nerimo, kad vėliau nebeliks naujų tikslų, A. Pranckevičius juokiasi, kad išties dažnai aplanko tokios mintys. Bet jis neabejoja, kad gyvenimas negaili žmogui išbandymų ir nuotykių. Todėl kiekvienas gali būti garantuotas, jog gaus gerai subalansuotą porciją tiek gerų, tiek blogų įvykių, pokyčių.

„Ne viskas priklauso vien tik nuo likimo. Daug ką galime pakeisti patys – tai mums duota dovana“, – mano diplomatas ir prisipažįsta turintis dėl ko eiti į priekį.

Arnoldas nesijaučia garsus Europoje, nors taip jį bando apibūdinti žiniasklaida. Tik juokiasi dabar turintis dvi tapatybes: visų pirma jis lietuvis, bet kartu ir europietis.

„Tikriausiai būtų teisinga sakyti, kad turiu netgi tris identitetus: esu panevėžietis, lietuvis ir europietis. Jie vieni kitiems neprieštarauja, bet priešingai – tik papildo“, – pabrėžia A. Pranckevičius.

Jaučia atsigavimo ženklus

Pasaulio politikos aukštumose besisukiojantis A. Pranckevičius niekada neslepia kilęs iš Panevėžio. Ir netgi tą pabrėžia. Dabar šis miestas, anot jo, išgyvena proveržį.

„Panevėžyje tebegyvena mano tėvas, jį dažnai aplankau. Čia liko mano bendraklasiai, draugai, mokytojai. Visada užsuku į savo mokyklą, kartu mes tebešvenčiam angliškas Kalėdas. Iš tiesų jaučiu šį miestą – man, kaip ir daugeliui, skauda dėl jo, rūpi ateitis ir norisi, kad čia būtų gera“, – sako Arnoldas.

Jis jaudinasi, kad gimtasis miestas nukraujavo dėl didelės emigracijos. Tačiau pastaruoju metu Panevėžyje jaučia pozityvią dinamiką ir pastebi pirmuosius atsigavimo ženklus. Jaunoji karta, anot jo, tampa vis aktyvesnė ir pilietiškesnė. Į miestą ateina daugiau užsienio investicijų. A. Pranckevičiui vilties teikia ir miesto valdžios, verslo bei mokslo žmonių siekis eiti robotikos kryptimi. Jo nuomone, tai viena iš rimtų perspektyvų – juk Panevėžys nuo seno garsėjo kaip pramonės miestas.

„2025 metais turėsime „Rail Baltica“ geležinkelio liniją, tad Panevėžys turėtų išnaudoti ir šią galimybę. Būtų puiku, jei čia įkūrus vieną iš trijų stotelių Lietuvoje, žmonės ne tik įliptų į traukinį, bet ir išliptų mūsų mieste“, – panevėžiečiams linkėjo Europos Komisijos atstovas Lietuvoje.

Galerija

Komentarai

  • Reikėtų, kad toks žmogus atvyktu į Panevėžį dažniau ir įpūstų dvasinės stiprybės miesto piliečiams,jaunimui atsakomybės jausmo suvokimo Valstybės valdymo reikaluose,renkant atsakingus žmones į miesto bei šalies .valdymo struktūras.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų