„Pynimėlio“ ansambliui vaikų netrūksta.

Etnokultūros likimas – vaikų rankose

Etnokultūros likimas – vaikų rankose

Peržengę Europos ribas lietuviai tampa tikri kosmopolitai: dažnas emigrantų vaikas ne tik kad nebemoka savo krašto dainų ar šokių, bet ir gimtąją kalbą pamiršta. Angliškais žodžiais savo žodyną mėgsta praturtinti ir pačioje Lietuvoje augantis jaunimas. Tačiau etnokultūros atstovai grūmoja, kad be savo papročių ir tradicijų mes – lyg miške tarp vilkų užaugę žmonės.

Prieš metus naujai išrinktas Seimas vienu pirmųjų savo darbų įvardijo privalomą etnokultūros dėstymą mokyklose. Tautiniais drabužiais ketinta aprengti kiekvieną lietuvio vaiką iki septynerių metų. Tokios vizijos išblėso, bet nuogąstavimai dėl tragiškos padėties skiepijant vaikams lietuvių papročius ir tradicijas liko.

Dėl per mažo dėmesio etnokultūrai jaudinasi ir patys šios srities specialistai. Tokie prioritetai esą itin primiršti provincijoje.

Panevėžio mieste veikia keturi folkloro ansambliai. Tik vienas jų – „Raskila“ dirba su vaikais. Vadovė Lina Vilienė anksčiau dirbo ir su vaikų bei jaunimo klubu „Sierčikai“. Dabar tokia veikla sujungta ir kartu su tėvais jų atžalos trypia „Raskiloje“.

„Į „Sierčikus“ daugiausia rinkdavosi gimnazistai. Aktyvūs mokiniai buvo itin išjudinę šią veiklą. Dabar daugiau tenka dirbti su jaunesniąja karta – vaikais, jie ateina kartu su tėvais. Į mūsų susitikimus kas kartą susirenka 3–6 šeimos. Kartu šokame, žaidžiame, dainuojame, grojame. Vaikams viskas patinka, o juos sudominti lengviausia per žaidimus“, – pasakojo L. Vilienė.

Folkloro ansamblis prieinamas laisvai, todėl jo lankytojai čia keičiasi. Būna, kad vaikai atsiveda draugų. Bet geriausias pavyzdys jiems – tėvai.

„Etnokultūrą ugdyti reikia nuo mažumės, nes didžiausias indėlis jai – šeima. Vaikai mėgdžioja tėvus – jei šie moka dainuoti, šokti, tai ir atžalos mokės“, – įsitikinusi „Raskilos“ vadovė.

Ugdymas per konkursus

Panevėžys, anot L. Vilienės, tautinių kolektyvų miestas. Čia šoka ir aukštais pasiekimais didžiuojasi keli stiprūs ansambliai. O saviveiklos, susijusios su folkloru, šiek tiek trūksta.

Pati L. Vilienė išlaikyti senąsias tradicijas jaunimo kartoje stengiasi kas antrus metus kuruodama vieną didžiausių Aukštaitijos konkursų „Tramtatulis“. Į jį susirenka apie 150 vaikų iš viso regiono. Jauniausi dalyviai čia dainuoja, vyresni dainas traukia grupelėmis, taip pat savo pasirodymus rengia muzikantai ir pasakininkai.

„Šis konkursas skatina individualią vaiko raišką, etnokultūros pažinimą ir būtent savo krašto tradicijų išlaikymą. Panevėžys šiame konkurse nebūna toks ryškus, aktyvesni kaimyniniai rajonai“, – pažymi L. Vilienė.

Jaunųjų panevėžiečių meilę folklorui taip pat skiepija ir visuotinė šalies akcija „Visa Lietuva šoka“. Jos metu pasišokti ir jauni, ir vyresni gyventojai renkasi į savo miestų viešąsias erdves.

Etnokultūrai ugdyti naudingas ir kasmetis liaudies šokių konkursas „Patrepsynė“. Jame susirenka šokėjų poros, kurios turi paruošti tam tikrus šokius.Etnokultūros likimas, pasak specialistų, priklauso nuo jaunosios kartos ugdymo.

Etnokultūros likimas, pasak specialistų, priklauso nuo jaunosios kartos ugdymo.

„Tai jau būna tikra šventė vaikams. Todėl ir vertinamas ne pats pasirodymas, o šokėjų emocija“, – aiškino folkloristė.

Tapatybės klausimas

Anot L. Vilienės, folkloras tuo ir ypatingas, kad čia žmones atveda domėjimasis savo krašto kultūra. Prievarta tokio dėmesio sulaukti neįmanoma.

Puikus pavyzdys, anot jos, užsienyje gyvenantys lietuviai, kurie aktyviai jungiasi į savo tautines bendruomenes. JAV, Brazilijoje, Kolumbijoje ir kitose valstybėse susibūrę emigrantai ne tik idealiai kalba gimtąją kalba, bet ir moka gerokai daugiau savo krašto liaudies dainų, šokių, žaidimų nei Lietuvoje gyvenantieji.

Visgi lietuviškas tradicijas ir papročius paprastai linkę saugoti seniau iš Lietuvos išvykę tautiečiai. Šiuolaikiniai emigrantai neretai patys vengia kalbėti gimtąja kalba ir savo vaikų to daryti nebeskatina.

„Tapatybės klausimas – labai svarbus etnokultūrai. Mes turime suprasti, kokia vertybė yra lietuvių tradicijos, ir jomis didžiuotis. Tuo mes išsiskiriame iš kitų. Gaila, bet taip dabar nėra – virstame kosmopolitais. O būti tokiems lengva“, – teigė „Raskilos“ vadovė.

L. Vilienė pastebi, kad Vilniuje ir Kaune tokios vertybės jau grįžta į šeimas. Kolegos iš didžiųjų miestų panevėžietei džiaugiasi, jog liaudies šokių, dainų būreliams, nors šie yra mokami, lankytojų netrūksta.

O Panevėžyje tokie užsiėmimai ir nemokami nėra labai lankomi.

„Gal kai kam atrodo, kad jei nemokama, tai prasta“, – nuogąstavo L.Vilienė.

Trūksta specialistų

Jau treti metai L. Vilienė rengia etnokultūros mokymus panevėžiečiams. Pirmaisiais metais jaunieji lankytojai mokėsi šokti liaudies šokius, vėliau ši veikla plėtėsi. O dabar pasišokti kviečiami ir senjorai.

„Etnografijos mokymai prasidėjo nuo 2012 metų, kai turėjau labai aktyvias gimnazistes. Jos taip išsuko šį ratą, kad prie mūsų prisijungė nemažai jaunimo. Šią veiklą žadame vykdyti ir kitais metais“, – kalbėjo folklorinio kolektyvo vadovė.

Valdžios užmojai mokyklose dėstyti etnokultūros pamokas, pasak L. Vilienės, gal ir būtų padėję labiau populiarinti šį dalyką, nes dabar likę būreliai esą nesugeba pritraukti tiek vaikų, kaip kiti popamokiniai užsiėmimai.

Bet Panevėžyje trūksta ir profesionalių etnokultūros specialistų. Jų, ko gero, ir neatsiras daugiau, jei jaunoji karta vis mažiau domėsis liaudies kultūra.

L. Vilienė labai džiaugiasi, kad kelios gimnazistės iš jos „Sierčikų“ klubo ir baigusios mokslus nepamiršta etnokultūros. Viena auklėtinių įgijo architektės specialybę ir dar veda užsiėmimus Vilniuje tradicinių šokių klube.

„Manau, kad pamėgus liaudies kultūrą, ji lieka visam gyvenimui ir vėliau praverčia“, – neabejoja pašnekovė.

Reikia daugiau

Vaikui reikia daugiau, nei privalomos pamokos mokykloje – įsitikinęs dainų ir šokių ansamblio „Pynimėlis“ vadovas Ričardas Bakanauskas. Anot jo, naudingas laisvalaikio užimtumas plečia augančio vaiko akiratį, formuoja pasaulėžiūrą ir mąstyseną.

O savo mokinius nuo 1986 metų iš „Pynimėlio“ į pasaulį paleidęs vadovas įsitikinęs, kad tie žmonės užaugo išskirtiniai.

„Namai ir mokykla negali užauginti visavertės asmenybės – vaikui reikia daugiau. Gal mūsų ansamblio vaikai tokie ypatingi, bet aš matau, kokie jie aktyvūs, savarankiški, mokantys prisiderinti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Jie daug keliauja, koncertuoja“, – sakė R. Bakanauskas, savo kolektyvą parodęs ne vienoje Europos valstybės scenoje.

„Pynimėlį“ lanko daugiau nei 400 vaikų.

„Galiu pasakyti, kad liaudies šokiai dabar ypač populiarėja. Panevėžyje kasmet vaikų mažėja, o pas mus jų ateina vis daugiau ir daugiau“, – džiaugėsi ansamblio vadovas.

Vaikai nesikeičia

„Pynimėlyje“ per 32 darbo sezonus užaugo ištisos kartos. Ir dabar čia ateina buvusių šokėjų vaikai, broliai, sesės.

Dabartiniai vaikai, pasak „Pynimėlio“ vadovo, niekuo nesiskiria nuo ankstesnių kartų. Tokios Z kartos, kuriai be virtualios tikrovės niekas neįdomu, R. Bakanauskas nė nepripažįsta.

Jo įsitikinimu, visais laikais buvo neišauklėtų, nepaklusnių vaikų, bet ir smalsumas bei aktyvus visuomeninis gyvenimas juos lydi iki šiol.

„Kad vaikai dabar prastesni – tai tik suaugusiųjų pramanas. Tėvų kaltė, jei jų atžala neturi vertybių. Bet tie, kuriuos aš matau, ir mokosi geriau, ir vikresni, apsukresni“, – sako šokio mokytojas.

Nebent tik fizine būkle šiuolaikinis jaunimas, anot jo, silpnokas. Nuo sėdėjimo išlepę mokiniai nebeatlaiko tokio krūvio, kaip anksčiau.

Ir dėl vaikų drausmės ansamblio vadovas tvirtina niekad neturėjęs bėdų. Į repeticijas atėję, anot jo, surimtėja net ir didžiausi pasiutėliai.

Reikia mokėti pasiūlyti

Įdomi mokiniams, pasak R. Bakanausko, ir etnokultūra. Tik šiam ugdymui svarbi ir tėvų įtaka.

Kosmopolitiškai auklėjamos atžalos, pašnekovo teigimu, net nežino šio žodžio prasmės.

„Keičiasi pats etnokultūros suvokimas. Kai mes augom, vienas dainas dainavom, dabar populiarios kitos. Kai kurie vaikai netgi mano, kad estrada ir senoji popmuzika – jau liaudies dainos“, – pažymi šokių vadovas.

Todėl jis savo mokiniams mėgsta pateikti labai įvairų šokių repertuarą: nuo seniausių iki naujesnių kūrinių. Patiems ansamblio dalyviams labiau patinka pastarieji, nors juos kartais labai nustebina ir prieš karą buvę šokiai.

„Svarbiausia, kaip tu tą šokį pasiūlai. Mėgstu paruošti miksą, kad vaikai gautų visko“, – atskleidžia R. Bakanauskas.

Tačiau yra šokių, kurie per ilgus ansamblio gyvavimo metus tapo tradiciniais. Tokie yra tris dešimtmečius šokama paskutinė polka bei „Pynimėlis“.

Šie šokiai, R. Bakanausko teigimu, nepalieka abejingų, sukelia nostalgiją buvusiems jo mokiniams, kurie dabar scenoje mato šokančius savo vaikus.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų