Zikras su Panevėžio valstybinės gimnazijos Meno kuopos dailės sekcijos nariais. 1923 m.

Iš emigracijos – dirbti Lietuvai

Iš emigracijos – dirbti Lietuvai

Ir prieš daugiau nei šimtą metų, kaip ir šiais laikais, nemažai gabių jaunų lietuvių dėl įvairių aplinkybių savo kelio ieškojo svetur. Tik tuomet dauguma jų mokėsi, studijavo, kilo karjeros laiptais Rusijoje, ten įsitvirtino kaip specialistai, tačiau neprarado tautiškumo, rūpinosi laisvės gynimu ir klojo nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus.

Nuo prezidentų iki specialistų

Ir prieš daugiau nei šimtą metų, kaip ir šiais laikais, nemažai gabių jaunų lietuvių dėl įvairių aplinkybių savo kelio ieškojo svetur. Tik tuomet dauguma jų mokėsi, studijavo, kilo karjeros laiptais Rusijoje, ten įsitvirtino kaip specialistai, tačiau neprarado tautiškumo, rūpinosi laisvės gynimu ir klojo nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus.

Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotojos dr. Astos Petraitytės-Briedienės teigimu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją dalis lietuvių vyko visų pirma siekti aukštojo mokslo. Dažniausiai – tiksliųjų mokslų žinių. Tuo metu įgyti aukštojo mokslo savo šalyje lietuviai negalėjo, Vakaruose taip pat turėjo mažai galimybių, tad išsilavinimo siekė carinėje Rusijoje. Pasak A. Petraitytės-Briedienės, nereikia užmiršti, kad tai buvo pirma karta nuo žagrės. Į mokslus išleisti jaunuolį reikėjo mecenato, dažniausiai jais būdavę kunigai. Jie finansuodavo giminaičių, brolių mokslus.

Palaikydami vienas kitą, lietuviai svetur būrėsi į grupeles. Tai buvo intelektualūs, mokslo žmonės, ir svetur suvokę lietuvybės svarbą.

„Jau garsiojoje Voronežo gimnazijoje ir dėstė, ir mokėsi visas elito pagrindas, vėliau, nepriklausomybės laikotarpiu, statęs pirmąją Respubliką“, – pasakojo A. Petraitytė-Briedienė.

Svetur veikė įvairios lietuvių draugijos, organizacijos. Vėliau šie šviesuoliai grįžo į gimtąjį kraštą kurti savos šalies. Per visus dvidešimt tarpukario Nepriklausomybės metų jie padarė labai daug. Tie buvę studentai, buvę mokiniai vėliau tapo ir prezidentais, ir ministrais, ir diplomatais.

„Man gražiausia tai, kad jie, būdami ne Lietuvoje, palaikė vienas kitą. Tas ratelis susirinko ir grįžo čia – statė, darė. Reikia lenkti galvą prieš juos“, – pabrėžė A. Petraitytė-Briedienė.

Lietuvos neišsižadėję

Ne vienas lietuvis – karininkas, inžinierius ir kiti – Rusijoje buvo ne tik baigęs mokslus, bet ir padaręs karjerą. Nepaisant to, daugelio galvose sukosi mintys apie grįžimą į gimtąjį kraštą.

Pasak A. Petraitytės-Briedienės, vis dėlto XIX amžiuje tautinis judėjimas paliko labai ryškius pėdsakus – visi jautė pasididžiavimą būti lietuviais. Tą galima aptikti ir žymių žmonių biografijose, dienoraščiuose – sakydavo dirbantys Lietuvai, niekada jos neišsižadėję ir pan. Tautinę savimonę ir patriotizmą kurstė ir faktas, kokios Lietuvos valstybės būta Vytauto laikais.

Nepriklausomybės paminklo Panevėžyje projektas. 1926 m

„Šis faktas buvo labai išnaudojamas keliant tautos savivertę – mes turėjome valstybę ir privalome ją atkurti“, – pasakojo istorikė.

Tiesa, pradžia atkūrus Lietuvos valstybę buvo labai sunki. Valstybę teko statyti nuo pamatų, trūko specialistų, savo srities žinovų. Iki tol diplomatų niekas neruošė – jų paprasčiausiai nebuvo. Tad jungtis prie valstybės kūrimo buvo kviečiami raštingi, mokėję svetimų kalbų žmonės.

„Tvarkyti ministeriją atėjus iš gatvės – ne kiekvienam“, – pastebi A. Petraitytė-Briedienė.

Poetas Oskaras Milašius Prancūzijos spaudoje skelbė savo kūrinius. Lietuvos kunigas aptiko jo pavardę ir poetas, mokėjęs ne vieną užsienio kalbą, pradėtas kalbinti tapti diplomatu, pagelbėti kurti Lietuvos atstovybę Paryžiuje. To jis mielai ir ėmėsi. Pasak istorikės, visiems buvo šventas reikalas atkurti savo valstybę.

„Šiai kartai reikia atiduoti duoklę. Jie padarė labai daug jau vien dėl to, kad sugebėjo susiburti, o baigiantis karui – paskelbti Lietuvos Nepriklausomybę“, – sako istorikė.

Šviesuoliai iš Panevėžio

Tarp tokių šviesuolių, grįžusių į Lietuvą statyti valstybės mūro, buvo ne vienas, kilęs iš Panevėžio krašto. Pavyzdžiui, broliai Vileišiai. Petras Vileišis, mokęsis Panevėžyje, Šiauliuose, vėliau mokslus tęsė Petrapilyje. Gabus inžinierius Rusijoje pastatė ne vieną tiltą, įgyvendino ne vieną didelį ir sudėtingą projektą, už kuriuos ne kartą caro valdžios apdovanotas. Daug pasiekęs Rusijoje, niekada neužmiršo esantis lietuvis. Gyvendamas svetur leido leidinius, dalyvavo labdaringoje veikloje, padėdavo knygnešiams, savo įmonėse įdarbindavo lietuvius ir pan. Didžiąją dalį uždirbto kapitalo paaukojo Lietuvos reikalams. Jo brolis teisininkas Jonas Vileišis, taip pat studijavęs Rusijoje, buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, daug nuveikęs Lietuvos labui. Kiti jų broliai taip pat aktyvūs visuomenės veikėjai.

Vienas tokių panevėžiečių, daug pasitarnavusių miestui, buvo ir Jurgis Elisonas – žymus pedagogas, visuomenės veikėjas, aviatorius. J. Elisonas mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje.

Čia besimokydamas įsijungė į lietuvių tautinį judėjimą, bet mokslus baigė jau Rusijoje – Pskove, vėliau studijavo Petrapilyje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir tarnavo aviacijos daliniuose, o 1918 metais grįžo į Lietuvą. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, jis tapo vienu iš Lietuvos aviacijos kūrėjų. Vėliau J. Elisonas pasirinko pedagogo kelią, aktyviai dirbo visuomeninį darbą.

„Jis buvo vienas žymiausių Panevėžio krašto istorijos tyrinėtojų ir propaguotojų“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.

J. Elisonas skatino savo mokinius domėtis krašto praeitimi, kartu su jais rinko numizmatikos, etnografijos eksponatus, organizuodavo archeologines ekspedicijas. Dėl jo įkurtos Panevėžyje draugijos „Gimtajam kraštui tirti“ pradėjo veikti Kraštotyros muziejus. 1941 metais J. Elisonas buvo vienas birželio sukilimo vadovų mieste. Į sukilėlių gretas Panevėžyje šio pedagogo dėka įsijungė ir Panevėžio moksleiviai.

Nuopelnai miestui ir šaliai

Viena iškiliausių valstybės šimtmečio asmenybių – dvasios milžinas Julijonas Lindė- Dobilas. Kunigas, rašytojas, visuomenininkas Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su mokykla evakuotas į Rusijos carinės imperijos gilumą – Jekaterinoslavą, kur apie trejetą metų mokytojavo. Į Lietuvą J. Lindė-Dobilas grįžo 1918 metų rugpjūtį. 1922 metais pradėjo dirbti tuometėje Panevėžio berniukų (dabar – J. Balčikonio) gimnazijoje, buvo labai mėgstamas mokinių, nemažai nuveikė švietimo srityje. Jo dėka suklestėjo gimnazijos Meno kuopa.

Vienas pirmųjų profesionalių lietuvių skulptorių, iškiliausio tautos simbolio – paminklo „Laisvė“ autorius, iš Panevėžio krašto, vargingos šeimos kilęs Juozas Zikaras taip pat mokslus baigė Rusijoje.

„Meniškos sielos jaunuolis, remiamas mecenatų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Jablonskio ir kitų, mokėsi piešimo mokykloje Vilniuje, lankė piešimo pamokas mecenato Juozapo Montvilos įkurtoje mokyklėlėje, suteikusioje būtinų įgūdžių daugeliui būsimųjų garsių menininkų“, – pasakoja istorikas.

Julijonas Lindė-Dobilas

Užsidirbęs šiek tiek pinigų, būsimasis skulptorius išvyko studijuoti į Rusiją, tačiau į Dailės akademiją pavyko įstoti ne iš karto. Vėliau studentą rėmė „Žiburėlio“ draugija, pagelbėjusi ne vienam lietuviui, siekusiam mokslo svetur. Grįžęs su šeima į Lietuvą, J. Zikaras mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, ugdė jaunuosius menininkus. Kartu tai buvo produktyviausi jo, kaip menininko, metai.

„Panevėžyje J. Zikaras sukūrė daugelį Nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių: „Laisvės“ statulą, „Knygnešio“ skulptūrą, pirmąsias lietuviškas monetas, bareljefą „Nežinomo kareivio kapui“, daugelio iškilių valstybės veikėjų biustus bei bareljefus“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Rusijoje būrė lietuvius

Panevėžiečių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą svetur ir grįžusių darbuotis atkurtai Lietuvos valstybei, buvo ne vienas ir ne du. Visus juos išvardyti gal net būtų sunku. Užsienyje mokėsi ir garsių panevėžiečių Moigių giminės atžala Jonas Moigis.

„Jis labai mylėjo savo šeimą, savo miestą ir savo kraštą“, – konstatuoja D. Pilkauskas.

Mediciną J. Moigis studijavo Maskvoje, tačiau už aktyvų dalyvavimą studentų judėjime buvo pašalintas iš universiteto. Vėliau jis pasirinko teisininko studijas. Daug metų J. Moigis gyveno ir dirbo Smolensko mieste. Gyvendamas svetur, platino uždraustą lietuvišką spaudą, dalyvavo labdaringoje veikloje, o jo namai buvo lietuvių susibūrimo vieta.

„Tarp ten gyvenusių lietuvių buvo populiarios Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos. Toms idėjoms labai pritarė ir J. Moigis“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Pirmojo pasaulinio karo metais Smolenske būrėsi nemažai lietuvių pabėgėlių, kuriems daug pagelbėjo J. Moigis su žmona. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, jis vis dar gyveno Rusijoje – prisidėjo steigiant lietuvių kariuomenės Smolenske batalioną, dalyvavo kitose lietuvių akcijose. Tokia veikla valdžiai nepatiko, tad 1920 metais jis buvo suimtas, grėsė sušaudymas. Tik didelėmis kitų lietuvių pastangomis pavyko jį išlaisvinti ir J. Moigis su žmona grįžo į Lietuvą.

„Dėl savo geros širdies ir tolerancijos įvairių įsitikinimų žmonėms buvo labai gerbiamas panevėžiečių. Jis ypač stengėsi padėti vargšams. Dėl geros širdies ir sąžiningumo net buvo vadinamas vaikščiojančiu teisingumu“, – kalbėjo D. Pilkauskas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų