Jaunos moters nesustabdė nei motyvuojantis atlyginimas, nei kur kas aukštesnis pragyvenimo lygis – tėvynės ir lietuviškos kalbos ilgesys buvęs stipresnis. V. Bulaičio nuotr.

Emigraciją iškeitė į socialinį darbą kaime

Emigraciją iškeitė į socialinį darbą kaime

Vos į rankas paėmusi socialinės pedagogikos mokslų pabaigą liudijantį diplomą, panevėžietė Eglė Kirdienė pasuko Švedijos link. Po penkmečio svečioje šalyje jauna moteris vis dėlto laimę atrado ne kur kitur, o gimtajame Paįstrio kaime.

Eglę Kirdienę pažįsta visa Paįstrio seniūnija. Ji yra tas žmogus, kurio pagalbos šaukiasi tie, kam iš gyvenimo sunkumų vieniems išsikapstyti sudėtinga.

Panevėžio rajone, gimtajame Paįstrio kaime Eglė darbuojasi vyriausiąja socialine darbuotoja, dirbančia su socialinės rizikos šeimomis. Ekstremalių išbandymų jos darbe apstu – niekada negali žinoti, kokią staigmeną diena pateiks, į kokį įvykį teks pulti, kokių netikėtumų patirti. Tačiau būtent ši dinamika ir žavi jauną moterį. Eglė sako nemėgstanti monotonijos, tad daugelį gąsdinančios tokios darbo sąlygos jai tinka ir patinka.

Prisimindama pirmąsias dienas Paįstrio seniūnijoje, E. Kirdienė net susigūžia: visas darbe susikaupusias emocijas nešdavosi į namus, šeimai. Nors čia dirbanti jau pusantrų metų, vis dar pasitaiko panašių situacijų, kai namuose negali pamiršti, ką patyrusi per visą dieną.

„Jeigu šeimose, su kuriomis dirbu, ramu ir šviesu, pati švelniau reaguoju. Tačiau jei pasitaiko išskirtinė situacija, grįžus namo ir užtrenkus duris niekas lengvai nepasimiršta“, – atsidūsta Eglė.

Nepaisant to, ji prisimena dar gyvendama Švedijoje jautusi nenumaldomą norą dirbti socialinį darbą – tai, ką geriausiai išmananti ir sugebanti.

Eglė puikiai pamena ir tai, jog vos pabaigusi aukštuosius mokslus ir neradusi svajonių darbo vietos, akimirksniu sugalvojo pabandyti laimę paieškoti svetur.

„Švedijoje jau gyveno draugai, žinojau, kur važiuoju ir pas ką. Iš karto turėjau darbo vietą“, – pasakoja E. Kirdienė.

Tuo metu dar visai jaunutei merginai teko lenkti nugarą salotų fabrike ir kuriam laikui atsisveikinti su savęs, kaip specialistės, realizacija.

Fabrikas neišgąsdino

Penkmečiui į skandinaviškosios darbo rinkos vandenis nėrusi paįstrietė atvirauja, jog dirbdama fabrike iš tiesų neturėjusi didelių nusiskundimų. Nors iš pradžių yra tekę dirbti ir dvylika ar keturiolika valandų per parą, taip pat ir naktinėse pamainose, darbas jai patikęs. Ten, kaip sako pašnekovė, viskas buvę legalu ir sąžininga: laiku mokamas atlyginimas, atostogų išmokos, darbuotojas aprūpintas visomis socialinėmis garantijomis, mielai išleidžiamas į namus kilus bėdų šeimoje.

Ilgainiui darbo sąlygos tapo dar lankstesns ir patrauklesnės. Darbo valandos sutrumpėjo iki aštuonių, emigrantei suteikta galimybė netgi pakilti karjeros laiptais. Tuo E. Kirdienė netruko pasinaudoti ir iš paprastos pakuotojos tapo darbuotojų komandos vadove. Tai buvusi vienintelė jaunos merginos darbovietė svečioje šalyje – dėl sudarytų puikių darbo sąlygų Eglei neprireikė ieškoti kito pragyvenimo šaltinio.

Paragavusi emigrantų duonos, pora neketino grįžti, tačiau didieji pokyčiai įvyko sukūrus šeimą bei atsiradus naujam jos nariui – sūnui Jokūbui. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvė tikina, jog emigracijoje vergauti švedams jai neteko. Nepasitaikė ir reketo ar iš šalies daromo spaudimo.

„Ten, kur dirbau, tiek krūvis, tiek gyvenimo sąlygos buvo normalios – viskas tiko. O ir darbe buvo iš tiesų nemažai kraštiečių“, – pasakoja Eglė.

Fabrike, kaip sako E. Kirdienė, didžiąją kolektyvo dalį ir sudarė darbininkai iš Lietuvos. Be jų, dar triūsė ir rumunai, ukrainiečiai, su kuriais lietuvė palaikė artimus ryšius. Švedai užėmė tik aukštus postus, į žemesnes pareigas niekada nepretendavo. Nors su uždarbiauti atvykusiais darbininkais vietiniai išlaikė tam tikrą atstumą, E. Kirdienė tikina, jog daugiausia jos kelyje sutiktų žmonių bendraudavo maloniai, naują žmogų priimdavo iš tiesų šiltai.

Pinigai nemotyvavo

Į svečią šalį E. Kirdienė leidosi su tuo metu dar būsimu sutuoktiniu. Pirmoji į užsienį išvyko pati, o paskui ją – įsimylėjęs Deimantas, įsidarbinęs statybų įmonėje. Pora įsikūrė pietų Švedijoje, netoli Lundo miesto.

Nusprendusi sujungti savo kelius į vieną, jauna šeima atšokti vestuvių grįžo į Lietuvą. Visas šventes pora paminėdavo gimtinėje – čia virė gyvenimas, o Švedijoje jauni žmonės matė tik darbą.

Anot pašnekovės, galbūt laikas emigracijoje ir būtų užsitęsęs, jeigu ne naujas – vyro ir žmonos – statusas bei netrukus į šeimą atkeliavusi atžala. Išėjusi į dekretą, Eglė į fabriką nebesugrįžo.

„Kol buvome vieni, nesusituokę, didelio šauksmo sugrįžti į tėvynę nejutome. Atrodė, jog viskas yra gerai ir nėra ko ruoštis atgal į Lietuvą“, – sako E. Kirdienė.

Viskas apsivertė aukštyn kojomis gimus sūnui Jokūbui. Šeimai pasipildžius dar vienu asmeniu, pora mąstė, kur nori įleisti šaknis. Horizonte išryškėjo Lietuvos vaizdas.

„Kartu su vyru nutarėme, jog norime, kad mūsų vaikas augtų Lietuvoje, lankytų lietuvišką darželį, o pirmoji kalba, kuria prabiltų, būtų taip pat lietuvių, o ne švedų“, – sako paįstrietė.

Eglė tvirtina esanti tikra patriotė, tad nedegė noru, jog jos pirmagimis būtų auklėjamas švedams įprastais būdais. Kai mažajam sukako vieneri, pora susikrovė daiktus ir sugrįžo į gimtinę.

Jaunų žmonių noras gyvenimą susieti su tėvyne, o ne užsieniu buvo toks stiprus, jog nemotyvavo net kur kas patrauklesnis nei Lietuvoje siūlomas atlyginimas.

Eglei Švedijoje pavykdavo uždirbti iki pusantro tūkstančio eurų per mėnesį. Tačiau beveik trečdalį pajamų, anot jos, tekdavo atiduoti už būsto nuomą.

„Gaudami švedišką atlyginimą galėjome laisvai gyventi: mėgome keliauti, daug sau leidome ir neribojome. Lietuvoje situacija gyvenant iš vieno žmogaus atlyginimo yra kur kas prastesnė. Laimė, pavyko šiek tiek sutaupyti“, – atvirauja E. Kirdienė.

Baimės liko praeity

„Čia mano gimtas kaimas, tėvai“, – šiltai šypsosi E. Kirdienė paklausta, kodėl grįžusi į provinciją, o nepasirinkusi didmiesčio.

Eglė ir Deimantas Kirdžiai tikrąją pilnatvę atrado ne už jūrų marių, bet čia pat – Paįstryje. Asmeninio archyvo nuotr.

Jauna moteris neslepia, jog nors aplankyti artimųjų iš Švedijos grįždavusi ganėtinai dažnai, trumpų pasimatymų su giminaičiais jai labai trūkdavę. Gimtojo krašto, kalbos ilgesys su laiku tik augęs, viliojęs ir traukęs atgal.

„Iš pradžių buvo baisu, bet dabar susigyvenome ir nebegąsdina nei pragyvenimo lygis, nei atlyginimai. Lietuvoje gyventi tikrai galima“, – nusijuokia pašnekovė.

Prieš porą metų į Lietuvą, gimtąjį Paįstrį sugrįžę sutuoktiniai greitai įsiliejo į vietinį ritmą. Poros laukė įvairūs namų darbai, remontai – nebuvo kada galvoti apie kasdienybės pokyčius. Vos po poros mėnesių Eglė pradėjo dirbti Paįstrio seniūnijoje. Kaip pati sako, viskas greitai ir sklandžiai susidėliojo į reikiamas vietas.

„Kad ir kaip būtų, užsienyje nesijauti laisvas. Vietiniams visada būsi kitatautis, užsienietis. Jie niekada nepriims tavęs kaip savo, nebūsi jiems lygiavertis“, – mano Eglė.

Antrąjį šansą Lietuvai davusi E. Kirdienė jau vien todėl, kad ir pati bandė sučiupti laimės paukštę už uodegos svetur, sako negalinti emigracijos, kaip reiškinio, ir tų, kurie ją pasirinko, vertinti neigiamai.

Ir jos aplinkoje yra ne vienas ir ne du, kurie laimingi sėkmingai gyvena svetur ir net neplanuoja sugrįžti.

„Kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas, kur linksta jo širdis. Jeigu žmonės svetur jaučiasi puikiai, aš tik sveikinu. Bet pati esu patriotė, man norėjosi sugrįžti ir čia jaučiuosi kur kas geriau“, – tvirtina paįstrietė.

Anot E. Kirdienės, kol kas saviraiškai jai užtenka ir savų sienų – emigracijos kvapas dar nesklando ore ir to jos planuose nėra. Tačiau į šulinį, iš kurio nežinia ar neteks pačiai gerti, Eglė sako nespjaunanti: nežinia, kaip gali pasisukti gyvenimo ratas.

Komentarai

  • Žinau šitą moterį. Labai šiltas ir nuoširdus žmogutis.

  • Žinau ir aš ja. Tiksliau buvome bendradarbiai Švedijoje. Šaunuolė 😉

  • keistai cia ji pasipasakojo,nesenai sakesi norinti begti is ten toliau nuo savu ,nir vyro nebera pabego,o cia raso visai ne taip kaip pati sakosi

    • Dėl tokių pletkininkų turbūt žmonėms ir norisi bėgti. Gyvenkit savo gyvenimus ir netrukdykit normaliems žmonėms gyventi savųjų.

  • Super 🙂

  • Pasakėte sukurta

  • nieko keisto kai nepatikusius komentarus trina. tik nesuprantu kam cia tas svajones rasyt, vyro jau seniausiai nebera,o i lietuva parbego nes tetukas nupirko nama ir darba. nesuprantu kuo didziuotis

Rodyti visus komentarus (7)

Atsakymas į Mikas komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų