Eilių ir miniatiūrų pasaulis

Eilių ir miniatiūrų pasaulis

Šįkart dominuoja smulkusis žanras. Pajusime autorių pastangas ieškoti pačių tikriausių žodžių, galinčių kuo tiksliau atspindėti pajautas, pasirinktas temas. Tiesa, pastarųjų norėtųsi dar daugiau, dar įvairesnių… Bet, manome, jos rasis su patirtimi, neišvengiama branda.

Silvija Jakutytė (9 kl.)

Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Naujas kūrėjas gali ateiti ir pamažu pratindamasis prie naujos aplinkos, naujų žmonių. Taip į kūrėjų pasaulį ateina Silvija, drovi, santūri gimnazistė pirmokė.“

Tyla

Ji smelkiasi nakties glūdumoj,

Kažką šnabžda dangaus aukštumoj.

Žvaigždės žiba mėnulio šviesoj,

O jis tyli lūpom tuščiom.

Tyla…

Ir taip aš jaučiu, kaip man gera.

Tylu…

Tyli tamsa giliose akyse,

Šiurkšti ranka, kuri lyti mane.

Beribė tylos lanka,

Ji tik nusmelkia akla.

Aš pamečiau save.

Baugina šalta tyluma,

Širdy plaka gyvybė mana.

Dar sykį. Dar sykį paskutinė…

Karolina Motiejūnaitė ( 9 kl.)

Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Karolinos kūrybą jau skaitėme „Nevėžyje“. Tai buvo darbeliai iš pirmojo gimnazijoje kūrybinio darbo. Kūrėja tekste tarsi sujungia poeziją ir prozą, kas nuskamba naujai, netikėtai. Visada įdomiai. Smagu sekti kūrėjos kelią.“

EILĖRAŠTIS PROZA

Skaitau Ievą Simonaitytę: „…užtekėdama skaisčiai prašvito pavasario saulutė“. Lyg eiliuotas tekstas skamba. Ir man prieš akis rasos lašelis nuriedėjo lapeliu žemyn, užtiško ant kojelių. Mažytukė žolytė kutena padelius, kad vidumi norisi krykštauti. Užsimerkiu ir einu pirmyn… Einu lėtai, lėtai, klausydamasi čiulbančių paukštelių. Atsimerkusi matau rasa apėjusias šakeles. Saulės nutvieksti jie žiba kaip deimantai…

Deja. Mano realybė kitokia. Čia tik Šimonių pažadinta vaizduotė. Aš gi net savo kūno nevaldau…

MINIATIŪRA

Jaučiu tavo kvailas akis. Jos žiūri į bestiklį veidrodį.

Ką matai? Gyvenimo pilnatvę juodame fone ar ypatingą save, gulintį be aktyvumo pastangų?

Priimk svetimą žodį iš sudžiūvusių lūpų. Pripažink meilę ir skausmą dėl artimo. Juk nežinai, kada viskas baigsis. Gal labai nedaug reikia: tik paskatos išdrįsti padaryti tai, vėliau gali neatleisti sau to nedaręs.

Kokiam dar gyvenime? Viskas. Pabaiga. Juodame fone nieko nėra.

Šaltas, tuščias žvilgsnis perveria mane.

Aš tavo siela, tu mano kūnas. Ar girdi mane? Beldžiu garsiais dūžiais į tavo širdį, bet tu atstumi mane, veji nuo savęs. Apmaudu, kad klausai kitų, o ne manęs. Labai skaudu man: ar taip sunku išgirsti mylintį? Jei aš išeisiu, neliks tavęs. Nieko iš tavęs nebeliks. Tik paskutinis širdies dūžis, paskutinis atodūsis.

Atsimerk.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų