Dziudo trenerei reikia aštrumo

Dziudo trenerei reikia aštrumo

Skambus posakis byloja, kad savame krašte pranašu nebūsi.

Tačiau netrukus keturiasdešimtmetį švęsianti iš Alytaus kilusi dziudo trenerė Daiva Arbatavičiūtė tai neigia: prieš daugiau nei penkiolika metų gavusi kvietimą atvykti į Panevėžį, moteris dabar gali save drąsiai vadinti dziudo pradininke Pasvalio krašte.

Metamorfozės nenustebino

Daugiau nei dešimtį metų profesionaliai sportavusi, D. Arbatavičiūtė dabar savo sukauptą dziudo kovų meno patirtį stengiasi perduoti kitiems. Rugsėjo mėnesį moteris minės 12-os metų darbo sukaktį, tačiau, kaip pati sako, ši sporto rūšis visai netyčia pasitaikė jai po kojomis.

Alytuje augusi paauglė kurį laiką išsikraudavo krepšinio aikštelėje. Šį sportą labai mėgusi, tačiau kartą pasikeitė trenerė, ir mergaitė nutarė į salę kojos nebekelti.

Veiklos stoką netruko pastebėti gyvenanti kaimynystėje jos klasės draugė. Ji ir pakvietė Daivą išbandyti savo jėgas ant tatamio. Būdama aštuntoje klasėje, D. Arbatavičiūtė suprato, jog dziudo – tikrasis jos pašaukimas.

Tokiu jos pasirinkimu, kaip tikina pašnekovė, niekas nesistebėjo ir neaikčiojo. Mergaitė visuomet buvo aktyvi, domėjosi ir iki šiol domisi įvairiomis sporto šakomis, ją ypač traukia lengvoji atletika.

Pašnekovė augo be tėvo, tačiau mama visuomet ją palaikė – gimdytojai paprasčiausiai buvo svarbus dukros užimtumas, tinkamas auklėjimas ir pasitenkinimas savo veikla.

Daiva prisimena sportinės karjeros pradžioje jautusi nerimą, tačiau ilgainiui išmokusi jį suvaldyti. Artimiau pažinus priešininkus ir pačią kovą, ėmę pasitaikyti ir bemiegių naktų. Tada mergina net imdavusi dėlioti laukiančios imties eigą – laimė, tai netapo kasdienybe.

Dabar jau subrendusi moteris nusijuokia prisiminusi, kad artimiesiems jos kovos buvusios kur kas emociškai sunkesnės nei jai pačiai. Alytiškę iki šiol persekioja atsiminimai, kaip kartą mama nutarė apsilankyti varžybose. Šūksniais ir plojimais moteris palaikė savo atžalą, tačiau tai buvo pirmas ir paskutinis kartas – daugiau į varžybas ji nebėjusi, nes per jautriai reagavo į dukrai tenkančius smūgius.

Vėliau jaunos kovotojos pastangos davusios rezultatų – prasidėjo kelionės į užsienį, kurios anuomet nebuvo lengvai pasiekiamas tikslas. Daiva nusijuokia, kad dziudo fanatike ji netapo, nors tuo metu Alytuje turėjo galimybę treniruotis pas dziudo pasaulio dievu tituluojamą trenerį Zenoną Vencevičių, išauginusį ne vieną sportines aukštumas pasiekusį sportininką.

Nors savęs pavadinti griežta trenere D. Arbatavičiūtė tvirtina negalinti, vis dėlto pripažįsta esanti reikli.

D. Arbatavičiūtė neužstrigo startinėje pozicijoje ir greitai ėmė demonstruoti puikias kovas bei rezultatus. Neilgai trukus ji buvo pakviesta prisijungti prie moterų dziudo centro, kuris buvo įsikūręs Panevėžyje, komandos. Sportininkes treniravo žymus treneris Vidas Klimašauskas, jis jau buvo pažįstamas ir Daivai. Nė akimirkos nesuabejojusi, ieškoti savo laimės ji išvyko į Aukštaitiją.

„Buvo surinkta puiki komanda, šaunus kolektyvas, nuostabus treneris – visa tai man tikrai tiko ir patiko“, – atvira ji.

Savo pasirinkimu neabejoja

Nusprendus lipti kovos menų karjeros laiptais, Daiva, kaip ir visi profesionalūs sportininkai, privalėjo šio to atsisakyti. Pirmiausia – laisvalaikio, kurį turėjo įprastą gyvenimo būdą propaguojantys bendraamžiai. Paaukoti savaitgaliai, vakarai po pamokų ar studijų – visiškai įprastas dalykas.

D. Arbatavičiūtė patikina nė sykio nebuvo pagalvojusi, kad pasirinko neteisingai, ir dėl apribotos savo laisvės nė karto neliejo gailių ašarų – juk tai jos pačios sprendimas.

„Visuomet save laikiau gyvenančia normalų, niekuo neišskirtinį gyvenimą, savęs nevaržiau“, – sako trenerė.

Paauglė nuo mažų dienų buvo fiziškai stipri ir savo jėgą kompensuodavo kur kas didesniu krūviu, nei kitos merginos. Ji savo noru eidavo atstovauti didesnei svorio kategorijai, nors į ją nepatekdavo, nes svoris neatitikdavo standartų. Tačiau tam neprieštaravo ir treneris, niekuomet neraginęs, jog ši imtų mesti svorį, kad atitiktų savo kategoriją.

Sėkmingai sportinę karjerą dariusią alytiškę galima pavadinti tikru laimės kūdikiu. Ji tvirtina per visą savo karjerą nepatyrusi jokių rimtų traumų, sužalojimų.

„Slydau paviršiumi, o kitiems taip lengvai nepavyko – turėjo ir lūžių, ir operacijų, po kurių lengva nebuvo“, – sako trenerė.

Tačiau kiekviename profesionaliame sporte, kaip tikina D. Arbatavičiūtė, vis dėlto yra tam tikri išliekamieji reiškiniai – dideli krūviai atsiliepia sveikatai, tad ir pati pašnekovė jau retkarčiais pasiskundžia kojų sąnarių skausmais.

Laimė, bet kokį fizinį skausmą atperka pergalės skonis ir blizgantys ant kaklo kabinami medaliai. Nors dabar moteris gali pasidžiaugti tik mokinių iškovotais trofėjais, sako, iki šiol nepamirštanti jausmo, kai darbas įvertinamas didžiųjų sporto pasaulio autoritetų, kolegų, trenerių.

„Žinoma, kol esi vaikas, tuos medalius labiau kolekcionuoji dėl skaičiaus, ne dėl fakto, jog augi, tobulėji. Tik vėliau imi suvokti, kokį lygį pasiekei, kokiose varžybose – tarptautinėse, čempionatuose ar panašiose – dalyvavai“, – linksmai prisipažįsta.

Mąsto kitaip

Trenerė sako, kad visuomenėje vyrauja neteisingas požiūris į merginas dziudo sporte. Dar savo karjeros pradžioje ji pastebėjusi, jog dailiosios lyties atstovės kaip niekad aktyviai jungiasi į kovos menų sportininkų gretas. Kiek pagalvojusi, Daiva sako galinti suskaičiuoti arti trylikos dziudo trenerių Lietuvoje. Vien Panevėžio apskrityje yra trys: viena pačiame Panevėžyje, kita – Rokiškyje ir ji, save realizuojanti Pasvalio krašte.

Moteris tvirtina atkreipusi dėmesį, kad pastaruoju metu dziudo populiarumas tarp moterų yra šiek tiek susvyravęs. Kodėl – ir pati nenutuokianti, nes rezultatai, nepaisant smuktelėjusio populiarumo, yra džiuginantys. Visai neseniai praūžusiose Pjangčongo olimpinėse žaidynėse triumfavo sportininkė iš Šiaulių, Europos jaunimo dziudo čempionate taip pat pelnytos prizinės vietos.

„Vyrų konkurencija Lietuvoje – tikrai nemaža, moterims šiek tiek lengviau, jų ne tiek daug. Tačiau, jeigu pažvelgtume pasauliniu mastu, pamatytume, kiek daug yra dziudo praktikuojančių sportininkių“, – patikina ilgametė kovotoja.

Kai Daiva nusprendė ir pati tapti trenerė, jos komandoje buvo vien mergaitės. Dabar, prabėgus nemažai metų, viskas apsivertė – jaunųjų dziudo kovotojų gretose dauguma vaikinų ir vos viena smulkutė mergaitė.

D. Arbatavičiūtė įsitikinusi, kad šio sporto negalima įvardinti vien vyrišku. Tai – labai disciplinuota sporto šaka, kuri ir ją pačią išmokė drausmės, režimo, atsakomybės ir gebėjimo laikytis taisyklių. Moteris įsitikinusi: toks kelias tinkamas berniukams, o mergaitėms – taip pat ne pro šalį.

Kai D. Arbatavičiūtė nusprendė tapti trenerė, jos komandoje buvo vien mergaitės. Dabar viskas apsivertė – jaunųjų dziudo kovotojų gretose dauguma vaikinų ir vos viena smulkutė mergaitė.

Nors savęs pavadinti griežta trenere ji tvirtina negalinti, vis dėlto pripažįsta esanti reikli.

„Esu tokia tiek sau, tiek savo auklėtiniams, ir ilgainiui pasimato, kad viskas išeina į naudą. Nekalbu apie fizinius duomenis, tačiau jau po metų treniravimosi jaučiasi, kad vaikas subrendo. Tai byloja tiek pasikeitęs charakteris, mąstysena, atsiradusi drausmė, tiek kūno kalba“, – šiltai šypsosi trenerė.

Sportininkė pažymi, kad dažnas, panoręs sportuoti, ateina su tikslu kada nors užsirišti juodąjį diržą ir taip akivaizdžiai pademonstruoti savo meistriškumą.

„Tačiau pasitaiko ir tokių, kurių siekiai nėra tokie dideli – visiškai pakanka žaliojo ar mėlynojo“, – patikina Daiva.

Ilgi darbo metai leido trenerei suprasti, kad visas išdėstytas teorijas galima lengva ranka mesti šalin. Jeigu naujai prisijungęs prie grupės vaikas nenori užsiimti šiuo sportu, jo negalima prievarta skatinti persilaužti, gyventi pagal svetimo primetamą modelį. Tai – labai veikia psichiką ir, anot moters, gali atsiliepti ateityje.

„Visiems vaikams sakau, kad tai, ką darote, turite daryti iš širdies, o ne iš vadovėlio. Be jausmo – nieko nepasieksi“ – savo perduodamas auklėtiniams nuostatas įvardija D. Arbatavičiūtė.

Į priekį vedantis užsispyrimas

Daiva skuba informuoti, kad pirmiausia ji – kineziterapeutė, o tik vėliau gali būti pristatoma kaip trenerė. Panevėžyje baigusi kineziterapijos studijas, įsidarbino Pasvalio globos namuose – ir čia jau 17 metų dirba pagal specialybę. Mintis savo sportinę patirtį bei žinias perduoti kitiems jai kilusi spontaniškai, o tuo metu ir žvaigždės buvusios palankios.

Trenerė tvirtina, kad didžioji motyvacija nesustoti slypi čia pat – švytinčiose po pergalių vaikų akyse.

Tačiau pasidomėjus, į kurią pusę – medicinos ar sporto, linksta jos širdis, tikslaus atsakymo pašnekovė rasti nesugebėjo. Sako, meluotų, net jeigu ir pavyktų įvardyti.

Globos namuose darbas vyksta taip, kaip turi vykti, be didelių sukrėtimų. O treniruoti vaikus Daivai vis dar kasdienis iššūkis. Nors tenka pripažinti, kad net ir didelė aistra savo darbui ne visada išgelbėja nuo apninkančio nuovargio, tačiau didžioji motyvacija nesustoti slypi čia pat.

„Vaikų akys dega, nori rezultato, tad turi neatsilikti, eiti koja kojon su jais. Ir aš esu įsitikinusi, jog mes einame teisingu keliu“, – šypteli.

Pašnekovė pamena, kad pati pradžia buvusi ypač sunki. Visų pirma, nebuvo reikiamo inventoriaus, buvo prastos sąlygos, antra – jautėsi spaudimas iš šalies. Pasak Daivos, nemaža dalis pasvaliečių į jos siekį pažiūrėjo skeptiškai – juk šis miestas nuo seno garsėjo savo rankininkais.

„Turiu savo kelią, savo ambicijas, jas pasiekiu bet kokia kaina“, – D. Arbatavičiūtė sako nekreipusi į aplinkinių kalbas dėmesio.

Užsispyręs charakteris ne kartą gelbėjo jauną trenerę nuo retkarčiais aplankydavusių niūrių minčių. Ji prisipažįsta, kad tokių pasitaiko ir dabar, kai užpuola neviltis, tačiau, kaip sako pati, tik dėl biurokratinių reikalų.

Visa kita, jos nuomone, tėra juodo darbo ir šiek tiek laiko ribojamas klausimas. Tad ir iš pradinio taško, kuriame pradėjo savo trenerės karjerą, bėgti į plačiuosius vandenis Daivai niekada nesinorėjo ir vargu ar kada dar norėsis.

„Kur daugiau žmonių, ten ir daugiau trinties, didesnis nepasidalijimas. Juk trenerių tikslas turėtų būti tik vienas – parengti ir išauginti sėkmingus sportininkus“, – atvirai svarsto ji.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų