Keliautojams tenka prisitaikyti prie ne visuomet lengvų sąlygų: vėjo, alinančio karščio, purvo, alkio. A. Ungailio asmeninio albumo nuotr.

Dviračiais į gyvenimo nuotykį

Dviračiais į gyvenimo nuotykį

Galima gyventi ir taip: po metus trukusių apmąstymų bei pasiruošimo sėsti ant dviračių ir išminti rakto nuo laimės skrynios ieškoti į saulėtąją Portugaliją.

Londone susipažinę sužadėtiniai – 28-erių panevėžietis Aurimas Ungailis ir metais vyresnė iš Birštono kilusi mylimoji Laura – sako ilgą laiką ieškoję vietos po saule. Įsimylėjusiai porai iš pažiūros viskas sekėsi neblogai, tačiau jaunos širdys šaukė gyventi kitaip.

Aurimas neslepia, kad tiek jam, tiek jo antrajai pusei norėjosi kuo daugiau užgyventi planuojamai bendrai ateičiai, šeimai, tad teko nemažai bei sunkiai dirbti. Tačiau vis dažniau aplankydavusios mintys, jog neužtenka vien lenkti nugaras dėl materialinės gerovės. Porai vis nedavė ramybės mintis: ar tai viskas, ko mums reikia? Ar tik turtingas žmogus yra laimingas?

Aplinkoje taip pat ėmė daugėti ženklų, jog reikia kažką keisti.

„Aš visada į viską žiūrėdavau kiek kitu kampu, tad ir idėjos leistis į Portugaliją dviračiais iniciatorius buvau aš. Norėjau laisvės“, – prisiminęs pirmuosius išskirtinės kelionės žingsnius šypteli panevėžietis.

Nesunkiai gavęs mylimosios pritarimą, jog pokyčiai yra reikalingi, o kelionės idėja Laurai priimtina, A. Ungailis pradėjo kurpti maršrutą į saulėtąją šalį.

Apie savo planus pranešę artimiausiems žmonėms, kaip ir tikėjosi, sulaukė didžios nuostabos. Tačiau beprotišką sprendimą palaikė beveik visi – vos keli draugai prašė dar kartą viską apgalvoti ir įsitikinti, ar toks gyvenimo nuotykis jiems yra reikalingas.

Bet dar kartą sudėję visus pliusus ir minusus, jaunuoliai tvirtai apsisprendė: savo sumanymo jiedu nekeis. O tada vienbalsiai nusprendė, jog ir galutinis kelionės taškas niekur nepasislinks, taigi kelio jam pasiekti nutarė kruopščiai neplanuoti.

„Kelionės pradžioje labai norėjau parodyti Laurai didžiuosius Europos miestus, kuriuose jau esu buvęs ir pats“, – atskleidžia motyvus Aurimas.

Tačiau naujovių troškimą apsunkino, kaip sako panevėžietis, nuobodulys. Bene visi Europos miestai, jo akimis, yra iš dalies panašūs vienas į kitą. Tad dviem artimoms sieloms norėjosi ko kito: gamtos tyrinėjimų, aukščiausių kalnų viršukalnių, giliausių bedugnių – tai regėdamas, sako Aurimas, gali išeiti iš proto.

Aurimas ir Laura, net ir pasiekę suplanuotą paskutinę stotelę, sustoti neketina. A. Ungailio asmeninio albumo nuotr.

Aurimas ir Laura, net ir pasiekę suplanuotą paskutinę stotelę, sustoti neketina. A. Ungailio asmeninio albumo nuotr.

Pamiršo patogumus

Prieš beveik du mėnesius leidęsi į gyvenimo kelionę, Aurimas ir Laura privalėjo atidžiai pasiruošti tokiam iššūkiui. Iš karto po savo priimto galutinio sprendimo ėmėsi namų darbų – peržiūrėjo tūkstančius filmukų internete, perskaitė visą įmanomą literatūrą, kaip pasiruošti dvirates transporto priemones, kokia ekipuotė turi būti, kad būtų patogu minti, ir kaip po sunkios dienos kokybiškai išsimiegoti.

Porai prireikė kardinaliai pakeisti net savo mitybos įpročius.

„Šaldytuvo į kelionę, deja, įsidėti negalėjome, tad teko pasidomėti, kaip pasigaminti maistą gamtoje“, – juokiasi, o ir pliusų įžvelgia: taip gamintas maistas yra ne tik kur kas pigesnis, bet ir skanesnis.

Keliautojai neperka greitai gendančių maisto produktų. Tenka atsižvelgti ir į pakuočių svorį, nes kiekvienas papildomas kilogramas, anot A. Ungailio, netruks pasijusti važiuojant kad ir į ne patį stačiausią kalną.

Nors pigiais riešutais pagardinta per pusryčius valgoma košė greitai pabosta, Aurimas tvirtina bandantis įžvelgti kitą šio patiekalo medalio pusę – neišsenkančios energijos šaltinį.

Pietus jaunuoliai neretai praleidžia, o vakarienė tampa visą dieną vainikuojančiu procesu. Lėkštėse garuoja makaronai su gardžiu padažu, kartais ryžiai.

„Juokaujame, jog tapome vegetarais. Labai norime mėsos, bet mums ji per brangi“, – atvirauja Aurimas.

Kelionėje neišlaidauja

Spėriai besukantys dviračių pedalus du jauni žmonės jau kirto dešimties šalių sienas: Vokietijos, Čekijos, Austrijos, Slovakijos, Vengrijos, Kroatijos, Slovėnijos, Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Sako, atrodo, kad kelionė užsitęsė gerus pusę metų.

Nors jų sudėlioto maršruto finalinė stotelė yra numatyta Portugalijoje, pora tvirtina apie grįžimą namo negalvojantys net ir ją pasiekus.

„Norisi pamatyti ir likusį pasaulį, kas žino, gal ir šiam norui bus lemta išsipildyti“, – svarsto.

Tačiau tam prireiks ne tik laiko, bet ir finansinių išteklių. Naujiems dviračiams išleidę apie 3 000 eurų, keliautojai pasiėmė iš viso 1 500 eurų išlaidoms: maistui, mokamai nakvynei, nenumatytiems pirkiniams.

Dviračių aistruoliai juokiasi, jog didžiąją dalį santaupų dabar išleidžia maistui, bet jeigu tas būtų nemokamas, galėtų keliauti nors ir visą likusį gyvenimą.

„Tačiau tenka pripažinti – dar niekada nebuvome tokie taupūs kaip šioje kelionėje“, – sako Aurimas ir Laura.

Tam, kad galėtų bent šiek tiek sutaupyti pinigų, pora pakeliui ieško laikino darbo. Tačiau tai padaryti nėra lengva. Paieškoms reikia nemažai pastangų ir laiko, o dar tenka ir savo transporto priemones visur temptis kartu, saugoti. Pora tikisi, kad netrukus pavyks surasti mokamos veiklos arba, kaip juokiasi patys, dosnų investuotoją, patikėjusį jų užsispyrimu.

Aurimui visuomet norėjosi gyventi ne pagal taisykles: ieškoti, domėtis, į pasaulį žvelgti kitu kampu. A. Ungailio asmeninio albumo nuotr.

Aurimui visuomet norėjosi gyventi ne pagal taisykles: ieškoti, domėtis, į pasaulį žvelgti kitu kampu. A. Ungailio asmeninio albumo nuotr.

Atrasti jėgų savyje

Visos šalys, kurias teko pervažiuoti, sako keliautojai, pasižymi savita trauka, turi kultūrinės įvairovės žavesio. Gamtos didybė ir vietinių žmonių gerumas neretai priverčia susimąstyti apie galimybę pasilikti ilgesniam laikui, nebūti tik laikinais praeiviais.

„Kad ir kokia bebūtų nuostabi viena ar kita šalis, mes – kaip vilkai, žiūrintys į mišką, – vis ilgimės Lietuvos“, – prisipažįsta ir sako neišsižadantys rimtesnių permainų vėjų.

Beveik aštuonias savaites keliaujančių lietuvių prisiminimuose amžiams išliks nesibaigiančių Šveicarijos Alpių ir jas it gyvatės apsivijusių kelių vaizdai. Kylant į kalno viršų ne kartą teko paaukoti visą dieną, o pasiekus viršūnę nusileisti vos per dešimtį minučių. Aurimas juokiasi, jog dažnai nusileidus ir kiek kilstelėjus akis visai ne raminantis vaizdas matyti, o bene dvigubai didesnė už prieš tai įveiktą kalną stūksanti uola. Tokiais momentais, sako, pasijunti mažas, beviltiškas, tačiau vis viena pasiduoti nesinori.

„Atsisėdi ant kokio akmens, nusikeiki tyliai. Pabambi, kad vėjas visada į veidą pučia, kai mini, ar koks nutrūktgalvis vairuotojas praskrido pro pat tave“, – neslepia Aurimas.

Tuomet panevėžietis bando nukreipti negatyvias mintis ir suimti save į rankas sakydamas, jog yra stiprus, nes jam jau pavyko įveikti ne visiems įkandamą atstumą.

Pasitaiko ir tokių dienų, kai pora išlipa iš lovos ne ta koja, būna nepailsėję, nervingi. Ima erzinti viskas – ne vietoje ištartas žodis ar purvinas drabužis. Norisi jaukumo, švaros ir pilno pilvo. Tad pačiomis sunkiausiomis akimirkomis keliautojai palepina vienas kitą skanesniu kąsneliu, draugiškai sutarę numina trumpesnį atstumą, nei buvo planuota tą dieną, ar apsistoję mokamoje stovyklavietėje palenda po šiltu dušu, išsiplauna supurvintus drabužius.

„Ši kelionė yra kaip savotiška šventykla ar vienuolynas: išmoksti valdytis, pažinti save ir išvalyti iš galvos blogas mintis“, – sako A. Ungailis.

Stebina ir stebisi

Dažniausiai savo dieną įsimylėjėliai pradeda apie aštuntą valandą ryto. Be žadintuvo atsikėlę pusryčiauti, susideda daiktus atgal į krepšius, nusiprausia ir sutepę dviračių grandines vėl sėda ant savo geležinių žirgų. Per dieną Aurimas ir Laura kelyje užtrunka apie aštuonias valandas, darydami nedideles dešimties minučių pertraukėles. Įveikiamos atkarpos dažnai yra nulemtos dienos orų ar reljefo. Vieną dieną pavyksta numinti trisdešimt, kitą – arti pusantro šimto kilometrų.

Kelyje jiedu sutinka daug kitų dviratininkų, keliautojų, įvairių sportininkų ar vietinių žmonių, kurių kartkartėmis tenka pasiklausti informacijos.

„Visi be išimties kraipo galvas ir stebisi, kad tiek daug kilometrų sukorėme ir važiuojame įgyvendinti savo svajonės. Žmonės nori nusifotografuoti kartu, palaikyti ryšius, sekti mūsų kelionę“, – šypsosi Aurimas.

Išdrįsę surizikuoti jaunuoliai džiaugiasi, jog kol kas kelionė einasi sklandžiai. Tačiau per neapdairumą teko išmokti ir dvi svarbias pamokas.

Pirmiausia, visuomet privalu žiūrėti į kelią ir nelėkti nesaugiu greičiu. Tai primiršęs Aurimas leisdamasis kalnu žemyn nepasirinko saugaus greičio ir posūkyje trenkėsi į apsauginę kelio tvorelę. Laimė, viskas baigėsi laimingai.

Kitą kartą nakvynei pasirinkę nuošalią aikštelę, vidury nakties abu spruko į krūmus – pradėjo rinktis vietiniai banditai.

Tačiau net pavojingos situacijos nesumenkino Aurimo ir Lauros noro pasiekti išsvajotąją Portugaliją. Keliautojai kiekvieną vakarą įspūdingose vietose sutinka nuostabiausius saulėlydžius, o rytais, praskleidę palapinę, grožisi tekančios saulės kerais.

„Keliaudami, nors ir varganai, turėsime milijono vertų vaizdų. Dažnai bandau įamžinti mus supantį įstabų grožį, tačiau tikra yra ne tai: tikra yra būtent toji akimirka“.

Galerija

 

Komentarai

  • Dekojame redakcijai ir korespondentei Rasai Karvelytei uz nuostabu straipsni! ❤

    • Atsakyti
    • Aurimai ir Laura – o kur galima soc. tinkluose sekti jūsų kelionę?

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų