V. Bulaičio nuotr.

Dvasininko patarimas: ištrūkti iš patogios zonos

Dvasininko patarimas: ištrūkti iš patogios zonos

Gyvenimo prasmės paieškos visada sudėtingos, bet savo kelią radęs, jaunimo mėgstamas ir daug su juo dirbantis klebonas Gediminas Jankūnas pataria jauniems žmonėms neskubėti gyventi ir atsakymų ieškoti savyje.

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų mažosios bazilikos rektorius ir klebonas, teologijos mokslų daktaras Gediminas Jankūnas artėjant šv. Velykoms vos spėja suktis. Šiemet jam neteks marginti kiaušinių. Tą greičiausiai darys tik per Atvelykį. Šventes dvasininkai sutinka intensyviai dirbdami – didžiąją savaitę ruošiamasi prisikėlimo šventei, o Didįjį šeštadienį, vakare, vyksta Velyknakčio vigilija – ilgos, sudėtingos pamaldos. Šios prasidės 20 valandą, o baigsis po poros valandų su Velykų prisikėlimo žinia.

„Jau grįžę namo, galime sėstis prie stalo ir su mėsa, margučių daužymu švęsti Velykas“, – pasakoja kun. G. Jankūnas.

Velykų ryto procesijos, kai aplink bažnyčią einama tris kartus, tradicija labiau skirta nedalyvaujantiems Velyknakčio apeigose. O jose buvusieji nebeturi pareigos sekmadienį eiti į bažnyčią.

„Bet mums, kunigams, nėra pasirinkimo. Privalome ir ten, ir ten dalyvauti. Kadangi lankau tris parapijas, teks su procesija tris kartus eiti aplink baziliką Krekenavoje, tris kartus Upytėje, o vėliau tris kartus Vadaktėliuose. Velykos labai darbingos, tik žiūri, kad sveikatos nepristigtum“, – pasakoja dvasininkas.

Anksčiau kun. G. Jankūno tėveliai švęsti Velykų atvažiuodavo į Krekenavą. Dabar jie jau vyresnio amžiaus, per ilgas apeigas jiems sunku išsėdėti, o ir klebonui sekmadienį apstu darbo. Tad šeimai dvasininkas skiria antrąją Velykų dieną.

„Šventimo su šeima, artimaisiais nebelieka, bet, iš kitos pusės, teisinga, kad kunigo šeima ir yra jo bendruomenė. Tas bendruomeninis šventimas parodo, kokia mūsų tikroji tapatybė“, – sako kun. G. Jankūnas.

Natūralus pasirinkimas

Kun. G. Jankūno kelias į kunigystę buvo aiškus. Panevėžietis nuo šeštos klasės patarnavo bažnyčioje, dalyvavo įvairioje katalikiško jaunimo veikloje.

„Atrodė labai natūralu, blaškymosi nebuvo“, – kalba klebonas.

Ir pusiau juokais prisimena turėjęs kitą galimybę – stoti į aktorinį. Tam ir gabumų būtų pakakę.

„Jei vykdavo kokie spektakliai ar eilėraščių sakymai, aišku, Jankūnas dažniausiai turėdavo dalyvauti“, – šypsosi dvasininkas.

Bažnyčioje patarnaujančiam jaunuoliui kunigų veikla atrodė prasminga ir reikalinga. Visgi kun. G. Jankūnas neslepia, jog seminarijoje būta įvairių situacijų, mąstymų, galbūt net ir abejonių. Didžiausios įtakos apsisprendžiant turėjo atsakomybė artimiesiems – pasirinkus nesiblaškyti. Taip pat ir atsakomybė Dievui.

„Dabar jau penkiolika metų esu kunigas ir nesigailiu“, – sako dvasininkas.

Jis pastebi, kad kunigo tarnystė šiandien nėra aiškiai suvokiama visuomenėje.

„Svarbu, kad tu pats žinai, dėl ko čia esi ir ką nori daryti. Buvo laikas, kai buvo aiškiau, nes pati visuomenė buvo labai struktūrizuota: visi žinojome, ką daro mokytojai, ką kunigai, ką kažkas kitas. Šiandien reikalaujama labai daug kūrybiškumo, tarsi kiekvienas turėtume savo tapatybę naujai atrasti ir įtvirtinti, nes nieko savaime suprantamo nėra. Viskas gali būti kvestionuojama, nurašoma arba nubraukiama, tad reikia rasti pamatą, ant kurio pats stovi. Kunigo pamatas yra dvasinis“, – svarsto kun. G. Jankūnas.

Varžė visuomenės požiūris

Pasirinkęs tokį, iš šalies žiūrint, sudėtingą gyvenimo kelią, ne vienas jaunas žmogus jaučia aplinkos spaudimą. G. Jankūnas irgi to neišvengė, bet ne iš bendraamžių. Pasak jo, tokio amžiaus jaunuoliai dažnai būna gana egoistiški – kiekvienas žiūri savo kelio. Klausimus ir argumentus, ar teisingai pasirinkęs, klebonas išgirdo iš vyresnių, jau šeimas turinčių, pusseserių.

Su dilema, kuriuo keliu pasukti, susiduria daugelis jaunų žmonių. Kunigo G. Jankūno nuomone, šiandieniniam jaunimui tiesiog savęs paieškoms neduodama laiko. V. Bulaičio nuotr.

„Jeigu tą būtų sakę tikintys, praktikuojantys žmonės, būčiau pagalvojęs, bet kai jų santykis ir ryšys su bažnyčia nebuvo tokio intensyvumo kaip mano, per daug nekreipiau dėmesio. Nemaniau, kad jos turi moralinę teisę per daug man patarinėti. Bet vis tiek buvo malonu sulaukti tokio rūpinimosi, pajusti, kad kiti nėra abejingi, kas vyksta su mano gyvenimu“, – pamena kunigas G. Jankūnas.

Iš tėvų jis sulaukęs palaikymo. Jie sūnumi ir didžiavosi, ir kartu jautė baimę dėl ateities.

„Juk buvo laikas, kai atrodė baisu mesti kunigystę. Net jei klierikas išeidavo iš seminarijos, buvo žiūrima, kas gi su juo negerai, jeigu tokioje šventoje, geroje mokykloje negalėjo mokytis ir pabaigti. Būtinai turi būti kokia nors nežinoma priežastis, kliauda ar dar kas nors! Jaučiau tėvų baimę, kaip tas atrodytų. Paskui mano studijos persikėlė į Ameriką. Ten turėjau, jeigu norėjau, daugiau laisvės nuspręsti kitaip, bet nenusprendžiau“, – kalba bazilikos klebonas.

Ištrūkti iš rato

Su dilema, kuriuo keliu pasukti, susiduria daugelis jaunų žmonių. Kunigo G. Jankūno nuomone, šiandieniniam jaunimui tiesiog savęs paieškoms neduodama laiko.

„Labai raginu jaunus žmones, baigus mokyklą, neskubėti kažkur įstoti. Geriau kurį laiką savanoriauti, keliauti, atrasti save. Atitrūkti nuo namų ir šeimos įtakos, ko jaunuoliai tarsi ir taip nori, o kartu ir nenori“, – sako klebonas.

Dažnai argumentuojama, kad šitaip pasielgęs jaunas žmogus praranda metus, tačiau dvasininkas tame jokio praradimo neįžvelgia – juk šiais laikais šeima nebekuriama anksti. Ir nėra gerai, kai žmogus kelerius metus mokosi to, ko mažiausiai norėjo, kol galiausiai metęs studijas renkasi kitą specialybę.

„Jaunam žmogui reikia laiko pažinti save, nes labai daug niveliacijos atsiradę. Tarsi norime būti labai originalūs, bet iš kitos pusės nenorime išsiskirti. Norime turėti tokius pačius mobiliuosius telefonus, nešioti tokius pačius drabužius, turėti tokias pačias galimybes, o paaiškėja, kad tai tėra praeinantis mados šauksmas, bet ne tikrasis Aš. Tą galima atrasti tik ištrūkus iš tos centrifugos, iš artimųjų, draugų, bendraamžių, su kuriais augai, rato“, – svarsto dvasininkas.

Jauni pensininkai

Klebono pastebėjimu, jaunimas sunkiai randa gyvenimo prasmę. Jo manymu, šiandien išgyvenama ne tik autoritetų krizė, bet ir patys autoritetai ištikti krizės. Suaugusieji bijo šnekėti apie vertybes, įvardyti savo tiesą.

„Priėmus aiškią poziciją iš karto atsiranda opozicija, o mes norime nesumažinti savo galimybių. Bijome, kad jei apsispręsime, kažkas kita vertinga ar brangaus praeis pro šalį, nes mūsų galvose suformuota kažkokia atsitiktinės sėkmės istorija. Jeigu mergelė padainavo konkurse – jau žvaigždė. Kažką įsikėlė į „Youtube“ – jau žinomas. Nebėra nuostatos, jog turi investuoti ir stengtis, kad pasiektum rezultatą“, – svarsto G. Jankūnas.

Tą, pasak klebono, akivaizdžiai iliustruoja visuomenės požiūris į mokytojus, gydytojus – kiek laiko jie mokosi, koks jų ilgalaikio darbo įvertinimas ir koks įvertinimas nebaigusio mokyklos, tačiau radusio virtualų bitkoiną žmogaus. Pastarasis – juk milijonierius.

„Tie, kurie dirba ir ant stalo padeda duoną, yra pilkoji masė, į kurią jaunimas nenori lygiuotis. Jie mano, kad gimė vunderkindais, princais arba bent jau turi galimybę tokiais tapti, ir jaučia didžiulę įtampą to šanso nepraleisti. Jaunimas prisigaudo labai skausmingų patirčių ir nusivylimų, varančių į neviltį, depresiją. Kaip popiežius Pranciškus sako: „yra jaunų pensininkų“, kurie jau vos sulaukę pilnametystės praradę veržlumą, idealizmą. Jie dar negyvenę suaugusio, atsakingo žmogaus gyvenimo, o jau juo nusivylę“, – pažymi kunigas.

Anot jo, visuomenė išgyvena ir vertybių krizę. Tėvai teisinasi nespėjantys su technologijomis kaip jų vaikai, tad ką gi jiems galintys pasakyti. Tačiau technologijos yra viena, o vertybės – kita. Nereikia bijoti įvardyti, kas svarbu. O tai meilė, pagarba, atjauta, buvimas kartu, pasiaukojimas dėl vienas kito.

„Tai nieko bendro neturi su pažanga ar technologijomis, bet kažkodėl mūsų dėmesys nukreipiamas į labiau šviečiančius, garsiau rėkiančius dalykus, nei į vidinį balsą ar gilesnius klausimus, ilgesį, kuriuos, pripažinkime, visi nešiojamės, bet apie tai retai kalbamės“, – sako dvasininkas.

Ribų brėžimas

Ieškančio ribų jaunimo patirtys kartais labai skaudžios. G. Jankūno nuomone, tėvams, suaugusiesiems geriau likti nepopuliariems, bet užbrėžti jaunuoliams „raudonąją liniją“.

„Jeigu suaugusieji ribų nenubrėžia, jas tenka surasti patiems jaunuoliams. Bet koks susidūrimas su riba, ypač netikėta, skausmingas. Ar tai medis per avariją, ar prarasta sąmonė panaudojus per stiprius narkotikus, alkoholį, ar nekaltybės ir skaistumo praradimas per atsitiktinius santykius, kai paaiškėja, kad tai sužeidžia ne tik kūną, bet ir savivertę, dvasią, ateitį“, – sako jis.

Nustatant ribas, tenka būti kūrybingiems, bet, klebono manymu, vienintelis argumentas, prieš kurį net ir jaunas žmogus neatsilaiko, yra visko darymas su meile.

„Galbūt iš pradžių jie to nesuvokia, bet kažkokiame lygmenyje vis tiek supranta, kad tai tik gero linkėjimas. Gal šiandien pasakys „ne“ arba nusisuks, bet nusisukę vis tiek žinos, kad tėtė, mama, kažkas kitas jį myli, apie tai kalba nesavanaudiškai, norėdami apsaugoti, priminti, kad vis dėlto gyvename ribotoje tikrovėje“, – teigia dvasininkas.

Pats G. Jankūnas sako paauglystėje turėjęs labai daug veiklos, tad nelabai likdavę laiko įvairiems eksperimentams. Be to, tam tikrą vertybinį rėmelį buvo nustatę tėvai, bažnyčia, kurioje pats norėjęs būti.

Dabartinis katalikiškas jaunimas, besirenkantis šalia bažnyčios, nelabai kuo skiriasi nuo jo paties ankstyvoje jaunystėje.

„Jie, lygiai kaip ir mes, turi atlaikyti negatyviąją bendraamžių, kitą kartą net ir savo aplinkos nuomonę, už tai, kad turi reikalų su bažnyčia. Jie jaučia įtampą, tarsi baltos varnos. Iš kitos pusės, tai vienas būdų išlikti originaliemss, kitokiems“, – svarsto klebonas.

Nebijoti jaunystės

Daug su jaunimu bendraujantis klebonas turi ir patarimų, kaip lengviau surasti gyvenimo prasmę. Pasak G. Jankūno, pirmiausia nereikia stengtis atsakyti į visus klausimus čia ir dabar.

„Apsišarvuoti kantrybe, kad netgi suradus atsakymus juos dar teks tikrinti ir kažkaip dar tikriausiai pritaikyti, tobulinti“, – sako jis.

Klebonas ramina: nereikia bijoti savo vidaus. Juk būtent ten slypi svarbiausi klausimai ir svarbiausi atsakymai.

„Viskas kinta: spalvos, garsai, ženklai. Todėl jeigu neatrasi vidinio pasaulio jėgos ir pamato, liksi kaip teniso kamuoliukas, blaškomas kitų. Reikia nebijoti pasilikti vienam, nebijoti likti su tyla, nebijoti paskaityti rimtesnę knygą, ypač klasikos kūrinį. Šiandien labai daug skaitalo, orientuoto į paviršutiniškumą, greitą kramtymą, kur informacija nėra gili, nepaliečia vidaus. Klasikos knyga turi pagrindus, kurie buvo galiojantys tada, yra galiojantys dabar ir bus galiojantys vėliau“, – pataria kunigas G. Jankūnas.

Velykų proga dvasininkas linki, ypač jaunimui, pavasario, prisikėlimo iš depresijų, nesaugumo, netikrumo jausmo ir sumenkėjusios vertės atsikratymo.

„Nebijoti būti, anot švento popiežiaus Jono Pauliaus II žodžių: „jūs bažnyčios viltis, jūs bažnyčios pavasaris“. Mums reikia jaunų žmonių, veržlių, ieškančių idealistų, o ne „jaunų pensininkų“, kuriems viskas nusibodę. Išdrįskite būti jauni – to reikia mūsų šeimose, bendruomenėse, krašte. Nenorėkime visi tapti novatoriais. Tegul tarp mūsų būna daugiau klasikų, gebančių perimti praeitį ir jos gėrį perkelti į dabartį, dovanoti ateičiai“, – linki dvasininkas.

Komentarai

  • Ačiū!

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų