Devynioliktojo amžiaus dvaro valgomąjame – daug erdvės, nuostabių indų, neragautų patiekalų ir gausybė gėlių.

Dvaro vaistinėlėje – ir žiedlapių uogienės

Dvaro vaistinėlėje – ir žiedlapių uogienės

Į atstatytus senuosius Lietuvos dvarus jau niekada negrįš tai, kas juose kadaise buvo. Tik sujungus žinias bei lakią vaizduotę galima  praverti duris ir įeiti į devynioliktojo amžiaus dvaro valgomąjį – kur daug erdvės, nuostabių indų, neragautų patiekalų ir gausybė gėlių.

Tas duris praverti panevėžiečiams padėjo Lietuvos dvarų kultūros tyrinėtojas Marius Daraškevičius, Dailės galerijoje skaitęs paskaitą „Gėlės dvaro valgomajame XIX amžiuje“.

Kelionė laiku

Pokalbis sukosi ne tik apie gėles – smalsieji galėjo sužinoti, kokioje dvaro vietoje būdavo valgomieji, kokie pokyčiai per šimtmečius juose vyko, kaip puošti stalai, kokie ant jų dėti indai, patiekalai, kas laikyta viename iš svarbiausių dvaro kambarėlių – vaistinėlėje, vadintoje aptiekėle, aptečka.

Dvarų kultūros tyrinėtojas Marius Daraškevičius sako, kad turtinga ir gausi vaistinėlė buvo šeimininkės prestižo reikalas, todėl šiam kambariui buvo skiriama daug dėmesio. V. Bulaičio nuotr.

Klausytojai sužinojo, kad specialiai valgyti skirta erdvė – valgomasis, dvaruose atsirado tik 19 amžiuje. Anksčiau vaišėms, puotoms būdavo skiriama salė, kuri šiaip stovėdavo tuščia. Prireikus būdavo įnešami stalai, paskui išnešami ir salėje galėdavo vykti kitokie užsiėmimai.

„Aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje Radvilos ir kiti didikai ėmėsi namų pertvarkos. Dvaruose pradėti įrenginėti valgomieji. Kasdienos reikmėms – mažasis, šventėms, svečiams – didysis valgomasis. Pertvarkos vyko ir nedideliuose, mediniuose dvaruose“, – pasakojo daug dvarų aplankęs ir su jų kultūra gerai susipažinęs architektas, menotyros doktorantas M. Daraškevičius.

Pertvarkos metu dvaruose pradėjo atsirasti ir galerijos, kuriose taip pat buvo galima puotauti. Tokią galeriją galima pamatyti lietuvių dažnai lankomoje Rundalės pilyje.

19 amžiaus pradžioje susidomėjimas dvarų valgomaisiais išaugo. Pradėtos leisti knygos, patariančios, kaip įrengti valgomąjį, kaip jį apstatyti. Duoti patarimai, kaip serviruoti stalą, kaip sukurti „rojų“ stalo centre.

Valgomojo stalo puošybai gėlėmis idėjai plisti padėjo ir leidžiamos knygos, skirtos namų šeimininkėms.

Labai svarbūs tampa augalai, gėlės. Leidžiami botanikos vadovėliai, augalų, gėlių katalogai, dvaruose pradedamos įrenginėti oranžerijos. Į jas dažniausiai būdavo patenkama iš valgomojo.

Tarp gėlių

Susitikimas su dvarų kultūros žinovu buvo skirtas Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo vykdomam projektui „Šimtmetis su gėle“. Tema apie gėles dvaruose pasirinkta neatsitiktinai. Pasižvalgius po ano meto dvarus pamatytume, kiek daug juose galima rasti įvairiausių augalų. Ką jau kalbėti apie parkus, gėlynus, oranžerijas.

Vien tik valgomųjų puošyboje jų gausybė – gėlių ir vaisių pynės balduose, apmušaluose, stalo tekstilėje, induose, gobelenuose, kilimuose, freskose.

M. Daraškevičius vaizdingai pasakojo apie gėles – vieną svarbiausių dvaro puošmenų. Laukiant svečių jomis būdavo išpuošiami vartai, sutinkamoms damoms vaikai įteikdavo puokšteles. Gėlėmis puošti įėjimai į rūmus, jos buvo naudojamos kaip patalpų kvėpinimo priemonė. Juk anuomet manyta, kad vėdinti – nesveika. Gėlių girliandomis būdavo apipinamas stalas, jų pynės karodavo nuo lubų.

Dar 17–18 amžiuje ant stalo būdavo dedamas tik maistas – iš karto viskas, kuo siūlyta vaišintis. O nuo 19 amžiaus maistas jau nebebūdavo kraunamas ant stalo, o patiekiamas atnešant patiekalus vienus po kitų. Ant stalo karaliauja papuošimai, gėlės.

Pasak pranešėjo, anksčiau gyvomis gėlėmis puošti valgomąjį stalą buvo neįprasta, pirmenybė teikta gėlių girliandoms, o 19 amžiuje gėlės įsitvirtina puotų stalo puošyboje. Valgomajame naudojamos ne tik  gyvos gėlės, bet ir tęsiama tradicija patalpas kvėpinti džiovintomis gėlėmis bei distiliuotu kvapiuoju gėlių vandeniu.

19 amžiaus antroje pusėje valgomuosiuose prasideda tikra gėlių epocha – dauguma indų išpuošti, išrašyti vien tik augalų, gėlių motyvais.

Svečias, kurio mokslinio darbo sritys – 19 amžiaus Lietuvos architektūros ir taikomosios dailės istorija bei dvarų kultūra pasakoja, kad tuo metu ant valgomojo stalo atsiranda ir ypatinga puošmena – didysis servizas.

Stalo centre ant veidrodinio padėklo dėliojama didžiulė kompozicija. Joje vazelės, žvakutės, indeliai prieskoniams ir įvairiausios figūrėlės, porcelianinės gėlės. Puošmena dedama sėdant prie stalo daugiau nei 12 svečių.

Paslaptingoji vaistinėlė

Buvo laikas, kai dvarai būdavo tarsi atskira valstybė valstybėje. Juk dvaruose viskas būdavo auginama, gaminama savo. Tik druskos ir prieskonių tereikėdavo pirkti.

Dvaras – toks ūkinis vienetas, kuriame ne tik maisto produktai, bet ir švietimas, ir gydymas, ir koplyčia buvo savi.  Suserga kas, sunegaluoja – visi į dvarą bėga.  Kiekviename dvare būdavo vaistinėlė – specialus dvejopos paskirties kambarys. Jame buvo laikomi vaistai, trauktinės ir pirkti egzotiški delikatesai. Kambarys buvo įrengiamas netoli šeimininkės apartamentų, šalia valgomojo. Mažuose dvaruose tokį atskirą kambarį atstodavo spinta.

Amžininkų prisiminimuose kambarėlis pasižymėjo ypatingais kvapais, jaukumu. Jame laikyti ir namie gaminti, ir vienuolynuose pirkti vaistai, maišeliuose sukabintos džiovintos ramunėlės, mėtos, liepžiedžiai ir kitos žolelės.

Vaistinėlėse buvo ir įvairių šaknų, rožių, levandų bei kitų eterinių aliejų, iš gyvačių pagamintų tepalų. Įdomu, kad kiekvienoje „aptekoje“ būdavo laikomas ištirpdytas pavasarinis sniegas, kaip manyta, labai tinkantis naudoti grožio procedūroms. Čia galėjai rasti ir rožių vandens kambariams kvėpinti, ir įvairių smilkalų.

M. Daraškevičius pasakoja, kad kita svarbi vaistinėlės turinio dalis buvo degtinė ir jos produktai, naudoti kaip vaistai – apetitui žadinti, virškinimui skatinti po vakarienės. Galėjai rasti ir įtrynimams skirtų gydančių užpiltinių – nuodingų grybų, gyvačių, rupūžių, ežio inkstų ir panašiai.

Būdavo ir gerti skirtų karčiųjų trauktinių – „Trejų devynerių“, pelyno bei saldžiųjų likerių.

„Turtinga ir gausi vaistinėlė – šeimininkės prestižo reikalas, todėl šiam kambariui buvo skiriama daug dėmesio, o Lietuvos dvarų medicinos tradicija ir užpiltinių receptai surašyti į knygas ar perduodami iš lūpų į lūpas pasiekė ir mūsų dienas“, – sako M. Daraškevičius.

Vaistinėlėje laikyti ir delikatesai: džiovinti grybai, žuvys, rožės, citrinų ir apelsinų žievelės, medumi užpilti vaisiai, vanilė, šafranas, laurų lapai, muskatas, riešutai, rozmarinas, šokoladas, kava, arbata, cukrus, rožių ar citrusinių vaisių uogienės.

Jų galima pabandyti ir dabar išsivirti. Sako, puikus vaistas nuo kosulio. Pavyzdžiui, 100 gramų šviežių rožių žiedlapių reikės apie  400 gramų cukraus, stiklinės vandens, citrinų sulčių.

Žiedlapius nuplauti, nuplikyti, apibarstyti cukrumi, supilti citrinų sultis, sugrūsti ir laikyti apie 3 valandas. Iš likusio cukraus ir vandens išvirti sirupą ir į jį sudėjus žiedlapius virti apie 10 minučių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų