Duona: kepėjui – pigi, pirkėjui – brangi

Duona: kepėjui – pigi, pirkėjui – brangi

Neseniai „Eurostat“ paskelbė, kad lietuviai už kepalą duonos ar batoną moka perpus brangiau nei kaimynai latviai. Nors ši informacija neatitinka tikrovės, džiūgauti nėra ko. Prognozuojama, kad artimiausiu metu šie produktai mūsų šalyje vėl brangs.

Klaidina nebe pirmą kartą

Iš pareigų besitraukiantis Nacionalinės kepėjų asociacijos prezidentas Antanas Monkevičius „Savaitraštį Kaunui“ patikino, kad duona pas kaimynus kainuoja brangiau. „Tačiau latviai sugeba iškepti skanesnę duoną, ypač naminę“, – sakė A.Monkevičius.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys pasitelkė nacionalinę statistiką.

„Remiantis Statistikos departamento duomenimis, maisto produktų ir nealkoholinių produktų kainos 2016 m. gruodžio mėnesį, palyginti su 2015 m. gruodžio mėnesio kainomis, Lietuvoje ir Latvijoje augo, atitinkamai padidėjo 3,7 ir 4,8 procento. Taigi nebūtų galima teigti, kad Lietuvoje ruginė duona ar batonas iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų parduodami brangiau nei Latvijoje“, – tvirtino A. Gapšys.

Eksperto duomenimis, 2016 m. vidutinė ruginės duonos vieno kg kaina Lietuvoje buvo 1,5 Eur, Latvijoje – 1,6 Eur, t. y. 6 proc. mažesnė. Batono iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų kg vidutinė 2016 m. kaina Latvijoje ir Lietuvoje skyrėsi neženkliai, t. y. Lietuvoje sudarė 1,6 Eur už kg ir taip pat buvo 1,6 proc. mažesnė nei Latvijoje.

„Tačiau reikia pažymėti, kad Latvijos darbuotojų vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis 2016 m. III ketvirtyje neženkliai (6 Eur) buvo didesnis, senatvės pensija taip pat (41 Eur), o tai prisideda prie gyventojų perkamosios galios“, – pabrėžė ekspertas.

Jo teigimu, „Eurostat“ nebe pirmą kartą pateikė klaidingus duomenis. Prieš kelerius metus panašiai atsitiko su trąšų kainomis.

Kone visi – už duonos branginimą

Viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, jog maisto produktai, o tarp jų ir duona, Lietuvoje artimiausiu metu brangs. To neslepia prekybininkai ir kepėjai, tai prognozuoja rinkos ekspertai.

Vienintelė grandis – grūdų augintojai – piktinasi, kad pastaruosius kelerius metus grūdų supirkimo kainos buvo žemokos, o derlius prastas. Jų tvirtinimu, esant tokiai situacijai turėtų sumažėti ir duonos, jos gaminių kaina.

„Javų supirkimo kainą diktuoja pasaulinės biržos, ją lemia tiek sukauptos atsargos, tiek derlius pagrindinėse javus auginančiose šalyse, kiti veiksniai. Lietuvoje javus auginantys ūkininkai konkurencingi – „Eurostat“ duomenimis, Lietuva pagal kviečių eksportą yra ketvirta tarp ES šalių. Galima teigti, kad dideli ūkiai, investavę į javų saugyklas, turi visas galimybes spręsti, kada ir kokia kaina parduoti javus. Šie veiksniai lemia, ar javų supirkimo kaina atitinka ES supirkimo kainą. Statistikos duomenimis, supirkimo kainos tendencijos Lietuvoje atitinka kitų šalių kainas“, – tvirtino A.Gapšys.

Ruginės duonos ir batono iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų kainos grandinėje ūkininko dalis yra tik šiek tiek didesnė nei malūnų. Be to, Lietuvoje, didėjant grūdų derliui, jų sunaudojimas gyventojams nesiekia 10 proc. ir pastaraisiais metais išlieka stabilus. „Tai rodo, kad supirkimo kaina mažai turi įtakos mažmeninėms grūdų produktų kainoms. Tačiau tiek ruginės duonos, tiek batono iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų kaina per dešimtmetį yra padvigubėjusi“, – teigė LAEI atstovas.

Ekspertų duomenimis, ruginės duonos kainos struktūroje didžiausia dalis (43,2 proc.) tenka kepykloms, prekybininkams – 19,3 proc., toliau rikiuojasi PVM, žemdirbiai (apie 10 proc.) ir malūnai.

Didžiausią kepyklą Baltijos šalyse turinti ir trečdalį rinkos užimanti „Vilniaus duona“ kasdien iškepa 100 tonų duonos, batonų ir bandelių. Įmonė 12-os gaminių kainas pakėlė dar praėjusių metų lapkritį. Pagrindinis argumentas – didesni atlyginimai kepyklų ir sandėlių darbuotojams.

Kiti duonos rinkos lyderiai kaip didesnės kainos priežastį įvardijo ne tik augančias darbuotojų algas, bet ir prastą pernykštį javų derlių.

Kepėjai teigia, kad duoną pabranginti – didelė problema. Neva su tuo gali nesutikti prekybos tinklai. Realiai kiekvienas prekybos centras pats kepa duoną ir jam tai atsieina pigiau, nes atkrinta logistikos išlaidos. Prekybos tinklas po ta pačia vėliava taip pat yra suinteresuotas kilstelėti savo gaminių kainą.

Oligopolinės rinkos

„Duona – produktas, nekonkuruojantis tarptautinėje rinkoje, o mūsų vidaus rinkoje dominuoja 4–5 duonos įmonės, gaminančios apie 50 proc. produkcijos. Jos ir stengiasi užkariauti rinką“, – sakė A.Gapšys ir patvirtino, kad Lietuvos duonos rinka – oligopolinio pobūdžio.

Tai tokia rinkos struktūra, kai pardavėjų ar paslaugų siūlytojų nepakanka tinkamai konkurencijai. Jei ūkio sektoriuje keturios stambiausios bendrovės kontroliuoja daugiau kaip 40 proc. gamybos, manoma, kad šiame sektoriuje yra oligopolija. Būtent tokios proporcijos būdingos kai kurių duonos rūšių rinkai.

Lietuvos duonos rinka pasižymi dar vienu oligopolijos bruožu – didieji kepėjai vengia kainų konkurencijos.

Ne paslaptis, kad oligopolinio pobūdžio yra ir malūnų rinka.

Paklaustas, kiek įtakos duonos ir batono kainai turi tai, kad kepėjų rinka yra oligopolinė, A.Gapšys tvirtino, jog vieno atsakymo nėra. „Iš ko galima tikėtis mažos kainos? Taip, galima teigti, kad duonos pramonėje gamyba yra koncentruota. Stambiosios kepyklos, perdirbimo įmonės, naudodamos masto ekonomiją, technologijas, gali pateikti produktus mažiausia kaina. Taip pat duonos gaminių, parduodamų prekybos centruose (pagamintų iš šaldytų pusgaminių), kaina gali būti mažesnė nei vidutinių ir smulkių įmonių gamintojų, prekiaujančių nišiniais produktais nišinėse rinkose“, – nuo tiesaus atsakymo išsisuko ekspertas.

Stambieji „suvalgė“ vidutiniokus

Viena akivaizdu: didieji šalies duonkepiai, kuriems suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų, ir prekybos centrai suvalgė rinkos vidutiniokus.

Pirmoji duonos kepyklų bankroto banga per Lietuvą nusirito 2006–2009 metais. Krizės laikotarpio neišgyveno 66 kepyklos. 2012–2013 m. bankrutavo dar 24 smulkios duonos įmonės, o kaip pagrindinė bankroto priežastis buvo įvardytos didelės duonos gamybos sąnaudos. Nišas rinkoje išnaudojo smulkios kepyklėlės, tačiau pastebima, kad duonos vartojimas šalyje mažėja.

„Zapynė“ žada sudėti ginklus

Tiek suvalgymo, tiek duonos vartojimo mažėjimo tendenciją patvirtino Kauno rajone, Zapyškyje, veikiančios kepyklos savininkė Violeta Dailidienė. Pasak jos, dalis Lietuvos išsivažinėjo, o likusieji perka mažiau: pusę ar tik ketvirtį kepaliuko, nors anksčiau imdavo visą.

Prieš 7 m. šeimyninė kepykla iškepdavo 5 tūkst. vienetų duonos ir pyrago gaminių per dieną, dirbdavo kasdien. Dabar per savaitę triūsiama dvi dienas ir iškepama 1,2 tūkst. gaminių.

„Nuotaikos prastos, manau, kad teks uždaryti kepyklą. Dirbame nuo 1995 m., kas kartu su mumis pradėjo veiklą, jau seniai baigė. Aš vienintelė laikausi Kauno rajone, o dėl ko laikausi – pati nežinau“, – prisipažino moteris.

Besikalbant paaiškėjo, kas leido iki šiol nesudėti ginklų. Kepykla veikia nuosavame sklype, nereikia nuomotis patalpų – tai didelis pliusas. „Jei reikėtų nuomotis, samdytis sargus, teritorijos valytoją, prisidėtų nemažai išlaidų“, – vardijo pašnekovė.

Moteris su nostalgija prisiminė ankstesnius laikus: „Kepdavome ir didžiosioms kepykloms, dalyvaudavome viešojo pirkimo konkursuose. Dabar pastaroji niša – ne mūsų nosiai, nes neturime galingų dėdžių ar pusseserių.“

Pagrindiniai „Zapynės“ produkcijos pirkėjai – per miestelį važiuojantys žmonės, yra ir tokių, kurie duonos nusipirkti specialiai atvažiuoja iš Kauno. „Jie sako paprastai: nenorime chemijos, ji liežuvį kerpa, o mes kepame be chemijos, senoviškai. Gal chemija ir pagreitina duonos gamybos procesą, tačiau irgi kilsteli kainą, visi tie priedai brangiai kainuoja. Be puriklių ir standiklių, gaminių išvaizda prastesnė, bet produkcija sveikesnė“, – savo technologijos ir receptūros neišsižada V.Dailidienė.

Ar Zapyškyje kepama duona brangs? „Taip, ypač jei reikės kažkur vežti, nes brangsta degalai. Nepasakyčiau, kad padidėjo miltų kaina, tačiau augo kitų produktų įkainiai – cukraus ir aliejaus. Atrodo, didėjo nežymiai, tačiau, kai viską sudedi, paaiškėja, kad suma nėra tokia jau maža. Vis dėlto didžiausią dalį suvalgo mokesčiai. O aš slėpti negaliu: jei žmogus per savaitę dirba 15 val., aš turiu duoti visą, o ne pusę etato“, – argumentus vardijo „Zapynės“ savininkė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų