Dukros liga A. Jankevičienės gyvenimo neapribojo – priešingai, tik suteikė naujų jėgų. M. Garucko nuotr.

Dukros negalia paspaudė energijos jungiklį

Dukros negalia paspaudė energijos jungiklį

Gerumo angelas – taip panevėžietę Aldoną Jankevičienę vadina draugai, pažįstami, kolegos ir tie, kuriuos ji kartais vaduoja iš mirties nagų. Jau daugiau nei tris dešimtmečius Aldona dirba Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stotyje, o laisvalaikiu dar ir savanoriauja neįgaliųjų draugijoje.

Sunki liga apverčia gyvenimą aukštyn kojom. Kai tenka slaugyti sergantį artimąjį, kai pasiligojame patys, regis, sunkumai tampa nebeįveikiami, svajonės nepasiekiamos, o laimė lieka toli.

Tačiau panevėžietės A. Jankevičienės gyvenime vaiko liga tapo varikliu ir dideliu postūmiu eiti į priekį.

Šiandien šią moterį sutiksi visą parą iš vienos Panevėžio vietos į kitą skubant su greitosios medicinos pagalbos komanda. Čia Aldona jau 34 metus dirba skubios pagalbos specialiste. Kitą dieną ji padeda ruoštis kokiai nors šventei sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Panevėžio viltis“. Trečią – Aldona bendrauja su projekte „Solidarumo kava“ šį gėrimą nemokamai verdančiais neįgaliaisiais Panevėžio jaunuolių dienos centre. O kai nori ištrūkti iš savojo miesto, išsiruošia į koncertą, teatrą ar kelionę su vyru ir 36-erių dukra Gintare. Būtent ji ir yra energingos mamos užtaisas neužsibūti vienoje vietoje. Kai A. Jankevičienės pirmagimei tebuvo pusantrų metukų, mažylė netikėtai susirgo sunkios formos gripu. Ši liga komplikavosi, mergaitę ištiko koma, diagnozuotas meningoencefalitas, vaiko gyvybę gelbėti skubėjo Vilniaus gydytojai.

Liga neapribojo

„Buvo 1985-ieji, medikai prognozavo, kad dukra ne tik kad nevaikščios, nekalbės, bet tikriausiai net ilgai ir negyvens“, – sunkių to meto dienų dabar nenori prisiminti Aldona.

Likimo smūgis jauną sutuoktinių šeimą iš pradžių išmušė iš vėžių, kamavo nežinia dėl ateities. Bet netrukus tėvai ryžosi pasipriešinti medikų prognozėms ir savo jėgomis darė viską, kas įmanoma, kad tik jų dukrelė gyventų visavertį gyvenimą.

„Mūsų laukė ilgi metai reabilitacijos, kelionių po sanatorijas, mankštos, užsiėmimai, nuolatiniai vizitai pas gydytojus – labai daug dirbome dėl savo vaiko, liga neapribojo mūsų vilčių ir siekių“, – pasakoja A. Jankevičienė.

Ir šios tėvų pastangos atsipirko – šiandien Gintarė savarankiška jauna moteris, kuriai tik retkarčiais tenka padėti suprasti šio pasaulio subtilybes. Liga šiek tiek pakenkė jos jos intelektui.

„Dukra baigė mokyklą pagal jai pritaikytą programą, dėl neįgalumo dirbti negali, gyvena kartu su mumis, bet veiklos turi dar daugiau nei mes. Tiek, kiek Gintarė apkeliavo Lietuvos ir užsienio valstybių, ne kiekvienas sveikas per savo gyvenimą pamato “, – sako ir pati keliauti itin mėgstanti mama.

Su šeima, kolegomis bei nevyriausybinėmis miesto organizacijomis ji pasiekė daugybę Europos šalių.

O Gintarė aktyviai dalyvauja tiek Jaunuolių dienos centro, tiek bendrijos „Panevėžio viltis“, į kurią su mama atėjo dar prieš 30 metų, projektuose. Mergina vaidina, važinėja į gastroles, užsiima sau mielais pomėgiais. Neįgaliesiems dabar Panevėžyje padeda daug draugijų, todėl šie žmonės vis drąsiau eina į viešumą.

„Pripratau prie tokio ritmo ir jau nebesunku. Mano gyvenimo būdui ši tarnyba labai tinka, nes esu labai greita, aktyvi, veikli“, – sako greitosios medicininės pagalbos tarnyboje dirbanti Aldona. M. Garucko nuotr.

Šeima kaip kumštis

Ne paslaptis, kad vaikų liga labai dažnai sudrumsčia iki tol galbūt ir itin gražius sutuoktinių santykius, prasideda barniai, nesutarimai. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Panevėžio viltis“ vadovė Rasa Remeikienė pastebėjo, kad iš beveik 70 šią organizaciją lankančių šeimų vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti tokias, kuriose neįgalų vaiką augina abu tėvai.

„Net neįsivaizduoju, kad vyras galėtų palikti šeimą sunkiu metu. Mano sutuoktinis visada su dukra kartu, tarp jų labai artimas ryšys. Gal tik mes tokie? Liga viską tik sustatė į vietas, o mus tris sujungė į tvirtą, vieningą kumštį – tokie ir einam beveik keturis dešimtmečius pirmyn, ieškome naujų galimybių, progų“, – sako A. Jankevičienė, rodydama krūvas nuotraukų, kuriose užfiksuotos laimingos jos šeimos akimirkos kelionėse, šventėse, gamtoje.

Po dukrelės ligos daugiau atžalų Jankevičiai nebenorėjo turėti. Nors medikai siūlė sveikai mamai dar gimdyti, ši priprato prie mažos šeimos, viso dėmesio dukrai, o ir pati vaikystėje augo vienturtė.

Ne tik mama

Dukros negalia nesustabdė ir pačios pašnekovės profesinės karjeros. Pasvalio rajone užaugusi Aldona į Panevėžį atvyko vos baigusi vidurinę mokyklą čia studijuoti tuometėje A. Domaševičiaus medicinos mokykloje. Nors labai norėjo tapti odontologe, bet kai į šią specialybę neįstojo, pasirinko felčerės ateitį.

„Mano vaikystė praėjo tarp viščiukų“, – šypsosi A. Jankevičienė.

Jos tėveliai gyveno ir dirbo Mikoliškio, Pasvalio rajone, paukštyne. Anksti mirus tėčiui sako buvusi tikra mamyčiukė.

„Labai sunkiai išgyvenau mamos netektį praėjusiais metais. Ji man daug padėdavo. Pati anksti ištekėjau, baigiau mokslus, paskui susilaukėme Gintarės“, – pasakoja Aldona.

Susirgus dukrai, ji dirbo medicinos punkte, bet reikėjo daug laiko vaikui ir jauna mama perėjo į Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stotį, čia dirba pamainomis.

„Vieną parą budžiu, tris esu laisva. Pripratau prie tokio ritmo ir jau nebesunku. Mano gyvenimo būdui ši tarnyba labai tinka, nes esu labai greita, aktyvi, veikli“, – svarsto energinga moteris.

Aldona labai džiaugiasi draugišku kolektyvu, su kuriuo kartais mėgsta įsivelti į įvairiausias avantiūras. Per Kalėdas medikai vieni kitus stebina į darbą atėję su karnavalinėmis kaukėmis, per Velykas prisineša margučių ir jais puošia darbovietės patalpas.

Kaip tik šiandien, balandžio 27-ąją, medicinos darbuotojai švenčia savo profesinę šventę.

Prieš trisdešimt metų A. Jankevičienės dukrai Gintarei gydytojai prognozavo trumpą gyvenimą, bet šiandien ji ne tik gyva, bet ir labai aktyviai su savo mama dalyvauja neįgaliųjų veiklose. Asmeninio archyvo nuotr.

Prie mirties nepriprantama

Tokių šiltų akimirkų greitosios stotyje labai reikia – juk beveik kas dieną jos darbuotojams tenka žvelgti mirčiai į akis. O prie giltinės, pasak A. Jankevičienės, priprasti ir per beveik keturis dešimtmečius nepavyko.

„Žiūrėti į mirštantį žmogų be jausmų neįmanoma“, – tvirtina medikė, kuriai neretai tenka vykti į kraupiausias avarijas gelbėti jaunų žmonių.

Jos akyse ištrauktas ne vienas skenduolis, juodu apdangalu užklotas savižudis. Pavojingoje tarnyboje labai svarbi greita mediko reakcija.

Didelę įtaką, pasak Aldonos, jos darbe turi mėnulio fazės ir socialinių pašalpų mokėjimo dienos. Tuomet medikų pagalbos labai dažnai reikia ir tiems, kurie patys netausoja savo bei kitų sveikatos: žmonės susimuša, susižaloja. O kad per pilnatį paaštrėja psichologiniai sutrikimai, pasak A. Jankevičienės, jau sena ir patikrinta tiesa.

Tačiau būna čia ir gražių momentų. Aldonai visam gyvenimui įsiminė trys gimdymai, kai į pasaulį suskubusius naujagimius pačiai teko priimti tiesiog gimdyvių namuose. Pasak pašnekovės, visada gera, kai padedi ir nelaimė baigiasi laimingai.

„Mūsų darbas labai sunkus, ekstremalus ir atsakingas. Kiekviena klaida kainuoja labai brangiai. Kartais ir grįžęs namo negali nustoti galvojęs, kas buvo, kas nutiko, nors tų juodulių neštis iš darbo nereikėtų. O kai pasiseka, geriausias atlygis už pagalbą man – šiltas žodis, šypsena“, – sako skubios pagalbos specialistė, dažno paciento pavadinama angelu.

Gerumo angelas

Tikriausiai neatsitiktinai tik šiai panevėžietei neįgaliųjų draugija „Panevėžio viltis“ patikėjo savo vizitine kortele tapusio spektaklio „Sparnai gerumo“ pagrindinį – gerumo angelo – vaidmenį. Kitiems draugijos nariams jis niekaip nelipdavo.

„Ši moteris – švelnumo, elegancijos ir šeimyniškumo įsikūnijimas. Mes ją ir vadiname mūsų Aldute. Užlekia, padeda, kas reikia, pabendraujame“, – apie savanorę pasakojo draugijos pirmininkė R. Remeikienė.

Anot jos, bičiulė pasižymi dar ir meniškumu.

„Gal kur nors kitur, tarp draugų, jos viduje ir pabunda koks velniukas, bet mūsų akyse ji – angelas“, – tikina Rasa.

Tačiau pati A. Jankevičienė nesutinka esanti kažkuo išskirtinė. Anot jos, tiesiog taip jau nutiko, kad aplink visada buvo labai geri žmonės: tiek darbe, tiek šeimoje, tiek draugijose. Visas šis ratas tikriausiai ir yra tie sparnai, kurie geriems darbams skraidina kitąmet šešiasdešimtmetį švęsiančią medikę.

Galerija

 

Komentarai

  • Šaunuolė. Daugiau tokių žmonių ir savo vaikams atsidavusių mamų.

Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į Violeta komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų