V. Vareikos darbai eksponuoti ne tik Panevėžio krašte, bet ir Vilniuje, keliavo net į užsienį. (T. Šiaudinio nuotr.)

Drožėjo šaukštai – nuo nykštuko iki giganto

Drožėjo šaukštai – nuo nykštuko iki giganto

Neišsemiamus turtus slepia Lietuvos peizažo karalius medis. Kas gi būtume be jo – šildytojo, statytojo, maitintojo, guodėjo?

Nuo seno medis tautai buvo svarbus ir reikšmingas, jis ir dažnoje dainoje apdainuotas, patarlėje, pasakoje, mįslėje paminėtas.

Ąžuolas, klevas, liepa, obelis, eglė, beržas, drebulė ir kiti medžiai visada buvo su žmonėmis, jiems padėjo, juos nuo bėdų saugojo. Juk medis lydi žmogų nuo gimimo iki mirties – nuo lopšio iki karsto.

Medis ne vieną įkvėpė kūrybai, davė peno vaizduotei. Medžio drožiniai – vieni seniausių liaudies kūrinių. Kokie gražūs ir iškalbingi senieji drožėjų raštai – paprastos geometrinės figūros, augmenijos motyvai, paukščiukai. Mažutės figūrėlės ir didžiulės skulptūros – nagingų meistrų darbai iš medžio drožti prieš šimtus metų, drožiami ir dabar.

Gaila, kad dėl medžio nepatvarumo, neatsparumo pačių seniausių drožinių iki šių dienų neišliko. Seniausi žinomi bene iš 18-ojo amžiaus.

Medžio drožiniais puošdavo tvoras, langus, duris, stogus ir kitus pastatų elementus. Tiesa, ne tik dėl gražumo – buvo tikima, kad drožinių figūros gali apsaugoti nuo gaisrų ir kitų nelaimių. Apsaugai būdavo drožiamos ir koplytėlės, kryžiai, rūpintojėlis, Dievo Motina, šventųjų skulptūrėlės.

Mediniai baldai, žaislai, padargai, indai – visko reikėjo ir viską pats ar kaimo meistro padedamas gamino senovės lietuvis.

Kas jau kas, o medinis šaukštas tikrai buvo kiekvienoje troboje. Dabar taip pat dažna šeimininkė neišsiverčia be medinuko.

Šaukštus drožiančių meistrų ir mūsų dienomis pakanka, kokį tik nori valgomąjį įrankį ar dekoratyvinį jo atitikmenį gali pagaminti. Mugėse, įvairiuose renginiuose drožėjų stalai lūžta nuo medinių buities dirbinių įvairovės.

Šaukštų drožyba – pašaukimas

Vienas iš tokių nūdienos šaukštų drožėjų – Biržų rajono tautodailininkas Vydas Vareika.

Tik turguose ar mugėse nei to vyro, nei jo šaukštų nepamatysi, nes savo kūrinių neparduoda. Drožia, kaip sako, savo ir ne savo malonumui – vienus kūrinius jis dovanoja, kitus kolekcionuoja.

Tautodailininko visi šaukštai skirtingi, jis drožia tokius, kokius tuo metu nori, kokie tinkamiausi pasirodo.

„Jeigu norėčiau parduoti, tektų dirbti su paklausiausiais modeliais – šaukštus tiesiog štampuoti, visus vienodus drožti reikėtų. O aš to nenoriu“, – prisipažįsta Vabalninke gimęs ir gyvenantis tautodailininkas.

Jam drožyba iki šiol išlikęs įdomus kūrybos procesas, reikalaujantis vis naujų idėjų, ieškojimų, malonių atradimų.

V. Vareika drožia ne tik šaukštus – jis sukūrė nemažai Užgavėnių kaukių, humoristinių figūrėlių ir įvairių kitokių drožinių, jo dažnai pavadinamų „pliauskomis“.

Kaip tėtė Karlas iš pliauskos išdrožė žmogeliuką – Buratiną, taip ir jis, sako, atliekantis įvairius bandymus – gal ims ir atgis kokia figūrėlė.

Su senelio šaukštu

Drožyba V. Vareikos gyvenime atsirado neatsitiktinai – pabandė gal septintoje klasėje besimokydamas. Paskui šį pomėgį pamiršo, kol, atėjus laikui, jis vėl įtraukė visa savo kūrybine jėga ir tapo gyvenimo dalimi.

Nagingi buvo ir tautodailininko seneliai, tėvas. O pats svarbiausias jo mokytojas ir įkvėpėjas buvo senelis – kalvis, garsus aludaris ir gabus medžio drožėjas. Gražūs ir patogūs buvo senelio drožti šaukštai.

„Pats valgydavau su senelio iš klevo medienos išdrožtu šaukštu. Būdavo skanu“, – juokiasi tautodailininkas. Jis pats pirmąjį šaukštą, pasakoja, išdrožęs dar prieš savo vestuves.

Rimčiau drožinėti pradėjo daugiau kaip prieš trisdešimt metų, o netrukus ir parodose dalyvauti buvo kviečiamas.

Vienas kitas įdomesnis šaukštas, ir meistras sumanė sukaupti jų kolekciją.

Dalį kūrinių dabar galima pamatyti Vabalninko bendruomenės namuose.

V. Vareikos namuose liko daugiau kaip šimtas kolekcijos šaukštų. Šio meistro darbus nesunku išskirti iš kitų tautodailininkų išdrožtų šaukštų, nes jų kotai išrašyti įvairiausiais raštais. Kiekvienas vis kitoks, atskleidžiantis naujus tautodailininko sumanymus, simbolizuojantis žmogaus, kuriam skirtas šaukštas, pomėgius, charakterį.

Krepšininkų šaukštai – su kamuoliais, kitiems skirtieji – kam su lino žiedais, kam – su knyga ar gyvūno figūrėle.

Šaukštai skiriasi ne tik raštais, bet ir dydžiu. Pats mažiausias kolekcijos šaukštas – kaip degtukų dėžutė, o didžiausias – daugiau kaip metro ilgio.

V. Vareikai patinka drožti Užgavėnių kaukes, žaismingas statulėles. Kartais darbas iš karto pavyksta, bet kartais metų metus sumanymą brandina, vis mintyse jį keisdamas, tobulindamas

„Man raštus diktuoja medis“, – sako V. Vareika. Eskizų jis nepiešia ir kartais net nebando iš anksto numatyti, kas turėtų būti pavaizduota viename ar kitame kūrinyje.

V. Vareikos darbai apkeliavo nemažai parodų, buvo ne kartą įvertinti, apdovanoti. Jie eksponuoti ne tik Panevėžio krašte, bet ir Vilniuje, keliavo net į užsienį.

Metų pabaigoje, kai minės savo 60-ąjį gimtadienį, tautodailininkas veikiausiai surengs įspūdingą kūrybos parodą. Eksponatų ir didelei salei užteks.

Gruodžio mėnesį gimęs vabalninkietis gražią sukaktį minės gimtinėje. Jis yra aktyvus bendruomenės narys, sporto renginių organizatorius, visuomenės veikėjas, tad, be abejo, čia sulauks daugybės sveikinimų ir linkėjimų.

Svarbiausia – šeima

Tautodailininkas tikina, kad pats svarbiausias ir brangiausias jo gyvenimo pasiekimas, vertybė ir nuopelnas – šeima. Žmona ir keturios dukros.

Sako, nė nepastebėjęs, kaip trys vyresnėlės gimtąjį lizdą paliko, mokslus baigė. Visos trys pasekė mamos pėdomis ir tapo pedagogėmis. „Tarp keturių mokytojų man nelengva“, – šypsosi žodžio kišenėje neieškantis Vydas.

Jauniausia dukra, kaip tėtis juokiasi – „atsarginė“, mokosi gimnazijoje. Jai dar teks rinktis, kokiu keliu pasukti, ką pasirinkti. „Mažoji visa į mane“, – didžiuojasi tėvas.

Vėl prakalbus apie tautodailę, V. Vareika tikina prie drožybos kasdien nesėdantis, veiklos jam ir taip užtenka.

Vyras dirba apsaugininku, todėl tenka važinėti į Panevėžį. Jis daug sportuoja, dažnai organizuoja įvairius sportinius renginius. Be to, yra medžiotojas, nemažai laiko skiriantis visai su šiuo pomėgiu susijusiai veiklai.

Susitikęs su korespondentais jis taip pat daug laisvo laiko neturėjo, rengėsi į mišką.

Gana daug laiko atima ir dar vienas atsakingas darbas – šunų auginimas bei jų dresavimas. Ši veikla – pragyvenimo šaltinio dalis.

V. Vareikos veislyne – ne vienas ar du šuniukai. Jis augina įvairių veislių šunis – foksterjerus, Sibiro laikas, amerikiečių Stafordšyro terjerus ir įvairias kitas.

Šunys reikalauja daug dėmesio, prisirišimo, išmanymo, kantrybės, žinių. Ir šeimininkas visa tai jiems garantuoja.

V. Vareika tikina nesuprantantis žmonių, kurie skundžiasi, kad mažame miestelyje nėra kas veikti, kad čia slenka neįdomus, pilkas gyvenimas. „Jie klysta. Reikia tik norėti, veikti visada atsiras kas“, – įsitikinęs tautodailininkas.

Jis atkreipia dėmesį, kad Vabalninko kultūrinis gyvenimas pagyvėjo įkūrus bendruomenę. Dėl projektų ir geranoriškų bendruomenės narių veikla įgavo daugiau atspalvių. Pastebėjus aktyvią gyventojų veiklą Vabalninkui buvo įteiktas Mažosios Lietuvos kultūros sostinės sertifikatas.

Bendruomenė buvo įkurta prieš šešerius metus. Ji turi savo vėliavą ir logotipą, kuriame pavaizduotas lino žiedas siejamas su Vabalninko miesto herbu – valstiečiu, sveriančiu linus. O vabalėlis – boružėlė – siejamas su Vabalninko vardu.

Kartu su Dalia Strautinienė, Renata Stalionyte, Dale Markutiene, Genovaite Šipeliene, Adolfu Rinkūnu ir kitais V. Vareika yra vienas aktyvesnių bendruomenės narių.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų