„Dislokacijos“ – kelionė į save

„Dislokacijos“ – kelionė į save

Tarp miestą garsinančių, tarptautinius laurus skinančių menininkų ir Metų panevėžietis Evaldas Ivanauskas.

Pažintis

Tiems, kurie žino ir pažįsta Evaldą Ivanauską, rašinys tiesiog primins apie šį darbštų, kuklų, kūrybingą žmogų, paskatins dar kartą pasidomėti jo darbu bei kūryba.

Nepažįstantiesiems pristatome – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, tarptautinių skaitmeninės fotografijos komponavimo konkursų laureatas, daugelio parodų autorius, 2006-ųjų Metų panevėžietis.

E. Ivanauskas dirba dizaineriu reklamos ir leidybos srityje – jo kasdienėje veikloje taip pat gausu kūrybinės minties, ieškojimų, sprendimų ir atradimų.

Jo kūrinius galime matyti ne tik parodose – E. Ivanauskas apipavidalino ir spaudai parengė daugybę fotoalbumų, parodų katalogų, žurnalų.

„Kūrybos kelyje atokvėpių nedaug“.

E. Ivanauskas

Be to, žvelgdami į Juozo Miltinio dramos teatro afišas, skelbimus, programėles taip pat matysime jo kūrybos vaisius. E. Ivanauskas jau ne vienerius metus teatre dirba šį jam labai patinkantį, profesine prasme visišką kūrybinę laisvę suteikiantį darbą.

Savo kūryboje menininkas pirmenybę teikia skaitmeninio komponavimo žanrui. O kas tai yra skaitmeninis nuotraukų komponavimas?

Visų pirma, žinoma, tai ne tik gebėjimas dirbti kompiuteriu ir pasitelkus programas iškirpti, perkelti ar pridėti vaizdus, iš dviejų nuotraukų daryti vieną ar šešias, jas įvairiai apipavidalinti. Jeigu minties ir prasmės nėra, tokio gebėjimo menu nepavadinsi – liežuvis neapsivers.

O štai tie darbai, kokius daro tokie kūrėjai kaip E. Ivanauskas, jau kalba tikrąja meno kalba. Jie neatsitiktiniai – permąstyti, pasverti, įprasminti.

Sapnas apie dvi karves.

Tereikia tik atidžiai pažiūrėti į šiuos kūrinius ir paieškoti juose paprasto atsakymo, aiškiai nurodančio, kad ši nuotrauka, ši kompozicija padaryta ne šiaip sau. Ji turi ką pasakyti, kuo nustebinti – pritraukti ar atstumti. Ir darosi ne taip svarbu, kur vaizdas fotografuotas, kiek jame yra realybės, kiek autoriaus vaizduotės, kokiais būdais šis rezultatas išgautas.

Pirmi atradimai

Skaitytojams turbūt bus įdomu sužinoti, kad pirmuosius šios tuomet dar gana naujos meno rūšies – skaitmeninio komponavimo – žingsnius E. Ivanauskas žengė dirbdamas „Sekundės“ redakcijoje.

Pradėjęs čia dirbti su kompiuteriniu dizainu, jis labai greit suprato, kiek kruopštumo, kūrybiškumo reikalauja šis darbas – aklai, be suvokimo ar įkvėpimo klaviatūros klavišus spaudydamas gerų rezultatų nepasieksi.

„Jeigu ne tuomet mane profesijos subtilybių mokę kolegos, sugebėję įskiepyti meilę šiam darbui, nežinau, ar būčiau gimęs kaip kūrėjas“, – svarsto E. Ivanauskas.

Taip viskas ir prasidėjo – redakcijoje dirbant dizaineriu, maketuojant, apipavidalinant laikraštį reikėjo dirbti greitai. Niekas nelaukia, į kūrybines paieškas ilgam krypti nėra kada – nustatytu laiku darbas turi būti baigtas. Ir ne bet kaip – skaitytojai kiekvieno numerio laukia kokybiško ir laiku.

Tačiau bedirbant šalia kūrybingų kolegų pradėjo atsirasti savi sprendimai, norėjosi daryti ne tik užsakomuosius darbus, bet bandyti kurti kažką savito, įdomaus.

Panevėžietis Evaldas Ivanauskas fotografavimą lygina su medžiokle, skaitmeninį komponavimą – su meditacija. M. Garucko nuotr.

„Prasidėjo kūrybiniai žaidimai“, – šypsosi E. Ivanauskas. Jie labai greitai įtraukė – dizaineris pradėjo savo kompozicijas rodyti kitiems, siuntė į įvairius konkursus.

Netrukus sulaukta ir pirmųjų įvertinimų, apdovanojimų, paskui ir gana svarių pergalių.

O 2004 metais iš Lenkijos atskriejo žinia, jog panevėžietis laimėjo pirmą vietą tarptautiniame skaitmeninės fotografijos konkurse „Cyberfoto 2004“. Po poros metų pasiektas itin svarus rezultatas – pelnytas Didysis prizas tarptautinio konkurso „Fujifilm European Press Profesional Awards 2006“ skaitmeninio fotografijų komponavimo kategorijoje.

Buvo ir Auksinis prizas 8-ajame tarptautiniame konkurse „Gamta visų namai“ ir daugiau įvairių apdovanojimų.

Ant laurų dizaineris, žinoma, neužmigo. Atvirkščiai – dar giliau nėrė į kūrybines paieškas, daug dirbo ir kūrė vis naujas kompozicijas bei jų ciklus.

Ko reikia, kad galėtum imtis skaitmeninio fotografijų komponavimo? E. Ivanauskas tikina, kad kūrinio pradžia turi gimti mintyse – geras sumanymas jau pusė darbo. Žinoma, reikia ir geros fotografavimo technikos, kompiuterio su įdiegta reikalinga programa.

Taigi – pirmiausia sumanymas. Kiekvienam skirtingai gimstantis, nelengvai atrandamas, vis kitokias idėjas bei sprendimus atnešantis. E. Ivanauskas sako, kad jam sumanymai dažniausiai gimsta iš paties savęs – iš savo pasaulėžiūros, iš suvokimo, kas esi, ko nori, ką gali. Dažnai įkvepia literatūra, kinas, teatras.

„Kūrinys dažniausiai prasideda nuo idėjos, nuo atsakymo į klausimus, ką norėčiau matyti bei išreikšti. Tada prasideda fotomedžiagos paieška, – ieškau ir fotografuoju reikiamus vaizdus. O kai reikiama nuotrauka jau yra, prasideda darbas prie kompiuterio“, – pasakoja menininkas.

Tačiau kartais idėjas jam padiktuoja pačios nuotraukos – ar paties kadaise darytos, ar kito, ar sename albume bei muziejuje aptiktos.

Būtent nuo pamatytų senųjų fotografijų prasidėjo ir dabar dar tęsiamas ciklas „Pašnekesiai su Vincu Ferinausku“.

Žmonės iš kito laiko

Vincas Ferinauskas, Panevėžyje gyvenęs 1910–1914 metais, čia fotografuoti bei retušuoti mokėsi pas fotografą ir atvirukų leidėją Jankelį Trakmaną.

Išmokęs, 1918 metais jis su šeima persikėlė į Miežiškius, kur ir gyveno iki gyvenimo pabaigos, dirbo staliumi ir fotografu.

V. Ferinauskas iki pat 1958 metų fotografavo Miežiškiuose bei aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose, sukaupė didžiausią Aukštaitijoje išlikusį stiklinių negatyvų rinkinį. Šis dabar saugomas Panevėžio kraštotyros muziejuje, šio fotografo nuotraukas ir naudojo E. Ivanauskas kurdamas savo meninius darbus.

V. Ferinausko nuotraukose įamžinti portretai, žmonių grupės, vestuvės, laidotuvės. Kas matė tas nuotraukas, patvirtins, kad jose vaizdai išreikšti netradicine kompozicija, fotografijos labai informatyvios, atskleidžiančios aprangos, papročių savitumus, pateikiančios daug tam laikmečiui būdingų detalių.

Yra išleista Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojos Zitos Pikelytės parengta biografinė apžvalga-albumas „Vincas Ferinauskas ir jo fotografija“. Leidiniui dizainą kūrė E. Ivanauskas.

Ciklui „Pašnekesiai su Vincu Ferinausku“ senosios fotografijos pasirinktos neatsitiktinai. E. Ivanauskas žavėjosi šio dar 1892 metais gimusio fotografo nuotraukomis – jose nepaprastai įdomūs tipažai, tokių šiais laikais jau nebesutiksi.

Pasitelkus kompiuterio galimybes žmonės visai iš kito laiko tarsi prikeliami naujam gyvenimui – kiek kitokioje aplinkoje, kitais apdarais ir akcentais.

Neaplankytos vietovės

Panevėžiečiai naujausius E. Ivanausko darbus iš ciklo „Dislokacijos“ neseniai matė miesto savivaldybėje veikusioje autoriaus personalinėje parodoje. Aštuoni didelio formato darbai tęsia dar 2014-aisiais pradėtą kurti fotografijų ciklą.

Šiais Lietuvos šimtmečio metais E. Ivanausko kūriniai visuomenei buvo pristatyti ne kartą.

Štai Panevėžio miesto dailės galerija, birželio 7–10 dienomis dalyvavusi IX tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius’18“, šiame svarbiame tarptautiniame šiuolaikinio vaizduojamojo meno renginyje pristatė fotomenininko E. Ivanausko fotografijų ciklą „Dislokacijos“.

Darbai visur sulaukė gerų atsiliepimų. Žiūrovus stebino netikėtas menininko sprendimas pateikti kasdienį, labai žemišką ir net atgrasų vaizdą visai kitaip, paverčiant jį paslaptingu ir viliojančiu.

Ciklo „Dislokacijos“ nuotraukose – nespalvoti tolimų kraštų, o gal net Mėnulio ar Marso vaizdai – slėniai, kalvos, įdubos, uolos. Žinai, kad ten niekada nebuvai ir vargu ar būsi, bet taip norėtųsi bent trumpai pastovėti toje vietoje, pajusti ir pažinti visai kitokį pasaulį.

Trumpą akimirką net nusivili, kai autorius atskleidžia, jog tie vaizdai tik kitoks žvilgsnis į kasdien mindomus betoninius fragmentus – šaligatvio bortelį, laiptus, ištrupėjusį asfaltą ir kt.

Vaizdas realus – nei pridėsi, nei atimsi. Tik ištrupėjusių betoninių laiptų kraštą ar kokį kitą objektą jis nufotografuoja iš labai arti, plačiu kampu, o paskui pašalina iš nuotraukų antrą planą.

Įsigilinus į vaizdą, nusivylimą keičia atradimas – aha, juk taip šį pasaulį greičiausiai mato skruzdės ar kiti vabalėliai. Jiems įveikti tokias viršukalnes ne taip paprasta.

O ilgiau įsižiūrėjus gimsta dar vienas suvokimas – vis dėlto tame vaizduotės atvertame iliuziniame peizaže atradai kažką sava ir pažįstama.

„Mintis sukurti tokį ciklą sukosi seniai. Prieš saulės šviesą stebėdavau betono ir asfalto tekstūras: jų lūžiai, įvairios erozijos labai asociatyvūs. Pasitelkus savo fantaziją galima matyti kaip tik nori, pavyzdžiui, kito pasaulio reljefą iš aukštai ar peizažo fragmentą“, – „Sekundei“ yra sakęs E. Ivanauskas.

2017-aisiais ciklas „Dislokacijos“ buvo įtrauktas į Lietuvos fotomenininkų sąjungos kuratorės Vilmos Samulionytės organizuojamą parodų ciklą „Konceptualus peizažas“ ir eksponuojamas Vilniaus fotografijos galerijoje.

Tais pačiais metais nauji ciklo darbai pelnė trečiąją vietą Panevėžio tarptautinėje fotografijos bienalėje „Žmogus ir miestas“, be to, buvo nominuoti Didžiojoje Britanijoje vykusiame tarptautiniame konkurse „Photography Grant“, konceptualiosios fotografijos kategorijoje.

Meditacija prie kompiuterio

Skaitmeninis nuotraukų komponavimas jau nebe naujovė – šis kūrybos žanras tapo mėgstamas, taip bando kurti ir gana sėkmingų aukštumų pasiekę menininkai, ir dar tik pradedantieji. Ne visiems vienodai šis žanras paklūsta, tačiau visiems atveria plačias kūrybines erdves, suteikia puikių galimybių.

Šiame žanre svarbu įvaldyti ir fotografavimo techniką, ir kompiuterio programas.

„Fotografavimas turi medžioklės požymių, darbas kompiuteriu – meditacijos. Tokia kūryba – savotiškas reginių permąstymas – norisi ne tik kaip medžiotojui surasti, pagauti, sumedžioti reikiamą vaizdą, bet tame vaizde surasti ir daug daugiau – pertvarkyti jį, pateikti naujai“, – sako E. Ivanauskas.

Jis primena, kad vis dėlto žanro principai išlieka tie patys – idėja, vaizdo estetika ir gebėjimas pasakyti tai, ką ir norėjai. Žinoma, ne viskas visada pavyksta taip, kaip sumanyta.

„Kai matau, kad vaizdo neatvesiu iki to trokštamo rezultato, – tada atidedu jį vėlesniam laikui arba visai sunaikinu“, – sako nemenkas kūrybos aukštumas jau įveikęs fotomenininkas.

Kūrybos kelyje atokvėpių nedaug – jame, siekiant trokštamo rezultato, nuolatinis darbas, nesibaigiančios pamokos bei paieškos. Tokiu keliu E. Ivanauskas ir eina, o suradęs savąjį pašaukimą, neabejotinai eis ir toliau.

Svarbiausi darbai

Evaldas Ivanauskas parodose dalyvauja nuo 2000 metų. Jo kūriniai eksponuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Austrijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Nuo 2004 metų – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 2005 metais jam suteiktas meno kūrėjo statusas.

Be jau minėtų apdovanojimų, E. Ivanauskas pelnė bronzos ir sidabro medalius tarptautiniuose fotografijos konkursuose „Trierenberg super circuit“, Austrija, 2008, 2009; I vietos diplomus tarptautiniame skaitmeninio meno konkursuose „TerraNova“, Baltarusija, 2011, 2012; III vietos diplomą Panevėžio tarptautinėje fotografijos bienalėje „Žmogus ir miestas“, 2017; fotografijų ciklas „Dislokacijos“ nominuotas tarptautiniame fotografijos konkurse „Photography Grant“ (Didžioji Britanija) konceptualiosios fotografijos kategorijoje, 2017.

Išleisti fotografijų albumai „PF“, „Panevėžio menininkų portretas“, parodų katalogai „Cyberfoto 2004“, „Nature Morte“, „Gamta – visų namai“, parodos katalogas „Panevėžio fotografai Liubline“, fotografijų albumas „Sukurta Nidoje“ ir kt.

„Dislokacijos“ – naujas žvilgsnis į aplinką.

Galerija

Komentarai

  • Bravo!… už kūrybiškumą

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų