Didysis Tėvynės ir Laisvės mylėtojas

Didysis Tėvynės ir Laisvės mylėtojas

Panevėžiečių iniciatyva sukurtas dokumentinis filmas pasakoja apie garsųjį Lietuvos šimtmečio menininką kraštietį Juozą Zikarą.

Per netrumpą šimtmečio laikotarpį kai kuriuos Lietuvos miestus bei miestelius susiejo gana glaudūs ryšiai. Įvairiausias šalies vietoves vienas su kitomis jungia ne tik keliai – vienija jas ir žmonės, jų pažintys, susitikimai, bendros mintys, darbai, kūryba.

Panevėžys ir Kaunas nuo pat pirmųjų nepriklausomybės metų buvo nesvetimi – daug svarbių darbų, pasiekimų, garsių vardų yra siejama su šiais abiem miestais.

Viena iš svarbių jungčių – garsusis menininkas Juozas Zikaras. Ir Kaune, ir Panevėžyje yra jo vardu pavadintos gatvės, įsteigti jam skirti muziejai, o gyventojai iki šiol gali matyti šio menininko sukurtus darbus.

Vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, profesorius J. Zikaras gimė 1881 metų lapkritį netoli Panevėžio esančiuose Paliukuose, mirė 1944 metų lapkritį Kaune.

O šių, Lietuvos šimtmečio – 2018-ųjų – metų rudenį šalyje pradėtas rodyti šiam iškiliam žmogui skirtas panevėžiečių iniciatyva sukurtas ilgametražis dokumentinis filmo „Zikaras. Laisvės paminklo kūrėjas“ (režisierius Linas Mikuta).

Laisvės paminklo Kaune kūrėjui, Lietuvos tarpukario pinigų ir daugelio valstybinių simbolių bei istorinių asmenybių biustų autoriui skirtame filme pasakojama apie J. Zikaro – menininko gimimą, jo brandą, laisvės supratimą.

Kaip atskleidžia filmo kūrėjai, Tėvynė bei jos laisvė menininkui visada buvo labai svarbūs dalykai. Ir filmo žiūrovai tą akivaizdžiai supras.

„Filmas tarsi suvertas ant Kauno Juozo Zikaro memorialinio muziejaus vadovės Rasos Ruibienės charizmatiško pasakojimo, kurį praturtina istorikų, menininkų, visuomenės veikėjų mintys, dokumentiniai kadrai iš kelionės Zikaro pėdsakais ir šių dienų jaunimo pamąstymai apie laisvę“, – teigiama šio kino filmo pristatyme.

Iš Juozo Zikaro namų terasos atsiveria nuostabūs vaizdai. R. Ruibienės nuotr.

Pirmieji lankytojai

„Sekundės“ pakalbinta nepaprasta didžiojo skulptoriaus gerbėja, jo atminimo puoselėtoja R. Ruibienė sako:

„Dokumentinio filmo kūrėjai negailėjo nei laiko, nei jėgų šiam kilniam sumanymui įgyvendinti. Vien su manimi buvo kalbėta apie dvidešimt valandų. Todėl galėjau išpasakoti viską, – nereikėjo nieko trumpinti, išskirti, akcentuoti. Žiūrovai susipažins su Zikaru tėvu, Zikaru kūrėju, Zikaru mokytoju, o svarbiausia – Zikaru dideliu Tėvynės mylėtoju. Tėvynės garbei kūręs, jis mokė ir savo vaikus, kad savo Tėvynę reikia gerbti, mylėti, taip pat gerbiant ir visas kitas tautas“, – sako tiesiog spinduliuojanti didžiule pagarba ir meile J. Zikarui Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinio J. Zikaro memorialinio muziejaus vadovė.

Tiesa, ji ne tik vadovė – moteris dalyvauja visuose muziejaus darbuose, pradedant valymu, ekskursijų vedimu ir baigiant eksponatų aprašymu bei tų aprašų suvedimu į internetinę LIMIS programą.

Panevėžiečiams, ko gero, labiau žinomas skulptoriaus gimtinėje Panevėžio rajone, Paįstrio apylinkėse Paliukų kaime esantis muziejus – gimtoji skulptoriaus sodyba. Beje, Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijoje taip pat veikia apie skulptorių bei kitus garsius kraštiečius daug medžiagos surinkęs muziejus.

Netoli nuo miesto esančio Paįstrio gyventojai didžiuojasi, kad čia augo ir jaunystės dienas leido būsimas menininkas, jie gerbia ir saugo skulptoriaus atminimą.

Rudenį, lapkričio mėnesį, kai švenčiamas J. Zikaro gimtadienis, ir muziejus sulaukia daugiausia svečių. O Lietuvos 100-mečio proga J. Zikaro memorialinį muziejų Turizmo departamentas įtraukė į lankytinų vietų sąrašą.

Kaune esančiame jau paties skulptoriaus statytame name-muziejuje panevėžiečiai taip pat apsilanko. Vadovė vaizdingai pasakoja:

„Panevėžiečius gerbiame ir mylime, nes jie buvo pirmieji Zikaro namų lankytojai, ypač spinduliavę smalsumu ir džiaugsmu. Jiems patinka klausytis pasakojamų istorijų apie šį puikų menininką, tikrą Lietuvos sūnų, supratusį, kad Motina Tėvynė nėra pamotė, nors ji neturtinga ir negali išmaitinti savo vaikų. Norint turėti turtingą Motiną, patys vaikai turi stengtis dėl jos gerovės, gero vardo ir klestėjimo, o ne laukti, kol Tėvynė juos išpenės.“

Muziejaus vadovė pasakoja, kad muziejų aplanko ir J. Zikaro vaikaičiai su provaikaičiais. Kiekvienais metais sulaukiama svečių iš užsienio.

„Mūsų lankytojai ypač domisi tarpukario Lietuva, o J. Zikaro gyvenimas tikrai gerai atspindi, koks gyvenimas buvo Lietuvoje iki 1944 metų. Skulptoriaus dukters dėka daug ką turime papasakoti ir apie sovietinį laikotarpį tame kukliame, bet kupiname širdies šilumos namelyje“, – sako R. Ruibienė.

Muziejuje taip pat vyksta edukacinės programos mokinukams, Poezijos pavasario „Zikarinės skaitymai“.

Dukros dovana

Ne vienam apsilankius šiame name muziejuje apylinkių vaizdai tiesiog užima kvapą. Juk J. Zikaro namas stovi Žaliakalnyje, ant Pelėdų kalno – nuo jo žvelgiant matosi labai daug, net visos Senamiesčio bažnyčios.

R. Ruibienė pasakoja: „Daugumą lankytojų ir traukia didžioji Zikarų terasa, kurią galima atpažinti žiūrint mūsų filmus „Emilija iš Laisvės alėjos“ bei „Pelėdų kalnas“… Taip pat pas mus filmuotas ir vienas pirmų nepriklausomos Lietuvos filmų „Kai tave apkabinsiu“.

Namą, kuriame dabar yra muziejus, 1933 metais pastatė pats J. Zikaras. Jis čia gyveno su žmona Anele Tūbelyte-Zikariene bei keturiais vaikais: Vaidučiu, Teisučiu bei dvynukais Vainučiu ir Alyte.

Skulptorius name gyveno iki 1944-ųjų lapkričio 10 dienos – tuomet jis pasitraukė iš gyvenimo. Po tragedijos name liko gyventi jo žmona ir duktė, o sūnūs iš Lietuvos išvyko – į JAV bei Australiją.

R. Ruibienė pasakoja: „Alytei Elenai Zikaraitei testamentu palikus savo tėvo J. Zikaro darbus ir namą M. K. Čiurlionio muziejui, man, kaip muziejaus darbuotojai, nuo 1995 metų teko garbė bendrauti su mūsų gerbiamo skulptoriaus dukra.“

Visas Zikaro muziejus buvo atidarytas 2001 metų lapkričio mėnesį po A. Zikaraitės ir jos vyro J. Misurevičiaus mirties.

Įdomu tai, kad pirmasis namo aukštas – menininko dirbtuvė, kaip privatus muziejus buvo atidarytas 1959 metų lapkričio 18 d., skulptoriaus gimimo dieną.

„Tai, ko gero, buvo vienintelis privatus ir, žinoma, ganėtinai slaptas muziejus sovietmečio laikotarpiu Lietuvoje. Skulptoriaus duktė A. Zikaraitė materialiai ir moraliai palaikoma brolių iš JAV bei Australijos taip įamžino tėvelio atminimą“, – pasakoja muziejaus vadovė.

Menininko kurti atlantai ir šiandien laiko skliautą.

Išsaugojo tėvo varstotą

J. Zikaro atminimo puoselėtoja pasakoja, kad pradėjus dirbti muziejuje, jį atidarant, kiekviena diena buvo įdomi ir įsimintina.

„Labai įsiminė įvykis, kai tvarkant 1900 metų gamybos „Kaps“ firmos pianiną, atidarius jo apačią buvo surasti į karo meto laikraščius susukti sidabro šaukšteliai, senieji A. Zikarienės mamos Tūbelienės gintaro karoliai bei į sovietinio laikotarpio laikraštį susuktos dvi sidabro taurelės. Tie Tūbelienės gintaro karoliai ir didžiulis veidrodis iš Zikarienės tėvų namų Rokiškyje yra tikros paveldėtos, kaip dabar sakytume, relikvijos“, – pasakoja R. Ruibienė.

Muziejuje yra dar viena labai įdomi ir svarbi relikvija, į Kauną atkeliavusi iš Panevėžio krašto, iš J. Zikaro gimtųjų namų – skulptoriaus tėvo Viktoro Zikaro varstotas.

Muziejuje yra daug gražių ir vertingų eksponatų, tai ir „Laisvės“ eskizai, ir „Svajonė“, ir puikus A. Herbačiausko biustas, art deco stiliaus darbai „Sūnus palaidūnas“, „Moderniška madona“.

„Nuostabu turėti ir kitiems parodyti skulptoriaus darbo įrankius ir Peterburgo dailės akademijos sidabro ženklą, kuriuo buvo apdovanotas J. Zikaro diplominis darbas „Motina“. Ir šiaip muziejus pilnas įdomių neįprastų eksponatų“, – pasakoja vadovė.

Besidomintiems žymiojo kraštiečio kūryba, jo turtingu palikimu vertėtų aplankyti ne tik netoliese – Paliukuose esančią jo gimtinę, bet ir muziejų Kaune.

Įdomu, kad Panevėžyje gimęs J. Zikaro sūnus Teisutis Zikaras tapo pasaulyje žinomu menininku. Jis gimė 1922 metais, o 1944 m. sovietams artėjant link Lietuvos pasitraukė į Vakarus. 1949 m. pasiekė Australiją, apsigyveno Melburne. Lietuvis T. Zikaras dėstė karališkajame Melburno technologijų institute, priklausė Viktorijos skulptorių draugijai ir tapo vienu žymiausių Australijos pokario dailininkų, yra minimas visose enciklopedijose. T. Zikaras mirė 1991 metais, būdamas 68 metų, Melburne.

Palikimas

J. Zikaras iš gyvenimo pasitraukė būdamas 62 metų. Peržiūrint jo kūrybinį palikimą akivaizdu, kad per jam skirtus metus menininkas sukūrė itin daug vertingų kūrinių.

M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma jo 121 skulptūra, reljefai, įvairūs modeliai, 75 grafikos ir tapybos darbai, projektai, 69 pinigų modeliai, metalinės atliejos.

Už savo pasiekimus kūryboje J. Zikaras buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio medaliu. 1937 m. Paryžiaus parodoje už lietuviškos sodybos maketą apdovanotas Pagrindiniu prizu.

Prisiminkime J. Zikaro 1921 metais sukurta Kaune stovinčią „Laisvę“ , 1925 metais – visų nominalų lito ir centų monetų gipsinius modelius, 1939 metų kūrinį „Knygnešys“ – žymiausią skulptūrą, stovinčią Karo muziejaus sodelyje.

M. K. Čiurlionio nacionalinio muziejaus padalinys J. Zikaro memorialinis muziejus yra šio skulptoriaus vardu pavadintoje gatvėje. R. Ruibienės nuotr.

Panevėžiečiams skulptoriaus kūrybą tenka pamatyti kiekvieną kartą užsukus į banką Respublikos gatvėje. Kadaise, kai čia buvo tuomečio Lietuvos valstybinio banko Panevėžio skyriaus rūmai, jie buvo papuošti skulptoriaus J. Zikaro darbais.

Šiame banke yra net trys 1931 metais J. Zikaro sukurti kūriniai – tai operacijų salėje dvylika dekoratyvinių skulptūrų „Atlantai“, lyg dangaus skliautą laikantys stiklinį kupolą. Taip pat jo sukurta ir rozetė, iš kurios leidžiasi nuostabus šviestuvas, o eksterjere, virš pagrindinio įėjimo, pastato sieną puošia J. Zikaro sukurtas Vytis su ornamentiniu pagražinimu.

Panevėžyje menininko darbų yra Kristaus Karalius katedroje – 1926 pastatyta Kristaus Karaliaus skulptūra.

Taip pat šv. Aloyzo skulptūra Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje. Nemažai J. Zikaro darbų saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje.

1926 metais J. Zikaras sukūrė specialiai Panevėžiui skirtą Laisvės paminklo projektą. Deja, šio paminklo mieste taip ir neatsirado, nors panevėžiečiai ir šiais laikais kėlė iniciatyvą ir dėjo pastangas, kad Laisvės paminklas būtų pastatytas.

Biografija

Būsimasis skulptorius gyveno vargingai, nuo septynerių piemenavo pas ūkininkus. Pramokęs staliaus amato, kartu su tėvu dengė stogus, dirbo kitokius statybinius darbus.

1897 metais Juozas Zikaras pradėjo lankyti Pumpėnų keturmetę mokyklą, o ją baigęs gavo sargo vietą Panevėžio mokytojų seminarijoje. Ieškodamas pragyvenimo šaltinio, pramoko groti smuiku ir tapo muzikantu nedideliame orkestre. Metus praleido Latvijoje. Grįžęs į Lietuvą, bernavo pas Pumpėnų kleboną, daraktoriavo Berželių dvare.

Talentas nelieka nepastebėtas. Remiamas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Jablonskio ir kitų mecenatų, jis gavo galimybę mokytis Vilniuje Ivano Trutnevo piešimo mokykloje, vakarais – Juzefo Montvilos piešimo klasėje. 1906 metais, grįžęs į gimtuosius Paliukus, nulipdė dvarininko Juozapo Kazakausko biustą. Gavęs už šį darbą pinigų, išvyko mokytis į Peterburgą.

Studijavo Peterburgo Dailei skatinti draugijos mokykloje, paskui įstojo į Peterburgo dailės akademijos Skulptūros fakultetą. 1916 m. baigė Dailės akademiją.

1918 m. su šeima grįžo į gimtinę. 1919–1928 m. mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje.

Gyvendamas Panevėžyje sukūrė daugelį nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių: Laisvės statulą, Knygnešio skulptūrą, pirmąsias lietuviškas monetas, bareljefą Nežinomo kareivio kapui, daugelio iškilių valstybės veikėjų biustus ir bareljefus.

1928 metais iš Panevėžio su šeima persikėlė į Kauną. Dėstė Kauno meno mokykloje, skulptūros studijos vadovas. Lietuvių dailės draugijos narys, 1932–1938 m. Lietuvos dailininkų draugijos pirmininkas.

1940 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute dėstė piešimą, nuo 1941 m. vadovavo Skulptūros ir keramikos fakultetui.

Antrojo pasaulinio karo metais visi trys J. Zikaro sūnūs pasitraukė į JAV bei Australiją. Lietuvoje likusius šeimos narius persekiojo sovietinė valdžia. 1944 m. lapkričio 10 d. skulptorius nusižudė neištvėręs saugumo tardymų. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Komentarai

  • Nuostabus filmas, ypatinga padėka VšĮ Dermė vadovei ir filmo sumanytojai Jūratei Kavaliauskienei

  • Dar kartą „bravo!“ Jūratei, režisieriui ir visiems, kurie dirbo prie šio filmo.

Rodyti visus komentarus (2)

Atsakymas į Sveikinu komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų