V. PEČININO nuotr.

Dešimtmečių kelionė – be nuovargio ir nuobodos

Dešimtmečių kelionė – be nuovargio ir nuobodos

Prieš porą dienų 70-metį minėjusios panevėžietės fotomenininkės Marijos Šileikaitės-Čičirkienės santykis su laiku ypatingas.

Jį vertina, stebi, brangina, bet niekada nebando su juo gudrauti ar lenktyniauti. Ir kitiems pataria: „Neskubėkit, nes laikas vis tiek aplenks.“

Po gimtadienio

Į fotografijos meno pasaulį moteris įsiveržė su sava pasaulėžiūra bei išskirtiniu matymu – taip pat ir laiko tėkmės. Galbūt dėl tokio požiūrio laikas taip pat gerbia Mariją – dovanoja jai gausiai ir daug. Kas, žiūrėdamas į šią dailią šviesiaplaukę, galėtų pamanyti, kad toks garbingas jubiliejus atšvęstas?

„Laiko aš nesustabdžiau“, – šypsosi menininkė ir tikina, kad tokią išvaizdą greičiausia lemia jos nuolatinė aktyvi veikla, nepaliaujamas domėjimasis daugybe dalykų ir visiškas pavydo jausmo neturėjimas.

Pavydas, pyktis, nepasitenkinimas – patys didžiausi ir grožio, ir sveikatos, ir asmenybės priešai. Tokių jausmų savo širdyje nepuoselėjanti Marija Šileikaitė-Čičirkienė tiesiog spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą.

Metai, kai būsimoji menininkė pirmą kartą į rankas paėmė fotoaparatą ir pradėjo į daugelį iki tol įprastų dalykų žiūrėti pro objektyvą, seniai praeityje. Kai buvo pirmosios pavykusios nuotraukos, pirmosios parodos, pirmieji įvertinimai, netikėtumai, pagyrimai, apdovanojimai.

„Kūrybinė kelionė negali būti varginanti, nors ir ilga, – ji džiuginanti, miela.“

M. Šileikaitė-Čičirkienė

Kai fotografuota ne skaitmeniniais, o fotoaparatais su juostelėmis, kuriose – tik 36 kadrai. Taigi niekas nepliaukšėdavo į kairę ir į dešinę bandydami pagauti gerą kadrą: taupant juostą, mygtukas spaustas tik žinant, ką nori pasakyti ir pamačius būtent tai, ko reikia tai frazei ištarti.

Ir dabar, nors nieko taupyti nebereikia, M. Šileikaitė-Čičirkienė nedaro daugybės kadrų, kad iš jų galėtų išsirinkti tinkamiausius.

„Turiu savo matymą ir žinau, kur galiu rasti tai, ko man reikia“, – sako moteris.

Nors fotografavimo galimybės visai kitokios – daug leidžiančios, ji teigia negalinti tvirtinti, jog kurti, tapti fotomenininku labai lengva. Platesnėse erdvėse ir gilesniuose vandenyse ieškoti ir rasti yra gerokai sunkiau.

Prasmės neturinti fotografija niekada netaps menine ir galės būti svarbi tik pačiam fotografuojančiajam ir siauram jo artimųjų ratui.

Tikrasis menas turi kalbėti plačiai auditorijai – galbūt ne visiems iki galo suprantama, bet sudominančia, atsakinga, įkvepiančia kalba.

Gargždelė. Marijos ŠILEIKAITĖS-ČIČIRKIENĖS nuotr.

Gargždelė. Marijos ŠILEIKAITĖS-ČIČIRKIENĖS nuotr.

Nesustabdomas laikas

Vietoje nestovinti laikas, žiūrėk, kaipmat ir antrąjį Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį suskaičiuos. Norisi tikėti, kad ir tada, kai į priekį nuo šios dienos jau bus nužygiavę dešimtmečiai, atsiras žmonių, besidominčių mūsų nūdienos, o jiems – jau tolimos praeities kultūriniu gyvenimu, menu bei jį kūrusiais žmonėmis.

Apie pirmojo Lietuvos šimtmečio menininkus ainiai gal net mokslinius darbus rašys, archyvuose kruopščiai ieškodami medžiagos apie jų gyvenimo, kūrybos akimirkas.

Kokiomis priemonėmis ar technologijomis ateities žmogus ieškos saviraiškos, spėlioti neverta – bet kol žmonija gyva, bus gyva ir kūryba, ir menas.

Bevartydami Lietuvos šimtmečio Panevėžio krašto archyvus naujojo laiko gyventojai, be abejo, susidurs ir su M. Šileikaitės-Čičirkienės vardu. Tiek daug atidavusi moteris nebus užmiršta.

Jos 70-mečio proga dabartiniai miesto vadovai įteikdami apdovanojimą pabrėžė – ir padėkos rašte įrašė, kad ši menininkė vertinama „Už svarų kūrybinį indėlį į Panevėžio miesto kultūrinį gyvenimą“.

Dvidešimt penkeri metai šimtmečio fone – didelė atkarpa, ketvirtadalis kelio. Net ketvirtį amžiaus didelė dalis Panevėžio kultūrinio gyvenimo sukosi būtent apie M. Šileikaitės-Čičirkienės įkurtą ir jos vadovaujamą miesto Fotografijos galeriją.

Panemunėlio geležinkelio stotis. Marijos ŠILEIKAITĖS-ČIČIRKIENĖS nuotr.

Panemunėlio geležinkelio stotis. Marijos ŠILEIKAITĖS-ČIČIRKIENĖS nuotr.

Namai, kuriuose gyvena fotografijos

Galerijos kūrėja prisimena metą, kai panevėžiečių fotografų parodos būdavo rengiamos mokyklose, įmonių salėse, bibliotekose – visur, kur tik pavykdavo surasti vietos.

„Koks buvo džiaugsmas pagaliau sulaukus svajonės išsipildymo – Fotografijos galerijos“, – šypsosi Marija.

Daugelis panevėžiečių puikiai atsimena, kokie įdomūs vakarai, pristatymai, susitikimai vykdavo Fotografijos galerijoje, kokios netikėtos, svarios parodos joje būdavo rengiamos. Nenuostabu, kad galerija greitai tapo meno žmonių susitikimų, pokalbių vieta.

Pirmą kartą kaip nauja savarankiška įstaiga užsukti pakvietusi 1992 metų gruodžio 30 dieną, dabar Fotografijos galerija jau kuris laikas – Dailės galerijos filialas. Abi šios kultūros įstaigos yra tapusios viena. Tačiau fotografijos ir toliau karaliauja specialiai joms sukurtoje erdvėje, niekada nestokojančioje naujų ekspozicijų.

Kiekvienas menininkas savo požiūrį, suvokimą bando perteikti savaip, pasitelkdamas skirtingus simbolius, išraiškos formas, spalvas. Ypač puikias galimybes turi fotomenininkai – jų objektyvui pavaldžios net greitosios minutės, viską paverčiančios negrįžtančia praeitimi. Fotomenininkų pokalbis su laiku vyksta nuolat, jis nesustojantis ir nesibaigiantis, tad žiūrovų dėmesiui visada yra ką pateikti.

Daugeliui jaunų fotografų M. Šileikaitė-Čičirkienė yra padėjusi žengti pirmuosius žingsnius meno kelyje. Ilgus metus jos vadovaujama galerija daug prisidėjo prie vadinamosios Panevėžio fotografijos mokyklos suklestėjimo.

Prieš trejetą metų iš vadovės pareigų pasitraukusi menininkė buvo pirmoji, kurios paroda „Kelias. Pradžia“ neseniai buvo atidaryta atsinaujinusioje, suremontuotoje galerijoje.

„Turiu savo matymą ir žinau, kur galiu rasti tai, ko man reikia“, – sako Marija Šileikaitė-Čičirkienė, kūryboje visada kliovusis ne kiekybe, o to, vienintelio, kadro paieškomis. V. PEČININO nuotr.

„Turiu savo matymą ir žinau, kur galiu rasti tai, ko man reikia“, – sako Marija Šileikaitė-Čičirkienė, kūryboje visada kliovusis ne kiekybe, o to, vienintelio, kadro paieškomis. V. PEČININO nuotr.

Laikas kūrybai

Ką veikia M. Šileikaitė-Čičirkienė, kai sąlygų nebediktuoja įsipareigojimai, vadovo atsakomybė, kai niekur skubėti nebereikia ir visas laikas tavo?

Menininkė juokiasi dabar to laiko turinti dar mažiau. Veiklos aktyviai moteriai, kaip visuomet, nestinga. Jai, kaip anksčiau, taip ir dabar niekada nebūna nuobodu. Dienotvarkė įtempta, bet nuovargiu Marija nesiskundžia. „Nors kai kada ir skauda, vis tiek jaučiuosi gerai“, – gūžteli.

M. Šileikaitė-Čičirkienė domėjosi ir domisi kitų menininkų darbais, džiaugiasi jų pasiekimais. Ir, žinoma, padeda jaunimui žengti pirmuosius žingsnius į paslaptingą meno pasaulį.

„Kuo daugiau dalinuosi, tuo daugiau ir aš gaunu“, – tikina fotomenininkė.

Ji niekada nepavydi kitiems sėkmės ar naujų atradimų – atvirkščiai: kito sėkmė ir jai žadina įkvėpimą, skatina norą ir pačiai ieškoti kažko naujo, įdomaus.

Ypatingas atokvėpio minutes Marija skiria poezijai – ją romantiškos prigimties moteris labai mėgsta, žavisi, nuo pat jaunų dienų ieško ir randa eiliuotų perlų, kurie gali ir kasdienybę nuskaidrinti, ir nuraminti, įkvėpti.

Vis dėlto daugiausia laiko yra skiriama kūrybai. „Pagaliau atėjo metas, kai galiu atsiduoti savo didžiajai meilei – fotografijai“, – atsidūsta menininkė.

„Kabančios kojos“. Marijos ŠILEIKAITĖS-ČIČIRKIENĖS nuotr.

„Kabančios kojos“. Marijos ŠILEIKAITĖS-ČIČIRKIENĖS nuotr.

Per objektyvą – į amžinybę

M. Šileikaitė-Čičirkienė vienu metu kuria net kelis fotografijų ciklus, ieško idėjų naujiems sumanymams. Štai jau kuris laikas darbuojasi prie ciklo „Pro mano langą“, kurio pagrindas – iškalbingi, įdomūs, kartais gana netikėti fotografiniai pasakojimai.

Aštuntame aukšte gyvenanti ir tris pasaulio puses – rytus, šiaurę ir pietus – pro savo langus matanti panevėžietė visais metų laikais ir bet kuriuo paros metu darytomis nuotraukomis pasakoja miesto, žmonių, paukščių, medžių, saulės istorijas… Iš rūko išneriantis paukščio siluetas, vaikų žaidimai žiemą ant kalniuko, šeimininkės pokalbis su šunimi, link horizonto nusitęsiantis netikėtas reginys, įspūdingas saulėtekis – ko tik nepamatysi pro langą. Nepagautas objektyvo vaizdas dingsta, jį keičia kitas, ir taip be pabaigos…

Naujas M. Šileikaitės-Čičirkienės pradėtas kūrinių ciklas pavadinimo dar neturi, bet jame jau kaupiami daug pasakantys miesto vaizdai.

Dar vienas nuolat papildomas autorės projektas – ciklas „Odė Lietuvos miesteliams“. Su grupe fotografijos mėgėjų Marija nuolat keliauja po įvairias Lietuvos vietas ir visur randa ką nors įdomaus, svarbaus, reikšmingo. Užfiksuoti vaizdai ir pasakoja apie tas viešnages.

Beje, kelionės irgi yra didžioji menininkės aistra, jos pomėgis. Bent menkiausiai galimybei atsiradus į jas ir leidžiasi – po Lietuvą, po kaimynines ar tolimas, egzotiškas šalis. Ir visada, be abejo, pasiima fotoaparatą. Be jo, sako Marija, kelionė tiesiog prapultų. Įspūdžiai greitai išblėsta, o peržiūrėdamas nuotraukas vėl tarsi girdi garsus, uodi kvapus, prisimeni pokalbius ir aplinkybes.

Laikščiai. Marijos ŠILEIKAITĖS-ČIČIRKIENĖS nuotr.

Laikščiai. Marijos ŠILEIKAITĖS-ČIČIRKIENĖS nuotr.

Svajonės būtinai pildosi

M. Šileikaitę-Čičirkienę jos kelionių maršrutai šiemet buvo nuvedę į Gruziją, jau Sakartvelu vadinamą. Lankytasi Estijoje, daugelyje Lietuvos vietų.

Anksčiau su drauge Marija keliavo po Indiją, yra lankiusis Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse.

Teko pamatyti ir Egiptą, ir tolimąją Pietų Korėją. Tik čia jau buvo ne pažintinės kelionės – menininkė tose šalyse lankė savo vaikus.

M. Šileikaitė-Čičirkienė – trijų vaikų mama ir trijų anūkų močiutė, tad nemažai laiko ir dėmesio skiriama saviesiems. Vyriausias Marijos sūnus Marius gyvena Panevėžyje, kiti du vaikai toliau nuo mamos. Dukra Luana, šiuo metu sūpuojanti pusantrų metukų mažylę, ištekėjo už egiptiečio ir gyvena Kaire. Luanos pirmagimis sūnus – jau studentas.

Egipte dukros šeimoje pusantro mėnesio viešėjusi Marija parsivežė šiltus prisiminimus ir daug fotografijų iš tos šalies.

Jauniausias sūnus Mantas gyvena Vilniuje, su žmona korėjiete augina trejų metų sūnelį. Kai poros vestuvės vyko Korėjoje, ten taip pat buvo nuskridusi ir dalyvavo jaunojo mama.

„Man patinka pamatyti naujas vietas, stebėti kitų kraštų žmones, pažinti šalies papročius, kultūrą“, – sako panevėžietė menininkė, kurios didžiausia svajonė – rudenį, kai pradeda gelsti lapai ir ji švenčia gimtadienį, nukeliauti į auksine vadinamą Prahą. Pasivaikščioti Čekijos didmiesčio centre, pasėdėti kavinukėse, pajusti visą miesto didybę ir grožį.

Šiemet, jubiliejinei parodai besirengdama, M. Šileikaitė-Čičirkienė svajonės negalėjo įgyvendinti. Bet tikisi, jog ateityje būtinai pavyks.

Paroda, kurią Fotografijos galerijoje dar galima apžiūrėti, ir vadinasi „Kelias. Pradžia“. M. Šileikaitės-Čičirkienės įamžintais keliais gali žengti tarsi likimo linijomis ir spalvos bei abstrakcijos padės matyti tai, kas slypi laiko bei žmogaus bendrystėje.

Tytuvėnai. Marijos ŠILEIKAITĖS-ČIČIRKIENĖS nuotr.

Tytuvėnai. Marijos ŠILEIKAITĖS-ČIČIRKIENĖS nuotr.

Mažas pasaulis dideliame

Marijai patinka skaityti garbių žmonių mintis apie meną. Taip ji įsidėmėjo ir nuolat kartoja vieną palyginimą, esą fotografija – mažas pasaulis dideliame pasaulyje.

„Ir iš tikrųjų, kiekvienoje nuotraukoje yra atskiras pasaulis, – patvirtina fotomenininkė. – Įdomūs dalykai tame didžiajame pasaulyje laukia kūrėjų – tik reikia juos atrasti. Gaila, kad kartais to padaryti nepavyksta. Matyt, ne taip ir ne ten ieškota. O gal nesusikurta savyje tos transporto priemonės, su kuria galėtume pasiekti tikslą.“

Tos priemonės, anot M. Šileikaitės-Čičirkienės, gali būti pačios įvairiausios. „Širdyse ir galvose sukurti erdvėlaiviai, povandeniniai laivai padeda nukeliauti ir aukštai, ir giliai“, – šypsosi.

Susikūrus tokį erdvėlaivį – iš minčių, patirčių ir jausmų – galima atrasti daugybę naujų pasaulių, keliauti jais nuo vieno išsipildymo iki kito, prie naujų atradimų.

Kartais į savo parodas M. Šileikaitė-Čičirkienė eina kaip žiūrovė, bandanti dar kartą patvirtinti, jog buvo pasukta teisingu keliu. Atrinktuose darbuose, sako, jai lengviau save suprasti ir dar kartą įsitikinti, jog ir paroda gali tapti puikia transporto priemone kelionei į naujus aukščius ir tolius.

„Taip ir keliauju. Kūrybinė kelionė negali būti varginanti, nors ir ilga, – ji džiuginanti, miela“, – sako menininkė.

Komentarai

  • Pagarba Marijai – ne tik meno, bet ir miesto mentaliteto kūrėjai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų