Dešimtmečiai bendrų minčių ir dainų

Dešimtmečiai bendrų minčių ir dainų

Mykolo Karkos įkurtas mišrus choras „Senoliai“ šiemet mini šešiasdešimtąjį gimtadienį. Per šiuos metus buvo visko, tačiau daugiausia – meilės dainai.

 

Teatrų miestu vadintas Panevėžys kadaise garsėjo ir chorų gausa bei kokybe. Panevėžiečiai visų Lietuvos dainų švenčių – įskaitant ir pirmąją, vykusią 1924 metų rugpjūčio 23–25 dienomis Kaune, – dalyviai, išsiskirdavę geru pasirengimu, gražiais pasirodymais.

Ir nenuostabu, juk mieste dirbo daug puikių chorvedžių, iš kurių gabumais ir entuziazmu ypač pasižymėjo dirigentas bei pedagogas Mykolas Karka.

Jeigu šis žmogus prieš šimtą metų, 1918-aisiais, nebūtų atvykęs į Panevėžį, miesto muzikinį gyvenimą šiandien, ko gero, prisimintume visai kitokį – be didžiulių pakilimų ir pasiekimų.

Lietuvai nuėjus šimtmečio kelią, akivaizdžiai matyti, jog M. Karka buvo vienas svarbiausių krašto muzikinės kultūros kūrėjų ir viena ryškiausių asmenybių Panevėžio kultūros istorijoje.

Miestas turėtų didžiuotis, kad vieno M. Karkos įkurto choro dainos skamba iki šiol – praėjus daugiau nei pusei amžiaus.

Pirmasis toks Lietuvoje

Šį šeštadienį choras „Senoliai“ iškilmingai minės savo įkūrimo 60-metį. Bendruomenių rūmuose trauks skambias dainas, bendraus, džiaugsis. Prisimins nueitą netrumpą kelią, Amžinybėje besiilsinčius choro vadovus bei dainininkus.

Tų, kurie dainavo pirmais choro gyvavimo metais, žinoma, jau nebėra. Į naują kolektyvą 1958-aisiais suburti dainininkai jau tuomet buvo garbaus amžiaus. Juk choras M. Karkos iniciatyva ir įkurtas būtent pagyvenusiems dainos mylėtojams.

Tai buvo pirmasis tokio profilio choras Lietuvoje.

M. Karka ir koncertmeisteris Danguolis Jakštas chorui vadovavo iki 1962 metų. Paskui, per ilgus kolektyvo gyvavimo metus, vadovų pasikeitė ne vienas. Penkerius metus juo buvo Jonas Valentukevičius, nuo 1967-ųjų iki 1986 metų – Zina Jareckienė, po jos – Romualda Varneckienė.

2007 metais choro vairą į savo rankas perėmusi vadovė Violeta Žadeikienė dirba iki šiol. Ji giria visus dainininkus, draugišką kolektyvą ir sako, kad nei pasikeitęs požiūris, nei nepritekliai nesustabdo dainos mylėtojų.

Primirštos kultūros puoselėtojai

Choro „Senoliai“ nariai du kartus per savaitę renkasi į repeticijas, mokosi naujų dainų, džiaugiasi kiekvienu pasirodymu. Nors stipria sveikata jau retas gali pasigirti, kai kas net visą puokštę negalių prisipažįsta nešiojantis, visi tikina: meilė dainai daro stebuklus.

„Daug mūsų choristų jau gyvena vieni, sutuoktinius išlydėję. Bet vienišų nėra – juk mes turime vieni kitus“, – sako beveik tris dešimtmečius „Senoliuose“ dainuojanti Aldona Juškauskienė.

Iš 38 choro dainininkų beveik pusei daugiau kaip 80 metų, keturiolikai – daugiau kaip 70, o Genutė Rudžianskienė, Vytautas Rutkauskas jau kadai 90-metį atšventę.

„Mėgstu dainą, noriu bendrauti“, – šitaip atsakė bene kiekvienas kalbintas choristas, klaustas, kodėl gi jis nenori ramiai ilsėtis, o skuba į repeticijas.

Visi „Senolių“ choristai neprasti dainininkai, kai kurie nuo pat mokyklos laikų ar vėliau įsijungę į chorinį dainavimą. Todėl nuoširdžiai apgailestauja, kad visuomenėje toli gražu ne visi besupranta chorinę kultūrą. Dažnas dainavime, muzikoje ieško tik pramogų, linksmybių. O choras, kad daina būtų skambi, ir iš žmogaus pareikalauja daug. Nuolatinis kartojimas gali tapti tikru kantrybės išbandymu, kai kam ir lemiamu. Neatlaikę jo – pasitraukia.

Tarp tūkstančių dainingiausiųjų

Gražiai būtų skambėjusios „Senolių“ dainos ir tais laikais, kai Lietuvoje pirmą kartą buvo surengta Dainų šventė. Panevėžiečiai – tik kiti – joje, žinoma, dalyvavo. Buvo tarp bemaž 3 000 dainininkų – pirmosios Dainų šventės Dainų dienoje pasirodė iš viso net 77 chorai!

Panevėžio choristai rimtai rengėsi šiam ypatingam įvykiui, net pasirodymą tarsi generalinę repeticiją organizavo. Štai ką miesto spauda rašė 1924 metais, šventės išvakarėse:

„Birželio 21 d. trys sujungtieji Panevėžio miesto chorai būtent Valstybinės Gimnazijos, Mokytojų Seminarijos ir miesto Šaulių būrio, bendrame skaičiuje apie 300 žmonių, sparčiai besirengiant prie būsimosios š.m. 22-24 d. VII mėn. Kaune „Dainų dienos“, rengia iškilmingą vokalinį-instrumentalinį koncertą, kuriame šiais chorais diriguos laukiamieji iš Kauno muzikai p.p Naujalis, Šimkus, Štarka.“

Šis koncertas, surengtas M. Karkos iniciatyva, buvo pirmoji Panevėžyje dainų šventė. Joje dalyvavo trys chorai: Panevėžio vyrų gimnazijos, vadovaujamas M. Karkos, Panevėžio mokytojų seminarijos, vadovaujamas Juozo Rajecko, ir šaulių choras, vadovaujamas Vlado Paulausko. Grojo gimnazijos simfoninis orkestras, kurio vadovas buvo Hirša Ichilčikas.

Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, šventėje sudainuota 16 dainų.

„Senolių“ vardas anksčiau įvairiai vadintam chorui buvo suteiktas 1992 metais. Kolektyvas įregistruotas kaip visuomeninė organizacija, kurios pagrindinė veikla – propaguoti lietuvių liaudies dainas ir puoselėti tradicijas.

Skambėjo panevėžiečių balsai

Neapsiėjo be panevėžiečių ir antroji Dainų šventė, skirta Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui. Į šią respublikinę Dainų šventę, surengtą 1928 metų liepos 1–2 dienomis Kaune, vyko penki Panevėžio chorai.

Jų įspūdžiai taip aprašyti spaudoje: „Dainų šventė praėjo gana triukšmingai. Dainininkų veidužėliai saulės spinduliuos mirgėte mirgėjo, o jų skardūs balseliai skambėte skambėjo. Pažymėtina buvusi laisvųjų judesių mankšta chorui dainuojant. Panevėžys chore gausingai, o judesiuose negausiai dalyvavo.“

Besirengiant trečiajai Dainų šventei, kuri įvyko 1930 metų birželio 20-ąją, panevėžiečiai taip pat pirmiausia pasirodė saviems.

„Panevėžio balsas“ rašė: „Dainos diena“ Panevėžyje bus birželio 9 dieną Valstybinės gimnazijos kieme. Joje dalyvaus miesto chorai: p.p Karkos, Paulausko, Dutkevičiaus vedami. Programa ta pati kaip ir Kauno dainos dienos, nes tai bus lyg ir kokia generalinė didžiulė repeticija.“

1930-ieji Lietuvoje buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, tad ir Dainų šventė skirta Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai paminėti. Svarbiame renginyje M. Karka buvo vienas iš Chorų dienos organizatorių ir dirigentų.

Šios trys dainų šventės buvo vienintelės, spėtos surengti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Šiam pasibaigus, sovietmečiu organizuotose ir jau kitokiu repertuaru skambėjusiose dainų šventėse panevėžiečiai taip pat dalyvaudavo.

Toliau žengia muzikos keliu

Atkūrus Nepriklausomybę „Senolių“ choras buvo labai aktyvus. O „Senolių“ vardas anksčiau įvairiai vadintam chorui buvo suteiktas 1992 metais. Kolektyvas tada įregistruotas kaip choras-klubas „Senoliai“ – visuomeninė organizacija, kurios pagrindinė veikla – propaguoti lietuvių liaudies dainas ir puoselėti tradicijas.

Didelis įvykis buvo choro pasirodymas 1-ojoje Pasaulio lietuvių dainų šventėje, taip pat Lietuvos dainų šventėse.

Choras „Senoliai“ yra daug koncertavęs kartu su solistais, kanklininkėmis, liaudiškos muzikos kapela. Jis parengė muzikines-literatūrines kompozicijas „Mūsų protėvių žemė“, „Esu daina“ ir kt.

„Senolių“ repertuare – daug skambių dainų. Choro-klubo „Senoliai“ archyvo nuotr.

Panevėžyje yra ir daugiau garsių chorų, puikiai pasirodančių dainų šventėse, įvairiuose renginiuose. Kaip ir „Senoliai“ Bendruomenių rūmuose repetuoja taip pat gražų amžių skaičiuojantis Kultūros centro Panevėžio bendruomenių rūmų mišrus choras „Čiūto“, vadovė Dalia Gaspariūnienė

Choro istorijoje pasakojama, kad pradžia buvo, kai Panevėžio „Lietkabelio“ gamykloje 1960 metais pavasarį suskambo naujai suburto, dirigentės Anos Marijos Sasnauskienės vadovaujamo, mišraus choro daina. Nuo to laiko kolektyvas žengė muzikos keliu. Per ilgus gyvavimo metus mišraus choro vadovais buvo žymūs miesto chorvedžiai Aleksandras Liberis, Juozas Bagdonas, Gražina Viržonienė, Natalija Afanasjeva, Vytautas Tamulis.

Nuo 1987 metų pavasario mišriam chorui „Čiūto“ vadovauja meno vadovė ir dirigentė Dalia Gaspariūnienė.

Nepamirštas įkūrėjas

Choro „Senoliai“ kolektyvas įkūrėjui M. Karkai jaučia didžiulę pagarbą.

Panevėžio kraštotyros muziejus apie šio iškilaus muziko gyvenimą bei veiklą turi sukaupęs nemažai informacijos.

Iš istoriko Donato Pilkausko pateiktos medžiagos matyti, kad vos atsikėlęs į Panevėžį, M. Karka bandė čia įkurti muzikos mokyklą, bet trūkstant lėšų tas sumanymas nebuvo įgyvendintas.

Tačiau muzikas nesėdėjo rankų sudėjęs, dirbo dėstytoju, buvo vienas iš meno ir kultūros draugijos „Aidas“ kūrėjų. Draugija veikė iki 1932 metų, paskui buvo įtraukta į „Dainos“ draugijos sudėtį.

Pirmoji draugijos valdyba: kunigas Jonas Karbauskas – pirmininkas, M. Karka – vicepirmininkas, pašto viršininkas J. Bielinis – sekretorius, chorvedys Zigmas Skirgaila – iždininkas, muzikas Vladas Paulauskas – knygininkas. Ilgiausią laiką „Dainos“ draugijai vadovavo M. Karka. Draugijos skyrius rengė scenos veikalus, operetes. Meno mylėtojai rengė lietuviškus spektaklius, chorus, gegužines.

M. Karka daug metų vadovavo Kristaus Karaliaus katedros chorui. 1939 metais už savo veiklą jis buvo apdovanotas Šaulių žvaigžde.

Sovietiniais – 1940–1941 metais M. Karka organizavo muzikos kursus ir jiems vadovavo. Nacių okupacijos metais 1943 metų birželio 3 dieną Panevėžy surengė Dainų šventę.

1944 metais Panevėžyje įsteigta Muzikos mokykla ir M. Karka tapo jos direktoriumi. Pirmieji mokiniai fortepijono klasę pradėjo lankyti tų pačių metų spalio 16 dieną, jų buvo 96.

Solinio dainavimo klasėje mokėsi 17-a, smuiko klasėje – 10.

Žinoma, kad tuomet nebeliko vargonų klasės. Prieš tai, vokiečių laikais, joje mokėsi 3 mokiniai.

1945 metais Muzikos mokykloje paskirtos stipendijos – 30 mokinių po 80–120 rublių.

Panevėžio muzikos mokykloje 1949–1950 metais atsirado naujos specialybės: violončelės ir pučiamųjų klasės.

M. Karka mokyklos direktoriumi buvo iki 1950 metų. Vėliau toje mokykloje dirbo dėstytoju. 1960–1975 m. buvo Panevėžio operetės teatro muzikos vadovas ir dirigentas. Jo iniciatyva 1960 metais pastatyta pirmoji R. Planketo komiška opera „Kornevilio varpai“, vėliau kitos.

Jis pats kūrė muziką spektakliams, chorams rašė dainas, harmonizavo lietuvių liaudies dainas.

Iš muziejuje sukauptos medžiagos žinoma, kad M. Karka buvo Panevėžio miesto meno mėgėjų apžiūrų ir dainų švenčių organizatorius ir vyriausias dirigentas.

Jis sukūrė muziką S. Čiurlionienės-Kymantaitės, Moljero, N. Pogodino dramos veikalams, operetę „Šviesutė“, operą „Miškelio pasaka“, muzikinį vaidinimą „Sniego karalaitė“, parašė dainų ir giesmių, harmonizavo liaudies dainų chorams.

1955 metais jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.

Mirė M. Karka 1984-ųjų rugpjūčio 12 dieną. Palaidotas Ramygalos gatvės kapinėse.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų