A. Pukelytės darbuose objektai pavirsta abstrakčiomis formomis, leidžiančioms sukurti savąją interpretaciją.

Darbuose – įspūdžių amžinybė

Darbuose – įspūdžių amžinybė

 

Panevėžio rajone, Naujamiesčio dailės galerijoje atidaryta jaunosios kartos atstovės, menininkės iš Vilniaus Adelės Pukelytės tapybos paroda kodiniu pavadinimu „s=vt“. Tai – pirmoji autorės personalinė paroda, kurioje pristatomi kelerių pastarųjų metų darbai.

 

Vilnietė juokauja, jog parodos pavadinimas gimė po, rodos, nesibaigsiančių ieškojimų. „Darbuose vaizduoju įvairias, vis besikeičiančias vietas, tai smarkiai susiję su kelio simboliu, keliavimu, kaita. Ėmiau galvoti, kaip užfiksuoti vietą, tačiau nebūti per daug literatūriškai, nepradėti jos romantizuoti. Galiausiai supratau, jog ir mano bakalauro darbo tema yra susijusi su konkrečia struktūra. Pamaniau, jog parodos pavadinime irgi nereikėtų nuo to nutolti, o nieko panašiau už matematikos formulę nebesugalvojau“, – linksmai kalbėjo A. Pukelytė.

Parodoje eksponuojami darbai – asmeninis autorės dienoraštis, neleidžiantis pamiršti to, kas išties svarbu. Vietinius vaizdus ir prabėgančius fragmentus merginai norėjosi tarsi įkalinti laike. „Man kyla baimė, kad kada nors viską užmiršiu. Ir taip jau daug ką pamirštame per skubėjimą. Tad šie įamžinimai yra nusiraminimas, jog šį tą užfiksavau, šitai liks visam laikui“, – dėstė parodos autorė.

Jaunoji kūrėja atviravo norinti savo darbais perteikti vietos, kurioje lankėsi ir kuri padarė įspūdį, vaizdą. Parodoje eksponuojami darbai gimę iš kelionių po Prancūziją, Daniją ir Lietuvą.

Pasak merginos, per kūrybinį procesą dažniausiai į akį jai krenta įvairios struktūros: pastatai, žmogaus sukurti objektai, jų vertikalumo, horizontalumo koreliacija su aplinka bei tarpusavyje.

Iš anksto nuotraukoje įamžinanti objektą, A. Pukelytė jį pateikia per savo matymą, palikdama tik tam tikrą karkasą, pagrindą darbui, kuris galiausiai tampa sunkiai atpažįstamas. Jos darbuose objektai pavirsta abstrakčiomis formomis, leidžiančioms sukurti savąją interpretaciją. Kartais darbai priartėja prie optinio meno, sukuria linijų judėjimą, mirguliavimą. Ir tik paveikslų pavadinimai paaiškina meno kūrinį, įkurdina jį konkrečioje erdvėje.

Paperka paprastumu

A. Pukelytė tvirtino, jog prieš gimstant parodai jai teko įveikti įvairiausius sunkumus, kylančius kūrybinių ieškojimų kelyje, kuris lengvas nebuvęs – autorei teko atsakyti sau į daug klausimų. „Tapydama traukinį ėmiau klausti savęs, ar noriu, jog žiūrint į mano darbą imtų suktis galva, pykinti. Suvokiau, jog ir pati vaizdo nebesuprantu“, – kalbėjo ji.

Nors prieš darbams išvystant dienos šviesą kilo įvairiausių kliūčių, A. Pukelytė sakė ilgai motyvo kurti neieškojusi, mat pastarasis atsiradęs tarsi savaime. „Kai jo ieškai, tenka pačiai su savimi pakovoti. Po to, žinoma, randi, bet nebetiki, kad tai tikra“, – apibūdino vidinę būseną kūrėja.

Mergina pridūrė, jog vienas pagrindinių jos tikslų buvo pasiekti visišką aiškumą ir švarą, darbus supaprastinti taip, kad šie būtų įkandami įvairiems žiūrovams.

A. Pukelytė mano, jog į konkrečią auditoriją ji visiškai nepretenduoja – svarbus kiekvienas, radęs laiko pažinti ją ir jos darbus. „Apeliuoju į tobulą žiūrovą, kuris nesinervins, jeigu ko nesupranta, arba pamatys tai, ką nori pamatyti. Jis visuomet teisus. Jeigu žiūrovas leis sau ilgiau palūkuriuoti ir pamąstyti, jeigu darbas jam sukels kokius nors jausmus, tas žiūrovas yra labai geras“, – džiaugsmingai kalbėjo autorė.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų