Savo grįžimo į gimtinę Ignas nevadina žingsniu atgal, tai – šansas judėti į priekį. M. Garucko nuotr.

Darbo praktikai užsienis pasirodė per siauras

Darbo praktikai užsienis pasirodė per siauras

 

Vis daugiau Panevėžio viešųjų erdvių pražysta gėlynais ir naujais želdiniais – taip Aukštaitijos sostinė bando susigrąžinti kadaise turėtą žaliojo miesto titulą. Prie miesto veido kūrimo prisideda ir ketverius metus užsienyje kauptą patirtį bei žinias miesto Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriuje realizuojantis 21-erių metų panevėžietis Ignas Valentinavičius.

Prieš penketą metų su tėvais gyventi į Jungtinę Karalystę išvykęs Ignas metė savotišką iššūkį, kai turėdamas plačias galimybes rinktis, kur atlikti darbo praktiką priešpaskutiniais studijų universitete metais, parvyko į Lietuvą, ir net ne į kurį jos didmiestį, o gyventojų sparčiai netenkantį Panevėžį.

Aistra mokslams

I. Valentinavičius į Jungtinę Karalystę sparnus pakėlė baigęs dešimtą „Minties“ gimnazijos klasę.

Palikti gimtąjį miestą paaugliui nebuvo sunku – išvyko turėdamas aiškų tikslą. Vos nukakusiam į svečią šalį Ignui nebuvo laiko pramogauti – iš karto ėmėsi krimsti užstatytos aplinkos (angl. built environment) mokslus Grimsbio institute, o jį baigęs toliau tobulino žinias Šefildo Halamo universitete, statybos projektų valdymo srityje.

„Aš pats visuomet krypau link architektūros ar ko nors, kas susiję su pastatais, daugiau tokių mano šeimoje nėra“, – linksmai prisipažįsta Ignas.

Viskas, pasak jo, prasidėjo nuo aktyvaus domėjimosi istorija ir architektūra per meno prizmę. Panevėžietis trejus metus lankė dailės mokyklą, itin žavėjosi grafika.

Tad nenuostabu, kaip sako pats, jog būtent ši studijų kryptis ir patraukė jo dėmesį. Ir nors Šefildo Halamo universitete jam dar liko baigiamieji studijų metai, I. Valentinavičius jau suplanavęs kelis žingsnius į priekį – svarsto studijuoti ir miesto planavimo urbanistikos magistrantūroje.

Pirmi žingsniai su navigacija

Ignas puikiai pamena pirmuosius gyvenimo Jungtinėje Karalystėje metus ir drąsiai pripažįsta, jog pradžia lengva nebuvusi jau vien dėl kalbos barjero. Nors angliškai kalbėjo, teko greitai persiorientuoti į techninę kalbą, sąvokas ir terminologiją. O ir pats studijų pobūdis gerokai skyrėsi nuo praktikuojamo tėvynėje.

„Dar besimokant institute prasidėjo universiteto lygmens mokslai, baigėsi tradicinis mokyklos suolo stilius, nes ten perėjome prie profesinės, techninės dalies. Pats institutas drauge buvo ir universitetas, ir koledžas, paskaitos vyko kartu su universiteto studentais“, – rimtų mokslų pradžios skonį pamena I. Valentinavičius.

Jis neslepia tikėjęsis kur kas lengvesnio scenarijaus, tačiau teko susidurti su kitokia realybe.

„Ten vyrauja kitokia, nors man ir artima, kultūra, kita socialinė aplinka. Nors patys mokslai mane domino, neturėjau susikūręs socialinio rato, teko pratintis prie naujos aplinkos. Pradžioje net iš taško A į tašką B tekdavo vaikščioti pasitelkus navigaciją“, – pasakoja Ignas.

Popietės su arbata

I. Valentinavičius Jungtinę Karalystę sako iš karto pastebėjęs labai įvairialypę. Iš pirmo žvilgsnio ji – konservatyvi šalis. Tačiau ilgainiui ima atrodyti atvira ir liberali savo požiūriu, visuomenės elgesiu.

„Vyrauja labai daug senų tradicijų, pradedant nuo buityje matomų mažų elementų, detalių iki teisinės praktikos. Buvo įdomu, kaip jie sugeba suderinti gilias tradicijas, seną istoriją ir kartu būti modernia šalimi“, – sako panevėžietis.

Racionalaus mąstymo jaunuolis svetur įgytą patirtį nesunkiai perteikia ir savo kolegoms.

Svetur prabėgusius metus jis vadina itin įdomiais, nes viskas, kas sena, Igną pakeri, o juk Jungtinėje Karalystėje senovės dvelksmo ir tradicijų – it vežimu vežk. Iš anglosaksiškos šalies vaikinas juokiasi ir pats perėmęs nuo seno gyvą popiečio arbatos gėrimo ceremoniją, kuri Jungtinėje Karalystėje puoselėjama jau daugiau nei pusę amžiaus.

„Arbatą mėgau ir iki išvykstant, tačiau kol būnu čia, mėgaujuosi žolelių arbata, mėgstu mėtas“, – šypteli Ignas, pokalbio metu prie lūpų glausdamas kvapnaus gėrimo puodelį.

Jis atviras: panašios atokvėpio minutės džiugina, nes gyvenant svetur jos nebuvo dažnos – didžiąją laiko užėmė mokslai, kuriems vaikinas skyrė visą savo dėmesį.

„Pati profesija nėra tiesiog profesija, turi tuo gyventi, jeigu nori sulaukti sėkmės, šį tą daugiau pasiekti, būti geras šios srities specialistas. Tenka mokėti laisvo laiko sąskaita“, – sako Ignas.

Tikslas – siekti aukštumų

Pirmuosius žingsnius Panevėžio savivaldybėje I. Valentinavičius žengė dar prieš metus, kai nusprendė svetur įgytas žinias pritaikyti savanoriškos praktikos metu gimtajame mieste.

„Pradžioje maniau, jog jeigu mane priims, pabūsiu savaitę ir, jeigu nepatiks, išeisiu. Tačiau užsibuvau ilgiau“, – šypteli Ignas.

Tą kartą studentą uždegė miesto architektų komandos pastangos atjauninti Panevėžio kraštovaizdį, pagerinti architektūrinę kokybę.

Po poros mėnesių praktikos Panevėžyje sugrįžęs į Jungtinę Karalystę, I. Valentinavičius jau žinojo, kur darbuosis ir reikalingos patirties įgis priešpaskutiniais studijų metais. Aiškus aukštas estetinis pojūtis ir suvokimas, kokybiškos aplinkos kūrimas – jauno specialisto lūkesčiai iš savęs ir savo bendradarbių komandos. Ir to jis tvirtina Panevėžyje gaunantis su kaupu.

„Vyraujantis miesto kontekstas visiškai nevienareikšmiškas, labai įdomus, intriguojantis savo galimybių gausa“, – motyvus, kodėl priešpaskutiniais studijų Šefildo Halamo universitete metais įgyti darbo patirties nusprendė sugrįžti į Panevėžį, atskleidžia I. Valentinavičius.

Sprendimo darbo patirties bagažą kaupti gimtajame mieste jis nelaiko žingsniu atgal. Pasirinkimą grįžti į šalį, iš kurios didžioji dalis bėga, bei dargi ne į vieną iš jos didmiesčių, o gyventojų sparčiai netenkantį Panevėžį, Ignas vadina vertinga patirtimi.

„Man rūpi mano miestas. Tai – mano gimtinė, kur slypi daug įdomios istorijos po nutinkuotais fasadais. Panevėžyje eidami gatve tikrai galime pastebėti išnykusius, senovinius tarpukario modernizmo pastatus. Reikia tik norėti pamatyti. Yra dalis, kurie nori ir mato, yra ir tų, kuriems nesvarbu. Būtent dėl tų, kuriems nė motais, ir buvo verta atvažiuoti“, – sako statybos projektų specialistas.

Gerina amžiaus vidurkį

I. Valentinavičius atvirauja, jog apie tai, jog kada nors jam teks pačiam prisiliesti prie kuriamo Panevėžio vaizdo, niekada rimtai negalvojęs. Viskas, kaip sako, vyko palaipsniui, savaime.

Universitetas, kuriame jis studijuoja, suteikė visas galimybes darbo praktikos įgyti vietoje arba vykti kur panorėjus.

„Nesu dingęs – visi žino, kur esu, ką veikiu, dėstytojai teiraujasi, kaip sekasi. Visiems studentams leidžiama važiuoti nors ir į pasaulio kraštą. O čia ne kitas pasaulio kraštas, čia – namai“, – šiltai apie Panevėžį kalba jaunasis specialistas.

Ignas svarsto, jog jokiame kitame Lietuvos mieste nebūtų taip įdomu darbuotis ir norėti šį tą pakeisti į gerąją pusę kaip gimtajame.

„Čia pažįsti aplinką, žinai tam tikrus niuansus, problematiką, tematikas. Tai suteikia pranašumo“, – mano I. Valentinavičius.

Vaikinas patikina, jog Savivaldybėje buvo priimtas šiltai bei maloniai. Vis dėlto neišvengta ir komiškų nesusipratimų.

„Bent jau iš minios tikrai labai smarkiai išsiskiriu – atrodau per jaunas. Neretai pamanoma, jog ateinu pas mamą ar tėtį į darbą, o ne pats dirbti. Jau ne kartą pasitaikė, jog to paklausė. Tačiau manęs tai netrikdo. Žmonės nėra pratę matyti tokių jaunų specialistų, o aš dar ir gerinu darbuotojų amžiaus vidurkį“, – juokiasi Ignas.

Jis sako nenorintis meluoti, jog nesusidūrė su kritišku vertinimu, esą dar jaunas ir jam viskas dar tik priešakyje. Anot jaunuolio, tokio požiūrio neišvengsi, nes didžioji dalis bendradarbių turi sukaupę nemažai gyvenimiškos patirties, yra įpratę dirbti pagal nusistovėjusias taisykles.

„Aš remiuosi faktais ir tyrimais ir, mano nuomone, nebūtinai tai, kas veikė anksčiau, veikia ir dabar. Net jeigu ir veikia, nereiškia, jog yra teisinga. Kartais matau tam tikro išdidumo, kuris neleidžia prisipažinti, jog klydai ar nebuvai iki galo teisus“, – mano jis.

Per likusius maždaug dešimtį mėnesių darbo praktikos Ignas pasiruošęs atremti visus kylančius iššūkius, kurių, nė neabejoja, dar bus.

„Ne visada viskas vyksta taip, kaip suplanuota. Šis darbas reikalauja kompromiso, konsensuso“, – įsitikinęs pašnekovas.

Baimė iš nežinojimo

Panevėžiečiui kasdien tenka atlikti įvairių darbų ir talkinti savo kolegoms. Visgi želdinių tvarkybos tarnautojo darbą atliekantis jaunuolis daugiausia dėmesio skiria miesto želdiniams, kurių padėtis, jo nuomone, šiuo metu yra gana silpna. Nors medis lietuviams tebėra užtektinai sakralus gyvasis objektas, Igno įsitikinimu, mes vis dar nesuvokiame tikrosios augalo vertės.

„Nemokame medžio tinkamai apsaugoti, o ką jau kalbėti apie tinkamą integravimą į urbanistinę erdvę. Žmonės drąsiai ryžtasi eliminuoti medžius iš savo aplinkos. Pastebėjau, jog nelabai suvokiame ir medžio naudą urbanistinėje erdvėje. Toks požiūris mane liūdina, nes juk medžius sodiname ne sau, ne vaikams, o geriausiu atveju – anūkams“, – svarsto Ignas.

I. Valentinavičius sako manantis, jog mūsų visuomenė iš viso pernelyg aklai pasikliauja niekuo neparemtais faktais, remiasi mitais, o ne tyrimais. Tai, pasak jo, gali būti įvardijama esminiu Lietuvos ir Jungtinės Karalystės skirtumu. Tam, kad požiūris keistųsi ir žmonėms imtų kur kas plačiau mąstyti, Ignas mato vieną sprendimą: šviesti ir diskutuoti.

„Žmonės bijo to, ko nežino, todėl nėra linkę į drastiškus pokyčius“, – mano tarp dviejų valstybių laviruojantis vaikinas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų