Rita Kosmauskienė mano, jog svarbiau yra tai, ką žmogus daro, o ne tai, kur jis gyvena.

Darbas vienatvėje – ne scenografams

Darbas vienatvėje – ne scenografams

Panevėžietė scenografė Rita Kosmauskienė apipavidalino dešimtis spektaklių įvairių teatrų scenose.

Teatro mylėtojai supranta, kad gero spektaklio niekada nebus be visų statytojų susiklausymo, jų sutampančio suvokimo, ką, kaip ir kodėl pasakyti žiūrovui.

Juk spektaklis – ne tik pjesė, režisierius ir aktoriai. Kūrinys širdis pasieks tik kartu su visomis derančiomis sudėtinėmis dalimis – muzika, apšvietimu, scenografija.

Pastaroji ypač svarbi spektaklio visumai – galinti ir sugadinti talentingus sumanymus, ir juos pakylėti, išryškinti, pabrėžti.

Profesionalių scenografų visoje šalyje nėra daug, o Panevėžio krašte neprireiks nė vienos rankos pirštų jiems suskaičiuoti.

Viena jų – ryškų pėdsaką krašto teatrinėje kultūroje paliekanti teatro dailininkė, scenografė Rita Kosmauskienė.

Šiuo metu scenografė kartu su Panevėžio muzikinio teatro kolektyvu ruošiasi didžiausiam sezono įvykiui – lapkričio viduryje įvyksiančiai Ričardo Rodžerso dviejų dalių miuziklo „Muzikos garsai“ premjerai. Pastatymo režisierius Nerijus Petrokas, dirigentas Vidmantas Kapučinskas, scenografė ir kostiumų dailininkė R. Kosmauskienė.

Šiame daugeliui iš kino filmo žinomame miuzikle pasakojama, kaip jauna vienuolė Marija atvyksta prižiūrėti karininko Georgo fon Trapo vaikų. O tų vaikų yra lygiai tiek, kiek gaidų, – būtent muzikos garsais naujoji auklė laimi auklėtinių simpatijas.

Vaikų vaidmenis kuria V. Mikalausko menų gimnazijos ir Panevėžio muzikos mokyklos mokiniai. O pagrindinius vaidmenis atlieka žinomi šalies dainininkai.

Įspūdingus spektaklius pristatantis Panevėžio muzikinis teatras dirba toli gražu ne įspūdingomis sąlygomis – teatre nėra nei savų dirbtuvių, nei cechų, stokojama darbuotojų. Tad scenografui tenka būti ne tik savos srities žinovu, bet ir staliumi, ir siuvėju, ir inžinieriumi.

Juk Muzikiniame teatre vyksta įvairiausių renginių – prie jų tenka derintis, norint scenoje kažką paruošti naujam pastatymui, čia pat tenka perdažyti, perdaryti senas dekoracijas. Kitos vietos tokiems darbams tiesiog nėra. Taip pat nėra kur laikyti dekoracijų, nėra gilių užkulisių, kur per spektaklį galima būtų paslėpti vieną ar kitą dekoracijos dalį, kai jos veiksme nebereikia. Dekoracijos turi būti lengvai išardomos ir greitai surenkamos – apie tai scenografas irgi priverstas galvoti.

Kad ir kokiame teatre dirbtų, scenografas privalo būti ne tik dailininku. Reikia gilintis į literatūrinį kūrinį, laikmetį, istoriją – būtina suprasti statomą veikalą. Tenka pabūti ir architektu, ir dizaineriu, stilistu ir net psichologu.

Scenografas – ypatinga profesija, reikalaujanti iš ją pasirinkusiojo įvairiapusiškumo. Ypač tokiame teatre, kuriame galimybių labai nedaug.

Muzikinio teatro naujojo pastatymo scenografijai reikėjo ne tik naujų medžiagų ieškoti, bet daug ką iš senų kurti, keisti, derinti. Sumanymus tenka įgyvendinti turint labai ribotus išteklius.

Ne vienas spektakliams reikalingas daiktas padarytas pačios scenografės R. Kosmauskienės rankomis: skrybėlaitės, segės, įvairūs kostiumų priedai. Štai ir šiuo metu ji dar siuva miuzikle vaidinantiems vaikams žaislus. Parduotuviniai, sako, nei tam laikotarpiui, nei jo gyventojams netinka.

Kaip prie ankstesnių, taip ir prie naujojo pastatymo rekvizito kūrimo dirba visas teatro kolektyvas – prisideda kas kaip gali.

Užtat ir premjera – didelė šventė visiems teatro darbuotojams.

R. Kosmauskienė sako, kad absoliučiai viskas, ką žiūrovas spektaklio metu mato scenoje, yra scenografo atsakomybė.

Scenografijos menas

Scenografija, pasak R. Kosmauskienės, kaip ir daug kas šių laikų mene, palyginti su praeitimi, labai pasikeitusi. Nors esmė ir tikslas išlikę tie patys – suvaldyti erdvę, būti spektaklio dalimi, papildyti režisieriaus sumanymą, – suvokimas, priemonės, galimybės jau visiškai kitokie.

Scenografo, kaip ir kiekvieno teatro kūrėjo, darbas vertinamas čia ir dabar.

„Pasibaigia spektaklis, baigiasi ir įspūdis. Spektaklio scenografijos, jo dvasios neperteiks nei nuotraukos, nei filmuota medžiaga. Viskas – trumpos valandėlės menas“, – sako R. Kosmauskienė.

Kadaise buvo laikas, kai užtekdavo scenoje pastatyti dekoracijas su nutapytu vaizdu – berželiu, troba, ežero pakrante ir prie jų pritaikyti detales. Dabar sceniniai sprendimai visai kitokie.

„Kai mokiausi, scenografija iš inercijos vis dar priklausė Tapybos katedrai ir mes turėjome tiek pat tapybos valandų, kaip ir tapytojai. Nors jau tada buvo aišku, kad šiai profesijai reikia daug įvairesnių priemonių arsenalo. Teatras jau buvo kitoks, ypač Lietuvoje. Dabar reikia vėl kito suvokimo, – sprendimai gali būti patys įvairiausi. Kad ir trys pagaliai – jie gali vaizduoti ir arklį, ir sieną ar tiltą“, – teigia dekoracijų meistrė.

Galbūt ryškiausias scenografo veiklos bruožas: jis niekada negali dirbti vienas. Sumanymui įgyvendinti reikalingas visas teatro mechanizmas.

Scenografui tenka bendrauti su visais teatro žmonėmis – gal tik rūbininkė į šią veiklą neįsitraukia.

Režisierius, pastatymo dalis, staliai, siuvėjos, dekoratoriai, kirpėjos, aprengėjos, net valytojos – su visais profesinėje plotmėje tenka bendrauti.

Absoliučiai viskas, ką žiūrovas mato scenoje, yra scenografo atsakomybė. R. Kosmauskienė sako visada kategoriškai reikalaujanti, kad joks daiktas nepatektų į sceną prieš tai neperėjęs jos cenzūros. Be jos žinios nieko keisti niekas negali.

„Jei scenoje režisieriui prisireikia kėdės, asistentas negali atnešti bet kokios. Aš ją turiu parinkti – surasti, gal pagaminti, gal perdažyti ar kitaip. Ta kėdė turi atitikti stilių, laikotarpį, kitus niuansus. Tas pat pasakytina apie drabužius, šukuosenas – kartą nustatyta – taip ir privalo būti kiekviename spektaklyje. Net ir paprasta smulkmena gal neatitikti laikmečio, – scenoje viskas matosi kitaip. Be scenografo cenzūros pakeitimai negalimi“, – kalba menininkė.

Ji sako, kad pati geriausia spektaklio scenografija yra ta, kuri nepastebima. Jeigu žiūrovą kas nors pradeda erzinti ar akis vis kliūna už kažkokio vaizdo, vadinasi, ne viskas apgalvota iki galo, nerasta tinkamų sprendimų.

Apsilankiusi spektakliuose ir pamačiusi, kad dera režisūros ir scenografijos sprendimai, į kolegų darbus scenografė sako žiūrinti su baltu pavydu.

„Esu geras žiūrovas, nekritikuoju, o stengiuosi suprasti, kodėl vienaip ar kitaip buvo daryta. Tačiau kartais matosi akivaizdūs nesupratimas, melas ar perdėtos pastangos ir būna sunku žiūrėti“, – sako R. Kosmauskienė.

Jai pačiai bene didžiausią įspūdį padarė paauglystėje Panevėžio dramos teatre matytas spektaklis – F. Diurenmato „Frankas V“.

Vėliau, studijuodama Vilniaus dailės institute (dabar Dailės akademija), ji šį kūrinį pasirinko kaip savo kursinio darbo temą.

Į Panevėžį menininkė važiavo lyg laikinai – bet gyvenimas čia tęsiasi jau tris dešimtmečius.

Pasirinkimas

Scenografija į būsimos specialistės gyvenimą atėjo tik pradėjus gilintis į meno, kūrybos dalykus, geriau supratus šios meno šakos specifiką.

Iš Šiaulių kilusi R. Kosmauskienė nuo pat vaikystės daug piešė, lankė Dailės mokyklą. Baigdama vidurinę mergina turėjo vieną tikslą – įstoti ir studijuoti meną Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Ką studijuoti, tuo metu nebuvo svarbu – nežinojo, ką kokia specialybė žada. Pirmiausia rinkosi landšafto architektūrą – ir į institutą neįstojo.

Su gražia svajone teko kuriam laikui atsisveikinti, tačiau, kaip dabar sako menininkė, lemtis jai suteikė kitą – ko gero, daug vertingesnę galimybę. Ji gavo laborantės darbą Tapybos katedroje ir pasiliko sostinėje.

Šis darbas buvo tikras atradimas – dirbdama mergina susipažino su įvairiomis specialybėmis, sužinojo daug naujo, įdomaus, įgijo patirties.

Kitais metais ji vėl laikė stojamuosius egzaminus. Šį kartą, nors jau svajojo apie teatro dailę, bet kadangi scenografijos kursas buvo renkamas tik kas antrus metus, pasirinko interjero studijas. Bet vėl nepasisekė.

Tačiau sprendimas studijuoti scenografiją buvo nebepakeičiamas.

Trečią kartą bandant pagaliau pavyko įstoti į Dailės institutą. Scenografės diplomą ji gavo 1983 metais.

R. Kosmauskienės pirmieji scenografijos darbai sukurti Šiaulių dramos teatre, pirmasis režisierius, kuris patikėjo jaunos menininkės gebėjimais, – Gytis Padegimas.

Pirmasis spektaklis, kuriam kurta scenografija, buvo Dž. B. Pristlio „Laikas ir Konvėjai“. Vienas svarbesnių jos pirmųjų darbų – kostiumai Vidmantės Jasiukaitytės spektakliui „Žemaitė“ (rež. G. Padegimas) Šiaulių dramos teatre.

Paskui buvo daug įvairių spektaklių – tarp jų ir Panevėžio dramos teatre.

Į šį miestą scenografė atvyko kartu su vyru panevėžiečiu, taip pat scenografijos specialybę įgijusiu Vygantu Kosmausku (1960–2001). Su juo susipažino ir susidraugavo studijų metais.

Į Panevėžį menininkė važiavo lyg laikinai – bet gyvenimas čia tęsiasi jau tris dešimtmečius. Laikinumas užtruko – per tą laiką Amžinybėn išlydėtas vyras, užaugo ir į sostinę išvažiavo dukra.

Ir dabar šimtu procentų panevėžiete nesijaučianti menininkė sparnų iš šio miesto kelti vis dėlto neketina. Čia jos namai, darbas, kūryba.

„Ne taip svarbu, kur žmogus gyveni, svarbiau, ką dirbi, ką veiki, ką sukuri“, – sako R. Kosmauskienė.

Į garsų teatrą

Į Panevėžį atvykusi jaunoji scenografė neišsigando ir nesutriko patekusi į legendinį, J. Miltinio šlovės šleifu apgaubtą garsųjį teatrą.

Tiesa, ir jį, ir miestą jaukintis reikėjo ilgokai – buvo žinoma tik kaip Kosmausko žmona bei garsių aktorių marti.

Vis dėlto gabi menininkė rado savo kelią, susikūrė savitą braižą.

Jos vyras V. Kosmauskas – garsių Panevėžio teatralų Stepono Kosmausko ir Henrikos Hokušaitės sūnus. Jis pats taip pat buvo labai gabus menininkas, pelnęs visuomenės pripažinimą ir pagarbą.

Teigiama, jog Vygantas galėjo pasukti ir tėvų pramintu taku, – vaikystėje filmavosi kine, vaidindavo teatre. Bet nepaprastai įdomiai, talentingai piešęs, jis pasirinko dailę.

1986 metais V. Kosmauskas baigė Dailės institutą, scenografijos specialybę. Diplominis jo darbas – scenografija Kauno dramos teatre pastatytam J. Grušo spektakliui „Herkus Mantas“.

Grįžęs į Panevėžį V. Kosmauskas garsėjo kaip grafikas, taip pat kūrė scenografiją.

Kaip scenografas ir kostiumų dailininkas dirbo Kauno, Šiaulių, Panevėžio dramos teatruose. Menininkas kūrė plakatus keramikų simpoziumui Panevėžyje, taip pat čia vykusiems džiazo festivaliams, dainų šventėms.

Apie šviesaus atminimo menininką V. Kosmauską panevėžietis Jonas Čergelis sukūrė filmą „Vakar tebūnie šiandien“ .

Komentarai

  • Komplimentai menininkei!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų