Dakaro nusivylimai ir įkvepiančios patirtys

Dakaro nusivylimai ir įkvepiančios patirtys

Sudėtingiausiu tituluojamo Dakaro ralio dulkės jau nuplautos, o sirgalių ir lenktynininkų emocijos atslūgusios. Metas išvadoms ir… prisiminimams.

Kaip ir praėjusiais metais, šiemet Dakaro ralyje vėl dalyvavo du panevėžiečiai, kurie padėjo mums, esantiems Lietuvoje, sužinoti rezultatus, naujienas, komentarus, pamatyti įspūdingas šio ralio akimirkas.

Žinomas automobilių sporto žurnalistas Tomas Markelevičius priklausė Vaidoto Žalos ir Sauliaus Jurgelėno komandai ir operatyviai naujienas pranešdavo savo feisbuko profilyje bei viename portale.

Vizualinės komunikacijos specialistas, operatorius Arūnas Kisielius antrus metus iš eilės atstovavo Benedikto Vanago komandai. Jo dėka galėjome mėgautis puikiais vaizdo reportažais iš dulkėto, varginančio ir nenuspėjamo Dakaro ralio.

Keistas sutapimas – abi šios komandos patyrė nesėkmes. Benediktas Vanagas ir jo šturmanas Sebastianas Rozvadovskis dėl techninių bėdų buvo priversti pasitraukti dar trečiajame greičio ruože.

Lietuvio ir lenko duetas įveikė vos 30 kilometrų, sankabos gedimas jų žygį sustabdė akmenuotoje „feš-feš“ smėlio zonoje.

Antrus metus iš eilės finišo podiumo pasiekti nepavyko ir Vaidoto Žalos bei Sauliaus Jurgelėno duetui. Jų „Seat Leon Dakar“ automobilis paskutinį kvapą išleido ketvirtajame etape.

Nepaisant ankstyvo pasitraukimo iš ralio trasos, didžioji dalis komandų atstovų Pietų Amerikoje liko iki pat jo pabaigos. Nors Lietuvos ekipažus lydėjo nesėkmės, abu panevėžiečiai namo grįžo įgavę neįkainojamos patirties ir kupini neišdildomų įspūdžių. Šių žmonių dėka galime pažvelgti į Dakaro ralio užkulisius ir pamatyti ralį kitomis akimis.

Buvo pasiruošęs ir kalnams

Pasak T. Markelevičiaus, lyginant abu Dakaro ralius, esminis skirtumas, kad šiemet jau žinojo, kur keliauja ir kas laukia. Tai padėjo ruošiantis kelionei ir planuojant darbus.

Vargu ar daugelis jūsų į ralį imtų skėtį? Po pernykštės patirties Tomas rado vietos šiam praktiškam daiktui, apsaugančiam ne tik nuo kepinančių spindulių, bet ir nuo staiga kylančių ir viską kiaurai merkiančių liūčių.

Šiemet keliavau į Dakarą su A ir B planais. Planas A apėmė sėkmingo Dakaro eigą, kaip, kada, kokį turinį pateikti skaitytojams. Planas B – kas būtų, jei komandai nepasisektų“, – „Sekundei“ pasakojo T. Markelevičius. Ateitis parodė, kad planas B buvo kur kas aktualesnis.

. Į pagalbą – žavios pareigūnės.

Į pagalbą – žavios pareigūnės.

Kaip ir pernai, šiemet Dakaro ralio trasa buvo išties sunki. Organizatoriai deklaruoja, kad jis kiekvienais metais sunkėja. Per tas dienas, kai mūsų ekipažas dar buvo trasoje, teko susidurti su gana įdomiais dalykais, kurių pernai nepatyrėme“, – teigė automobilių sporto specialistas.

Pietų Amerikoje dabar – pats vasaros įkarštis. Tad dieną buvo galima alpti nuo 44 laipsnių karščio, o pakilus vakarop į aukštikalnes, ieškoti palto, nes temperatūra nukrisdavo vos iki 5 laipsnių šilumos.

Išlipus iš kondicionieriaus vėdinamo automobilio į lauko karštį, greitai išmušdavo prakaitas, o vėjo gūsis atnešdavo vadinamąjį feš-feš smėlį ir greitai tapdavai rudas“, – oro temperatūrų iššūkius prisiminė T. Markelevičius.

Kartą komandą sustabdė po smarkios liūties kelio dangą užnešusi didžiulė purvo nuošliauža. Pasak Tomo, maždaug 30 minučių juos skyrė nuo didžiulių problemų ir automobilis būtų skendęs purve.

Dakaras yra labai spalvotas įvairiomis prasmėmis: galėjome sutikti ir karščio, aukštikalnių vėsumos, liūčių ar susidurti su oro trūkumu kalnuose. Aukštikalnėse pakilome į 4 km aukštį ir organizmas iškart pajuto deguonies trūkumą. Po praėjusių metų jau iš anksto ruošiausi kalnams. Internete radau, kad galima įsigyti mobilųjį deguonies koncentratorių, kuris į save traukia orą. Prie aparato mechanizmų limpa tik deguonies molekulės, išgrynintas deguonis per žarneles pasiekia tavo nosį ir padeda išvengti išretėjusio oro diskomforto“, – pasakojo T. Markelevičius.

Liko Argentinoje

Tačiau Tomą nustebino ne aukštikalnės, ne ralio įtampa ir kraštovaizdžiai.

Labiausiai glumino ankstyvas pasitraukimas. Niekas nesitikėjo, kad sugesime tik prasidėjus raliui, dar net neišvažiavus iš Argentinos. Tai šokiravo, visai komandai – didelis smūgis. Ankstyvas pasitraukimas reiškė tik viena – 2:0 Dakaro naudai prieš V. Žalos ir Sauliaus Jurgelėno ekipažą“, – apie nesėkmę kalbėjo T. Markelevičius.

Sužinojus, kad nėra jokių galimybių ekipažui pasiekti Boliviją, ekipos nariai liko Argentinoje. Keisti lėktuvo bilietus į ankstesnius nebuvo prasmės, vienas kainavo maždaug 1000 eurų.

Saltos mieste likusi komanda laukė pro čia grįžtančių ralio dalyvių, kurių kelias toliau vedė link Argentinos sostinės Buenos Airių. Tomas laiko veltui nešvaistė. Saltos mieste padarė reportažą apie jo gatvėmis riedančius senus automobilius. Čia turėta omeny ne keliolikos metų, o kelių dešimtmečių istoriją skaičiuojančias mašinas.

Vos išėjus į gatvę nereikėjo daug laiko tam, kad pastebėtum pirmuosius senus automobilius. Ir čia jie išties seni – skaičiuojantys ketvirtą ar net penktą dešimtį metų. Ir jie vis dar važiuoja. Kai kurie lyg specialiai palikti tokios būklės, kokios šiandien natūraliai yra. Surūdiję, padažyti, aplankstyti. Visa tai – Argentinos automobilių kultūros dalis“, – nuostabos neslėpė T. Markelevičius.

Vėliau Tomas su kolegomis prisijungė prie ralio karavano ir baigė lenktynes su visais kitais jų dalyviais. Nuo vienos stovyklos iki kitos – taip paskutines dienas Pietų Amerikoje praleido panevėžietis, įamžinęs ir sėkmingas paskutines puikiai finišavusio vienintelio likusio lietuvių ekipažo – Antano Juknevičiaus ir Dariaus Vaičiulio – akimirkas.

Planui B šiemet turėjau daug laiko. Pernai V. Žalos ekipažas sustojo 10-ame greičio ruože, o šiemet žygis baigėsi vos prasidėjęs. Buvau numatęs gal 15 temų apie vidinį ralio gyvenimą. Apie bivakus, vadinamąsias ralio stovyklavietes, apie jų skirtumus, sportininkų gyvenimą, maistą, medikų darbą, apie stovyklaviečių įrengimą didžiuliuose aerodromuose, dykumose ir panašiai. Gal tik poros temų fiziškai nebespėjau parengti, tačiau didžiąją plano dalį pavyko įgyvendinti“, – džiaugėsi žurnalistas.

Grįžęs iš Pietų Amerikos, Tomas namie spėjo snūstelėti kelias valandas ir iškart skubėjo į naują žygį – Monte Karlo WRC ralio etapą, kuriame varžėsi Deivido Jociaus ekipažas.

Tomas jau žino atsakymą, jei V. Žala ir S. Jurgelėnas trečiąkart pasiūlytų vėl keliauti į Pietų Ameriką.

Tomas jau žino atsakymą, jei V. Žala ir S. Jurgelėnas trečiąkart pasiūlytų vėl keliauti į Pietų Ameriką.

Trečiojo etapo drama

Arūnas Kisielius savo šių metų Dakaro ralio patirtį palygino su prieš futbolo rungtynes daromu apšilimu ir per jį patirtą traumą.

Pirmas etapas – lengvas pasivaikščiojimas, tas pats, kas Upytės keliu nuvažiuoti iki Krekenavos. Antroji diena – tikrų lenktynių preliudija. Trečiasis etapas – pirmasis rimtas atstumas. Raumenis turėjome, pirmojo Dakaro patirtys, nesėkmės labai padėjo, visi jautėmės tvirtai, žinojome, ko tikėtis ir kur keliaujame, tačiau kas galėjo įsivaizduoti, kad tik prasidėjęs ralis mus iškart sustabdys“, – ironiškai šypsojosi A. Kisielius.

Pasak jo, Dakaro ralis nėra ta vieta, kur tu jaustumeisi patogiai. Nuolat vis kažko, kažkur trūksta, sąlygos išskirtinai ne tos, kurių tikiesi, ir situacija bet kada gali kardinaliai pasikeisti.

Kažkuria sąmonės dalele vis nori kuo greičiau ištrūkti, bet privalai tą užgniaužti, nes supranti, kad reikia čia likti. Bet kai sužinai, kad trečiajame etape baigiasi lenktynės, suvoki, kad dar nieko nesi patyręs. Buvo minčių, kad po paros skrisi namo, bet nesinorėjo tuo patikėti. Juk prieš tai buvo keturi Dakarai, juose taip pat buvo problemų, bet B. Vanagas visuomet pasiekdavo finišą. Tas jausmas, kad mes privalome čia likti ir baigti lenktynes, niekur nedingo. Juolab žinojome, kad automobilis nepateko į avariją, nebuvo sumaitotas, o tiesiog jį sustabdė viena detalė“, – prisiminė trečiojo ralio etapo dramą ir B. Vanago kovą su laiku Arūnas.

Įtampą pajutome tuomet, kai nuvykome iki sustojusio ekipažo. Supratome, kad popieriai prasti. Po trečiojo etapo nesėkmės buvo dvi galimybės: arba rūkti namo, arba su komanda keliauti iš bivako į bivaką ir taip dar pratęsti Dakaro kelionę. Juo labiau niekas nedraudė toliau keliauti su visu ralio karavanu. Nakvynės nemokamos, maistas garantuotas. Tik degalai kainuotų“, – kalbėjo A. Kisielius.

B. Vanago komanda Bolivijos taip ir nepamatė. Dalis komandos narių kartu su pilotu, šturmanu ir rėmėjais grįžo į Lietuvą, dalis liko Pietų Amerikoje, Argentinoje. A. Kisielius su komunikacijos komanda bei mechanikais grįžo į Buenos Aires. Apsistojo pas lietuviškų šaknų turinčią argentinietę, kuri nuo pat lietuvių atvykimo į Argentiną mielai pagelbėdavo B. Vanago komandai.

Ji lietuviams skyrė savo nuomojamą butą, čia svečiai iš Europos Argentinos sostinėje praleido dar gerą savaitę iki pat Dakaro ralio pabaigos. Tik po jo finišo jų laukė skrydis namo. O per tą savaitę lietuviai bandė prisijaukinti Argentinos sostinę Buenos Aires.

„Milžiniškas miestas, turintis aibę futbolo aikštynų, stadionų. Ir mėgstantys sportuoti žmonės. Dar niekada nebuvau matęs tiek bėgiojančių ir aktyviai laiką leidžiančių žmonių“, – apie Argentinos sostinę atsiliepė A. Kisielius.

Trumpa, bet įsimintina patirtis

B. Vanago technika iš Pietų Amerikos yra gabenama tiesiai į Rusiją, vasario 24–26 dienomis ten vyks pirmasis Pasaulio ralio maratonų taurės etapas. Šis projektas, anot lenktynininko, bus dar brangesnis nei Dakaras.

Tačiau A. Kisieliaus planuose artimiausiu metu automobilių sportui vietos nėra. Šiuo metu jis jau Turkijoje, įamžina šalies futbolo čempiono Vilniaus „Žalgirio“ pasirengimo naujam sezonui akimirkas.

Po praėjusių metų buvo didžiulis noras grįžti ir išnaudoti patirtį, sukauptą per pirmąjį Dakarą. Per debiutinį mano ralį, atrodo, mažokai padariau, trūko pasitikėjimo. Šiame Dakare jautėsi visos mūsų medijos komandos tvirtumas. Turėjome aibę planų, o dabar pritrūko laiko. Pradžia buvo išties energinga – 17 klipų per pirmas kelias dienas, o pernai per visą ralį sukurti 22 reportažai“, – neslėpė apmaudo Arūnas.

Pasak jo, jau raliui įpusėjus jis būtų viršijęs praėjusių metų savo darbų mastą su mažesniais jėgų ištekliais, nes šiemet buvo mažiau blaškymosi.

Norisi grįžti. Atrodo, kitąkart jau išnaudotum visas savo galimybes, padarytum viską, ką esi suplanavęs. Po praėjusių metų Dakaro laikui bėgant atrodė, kad tiek daug padaryta klaidų, kad buvo galima kur kas daugiau nufilmuoti, užfiksuoti, parodyti. Visus metus tai nedavė ramybės. Tad šiemet nuo pirmų ralio minučių stengiausi ištaisyti pernykštes klaidas, tačiau visus planus sujaukė ralio nesėkmė“, – šypteli A. Kisielius.

Jis jautė palaikymą iš B. Vanago komandos darbus stebinčių savo srities profesionalų, tokių kaip žinomas autosporto žurnalistas Ramūnas Fetingis.

„Daugelis sakė, kad neblogai pradėjome. Nepaisant trumpo šių metų ralio, patirtis kur kas labiau įsimintina nei pernykštė. Vien ko verta paskutinė trečiojo, lemtingo, tragizmo kupino etapo para“, – kalbėjo A. Kisielius.

Dakaro ralis – ne tik automobilių sporto varžybos, didžiulis komercinis projektas, tačiau ir galimybė išbandyti save. Išbandyti sudėtingiausiomis sąlygomis, grįžti turtingesnis ir dar geriau pažinęs save“, – teigė vizualinės medijos specialistas.

Vidinis ralio gyvenimas

Plačiau galime aptarti Dakaro bivakus – vadinamąsias ralio stovyklavietes. Tai vieta, kur verda nematomas ralio dalyvių gyvenimas.

Paprastai tai keliasdešimties hektarų, maždaug galingo muzikos festivalio teritoriją apimantis saugomas tvoromis plotas, kuriame po greičio ruožų ir įveiktų kilometrų apsistoja visas ralio karavanas. Čia didžioji dalis lenktynininkų ilsisi, mechanikai ruošia, tvarko techniką būsimam naujam ralio etapui, veikia atskira ralio dalyviams skirta virtuvė, dūzgia žiniasklaidos centras. Visas atskiras Dakaro miestelis vis naujoje vietoje. Po kiekvieno etapo stovyklavietėje įkuriama vis kitur pagal ralio planą.

Dažnai žiniasklaidos ir komunikacijos darbuotojai Dakaro ralyje miegoti eina paskutiniai ir keliasi pirmieji.

Dažnai žiniasklaidos ir komunikacijos darbuotojai Dakaro ralyje miegoti eina paskutiniai ir keliasi pirmieji.

Bivake ramybės valandų nėra. Čia dirbtinės ramybės ir nereikia. Paryčiais pilotai dar ilsisi, aplink mechanikai bando mašinas, važinėja sportiniai sunkvežimiai ir startui ruošiasi pirmieji motociklininkai. Žurnalistai baigia savo darbus. Nerealus gyvenimas bivake“, – taip feisbuke vykstant Dakaro raliui rašė T. Markelevičius.

Stovyklavietėje niekada nenutyla garsai. Tačiau jie visiškai nekliudo tau užmigti. Dažnai būni toks pavargęs nuo karščio, temperatūrų skirtumo, keliavimo, darbų, kad galėtum užmigti apsikabinęs veikiantį elektros generatorių ir jo triukšmas būtų lyg saldžiausia lopšinė“, – šypsosi T. Markelevičius.

Aukštikalnių dykumos, žiedinių lenktynių trasos ar aerodromai – tai vietos, kur buvo įrengtos laikinos ralio stovyklavietės. Į jas bet kas negalėjo patekti. Kiekvienas ralio dalyvis turėjo savo kortelę, pagal ją užfiksuojama, kada patenki ir palieki bivaką.

Kiekviena komanda stovyklavietėje turėjo tam tikrą vietą, kur galėjo įsikurti, statyti palapines, tvarkyti techniką. Čia veikė didžiulė valgykla, kuri turėjo pasirūpinti tūkstančių ralio dalyvių skrandžiais. Šalia valgyklų tapo tradicija užkurti laužą, iš kažkur atsirasdavo ir gitara.

Atskirą zoną turėjo medikai, jie buvo pasirengę padėti traumų ar ligų atveju. Bivakuose dirbo net muitininkai, prieš kertant naujos valstybės sienas jie padėdavo įveikti biurokratines procedūras, iš anksto pasirūpindavo spaudais.

Bivakai buvo geriausia vieta sutikti ralio žvaigždes, lyderius. Anot T. Markelevičiaus, dauguma jų – paprasti vaikinai, suprantantys ir gerbiantys žurnalistų darbą. Savo paprastumu įsiminė prancūzas Sirilis Deprė. Jis – daugkartinis Dakaro ralio dalyvis ir laimėtojas. Nugalėtoju jis tapo penkis kartus su KTM motociklu – 2005, 2007, 2010, 2012 ir 2013 m., o nuo 2015-ųjų varžosi automobilių klasėje.

Ne vieta konkurencijai

Lietuviai Dakaro ralio stovyklavietėse laikydavosi kartu, įsikurdavo greta vieni kitų, kad esant reikalui būtų galima kreiptis pagalbos ir nereikėtų įveikti kilometro norint pasiekti kolegų komandą.

Lietuvių komandų vienybė visada buvo jaučiama. Bendravome su B. Vanago ekipos nariais, vieni su kitais pasitardavome, dalydavomės planais“, – apie skirtingų lietuviškų komandų draugystę kalbėjo T. Markelevičius.

Ne tik žurnalistai tarpusavyje bendravo, bet ir mechanikai bei lenktynininkai.

Už 9000 kilometrų nuo Lietuvos ne vieta ir ne laikas konkurencinei kovai, turime būti ir, manau, buvome kaip vienas kumštis“, – teigė žurnalistas.

„Trečiąkart keliauti į Dakarą norėčiau. Ypač su V. Žalos ir S. Jurgelėno komanda. Puikiai susigyvenome, tapome gerais bičiuliais, susidraugavome ir su mechanikais. Pats Vaidotas minėjo, kad su „Seat Lion“ daugiau šio ralio nebešturmuos. Apie kitus metus kol kas nekalbama. Lauks nemažai pokalbių su rėmėjais, nelengvas sprendimas išsirinkti techniką, su kuria būtų galima bandyti trečiąkart įveikti Dakaro ralį. Jei komanda apsispręs ir man pasiūlys vėl keliauti, nedvejodamas sutiksiu“, – šypsosi T. Markelevičius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų