Daiva Rudokaitė į kliniką vyksta kaip į darbą

Daiva Rudokaitė į kliniką vyksta kaip į darbą

Iš komiško TV3 serialo „Rezidentai“ situacijų juokiasi net tikrieji medikai, o jame linksmą klinikos vadovę Jūratę Burneiką vaidinanti aktorė Daiva Rudokaitė suspėja ne tik kurti vaidmenis Nacionaliniame Kauno dramos teatre, serialuose, bet ir pati dėstyti bei studijuoti.

– Kaip gavote vyr. gydytojos vaidmenį seriale „Rezidentai“?

(J. Butkutės nuotr.)

Vaidmens pasiūlymas man buvo netikėtas, tada dar filmavausi seriale „Moterys meluoja geriau“. Vyko „Sidabrinių gervių“ renginys Vilniuje. Sutikau „Videometros“ prodiuserį Rolandą Skaisgirį, jis mane perspėjo, kad turi man vaidmenį ir turėčiau ruoštis naujam projektui – filmuos vadinamąsias demo serijas.

Vėliau nufilmavome šešias bandymų serijas, vaidinau tik trijose jų. Rusiškos „Rezidentų“ versijos nebuvau mačiusi, todėl maniau, kad filmuosiuosi tik kartą per mėnesį, o vaidmuo bus neryškus, antraeilis. Bet ką siūlo, tą imi. Aktoriai, bent jau aš, neturi prabangos rinktis, kur norėtų filmuotis ar kokiuose spektakliuose vaidinti. Bandomosios serijos buvo vykusios, visiems patiko, o aš gavau Jūratės vaidmenį.

Kai rudenį pradėjome filmuoti, režisierius Ramūnas Rudokas, matęs rusišką serialą ir susipažinęs su lietuvišku variantu, trumpai papasakojo visą mano vaidmens liniją – tarp mūsų veikėjų bus didžiausia meilės istorija, jie taps vyru ir žmona, susilauks vaiko, o Jūratės vaidmuo – vienas svarbiausių. Iš pradžių Jūratės seriale ir taip buvo nemažai, o paskui vis daugėjo. Nors vaidinti klinikos vadovę buvo iššūkis, didelių sunkumų nepatyriau. Esu vaidinusi prokurorę, be to, ir gyvenimiška vadovavimo patirtis pravertė (aktorė jau 8 m. yra Lietuvos psichodramos draugijos prezidentė – aut. pastaba). Mums pasisekė – filmuojame tikroje klinikoje, o ne paviljone, kaip dažnai būna serialuose. Baltijos ir Amerikos klinika jau tapo namais – į ją važiuoju tarsi į darbą.

Mano patirtis yra labai įvairi ir su kiekvienu vaidmeniu tiek teatre, tiek televizijoje ji tik didėja.

Tarp mano draugų ir pažįstamų yra daug medikų, iš pradžių jie į serialą žiūrėjo skeptiškai. Ir patys abejojome, ar serialas ras savo auditoriją, tačiau net ir dabar sutikti draugai sveikinasi tarsi su ponia daktare ir pripažįsta sekantys visas serialo peripetijas. Girdėjau daug atsiliepimų, kad kūrinys tikrai puikiai atspindi daktarų ir rezidentų kasdienybę.

– Medicinos tema jums nėra svetima (LSMU aktorė studijuoja sveikatos psichologiją).

– Pastaruoju metu esu tiesiog persekiojama medicinos temos. Viskas prasidėjo nuo daktarės Jūratės vaidmens. Juk norint suvaidinti žmogžudį nereikia iš tiesų nužudyti – tai perteikti padeda aktoriniai sugebėjimai, mokykla, kurią baigei. Aktoriai gali suvaidinti beveik bet kokios srities specialistą – viskas yra scenarijuje, man nereikia nieko išgalvoti. Kai herojei tenka kalbėti apie psichologinius dalykus, kaifuoju, suprantu žargoną, tema man yra pažįstama ir artima.

Jau seniai domiuosi psichodrama, tai psichoterapija, ne medicina, bet šiuo metu gilinu žinias sveikatos psichologijoje. Medicinos šiame dalyke tikrai užtenka (juokiasi). Žiauriai sunku mano metuose įsisavinti tiek daug naujos informacijos, spėti suderinti visus darbus ir įsipareigojimus… Pakelti tokį krūvį man yra iššūkis, bet labai įdomu.

– Filmavotės įvairiuose serialuose („Svetimi“, „Širdys paklydėlės“, „Be namų“, „Moterys meluoja geriau“ ir kt.). Kaip ruošiatės savo vaidmenims, galbūt turite specialią techniką, kuri padeda įsikūnyti į vaidmenį?

– Serialai, net studentams esu sakiusi, yra greitojo maisto užkandinės. Kavinės – kinas. Prabangus restoranas – teatras. Tegul neįsižeidžia serialų kūrėjai, bet, kalbant apie greitį, produkcijos kepimą, jis yra milžiniškas. Pasirengimo vaidmeniui procesai irgi yra labai skuboti. Dažnai ką nors įkūnyti turi čia ir dabar, staigiai. Visiškai nesutinku su žmonėmis, kurie mano, kad seriale filmuotis – ne lygis. Tokios kalbos atsiranda pačiam nepabandžius. Jūratės vaidmuo „Rezidentuose“ nėra antraplanis, atvykusi į filmavimo aikštelę turiu padaryti labai daug – greitai susiorientuoti situacijoje, prisiminti savo vaidmenį, visose situacijose elgtis kaip Jūratė, išmanyti savo veikėjo bruožus, charakterį. Reikia gebėti greitai persikūnyti. Teatre viskas vyksta vienoje veiksmo linijoje, o serialuose ir kine filmuojami skirtingi epizodai, kartais visai nesusiję. Dažniausiai būna, kad, pvz., 70 serijos 12 ar 7 scena būna nufilmuota prieš kelias savaites ir vėl atsidūrusi prieš kamerą po 2 savaičių turiu greitai prisiminti, susiorientuoti, apie ką ši serija, kas ten vyksta, juk per tas dvi savaites filmavome scenas ir iš 65 ar 83 serijos.

Neseniai pristatėme premjerą Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Žalgires“. Prieš premjerą neskyriau niekam laiko, tik vaidmeniui spektaklyje. Bet staiga prireikė filmuotis ir viską metusi važiavau į Vilnių: visą kelią ir filmuojant mintys sukosi apie būsimą premjerą, mano vaidmenį, kol režisierius sustabdė darbą ir paklausė: „Klausyk, ką ten repetuoji? Pametei Jūratės vaidmenį, grįžk į „Rezidentus“. Tokiose situacijose viską iš naujo susidėlioji galvoje, trumpam stabdai savo mintyse ir ramiai grįžti į čia ir dabar, pabudini savo Jūratę, grįžti į Baltijos ir Amerikos kliniką, į filmavimo aikštelę, procesas tęsiasi. Tai puikus pavyzdys, ką įtampa ir daugybė darbų gali padaryti artistams, reikia išmokti staigiai perjungti smegenis, įvesti kitą programą ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją. Tai sunku, bet išmokstama: kuo daugiau turi veiklos, tuo tiksliau jungiklis dirba (juokiasi).

– Koks vaidmuo seriale jums buvo įsimintiniausias?

– Labiausiai įsimena tie vaidmenys, kurie reikalavo daugiau pastangų, buvo didesni. Ne tie, kurie buvo didelės apimties (kai kuriuose serialuose filmavausi kelerius metus), bet tie, kuriuose jau gyvenau. „Rezidentuose“ – pirmas toks didelis mano vaidmuo ir jį atlieku jau trečią sezoną.

Ilgam įstrigo prokurorės Rugilės personažas („Pasmerkti“, „Svetimi“) – nieko nenusimaniau apie prokurorų pasaulį, teisę, terminus. Reikėdavo išmokti tekstus ir kad jie natūraliai skambėtų… Ilgai liežuvis pindavosi. Bet skirstyti negaliu – visi šie vaidmenys yra mano kūdikiai, visi labai skirtingi, negaliu išskirti, kuris pats geriausias.

Mano patirtis labai įvairi ir su kiekvienu vaidmeniu tiek teatre, tiek televizijoje ji tik didėja. Man įdomu stebėti, kaip mane mato kino, teatro žmonės. Ilgą laiką vaidinau vien namų šeimininkes, neišlendančias iš virtuvės, ar nelaimingas, tylias kenčiančias žmonas. O dabar darosi įdomiau – prokurorės, verslininkės, daktarės. Mane pradeda atrasti įvairiapusiškiau. Džiaugiuosi, kad galiu būti universali ir neužstrigti ties vienu amplua.

– Ar esate atpažįstama? Kokio gerbėjų dėmesio sulaukiate?

– To dalyko nesureikšminu, viešojoje erdvėje esu ne pirmus metus. Papasakosiu šviežiausią įvykį: vakar jau vėlai vakare nuėjau apsipirkti į prekybos centrą, o paaugliukai, spėju, atvykę į Kauną, žiūrinėjo prekes. Man žvilgtelėjus į juos, paauglių akys nušvito. Atpažino ir priėjo pasisveikinti – tokie nedrąsūs, pasimetę, net išraudę, tarsi negalėtų patikėti, ką pamatė. Taip maloniai mane pralinksmino jų nuoširdumas.

Tikiu, pasibaigus serialui ir praėjus pusmečiui niekas manęs nepažins ir neprisimins. Žvilgsnius viešosiose erdvėse dažniau užfiksuoja su manimi kartu einantys žmonės, klausia, ar mačiau, kaip į mane pažiūrėjo, kad atpažinę šnabždasi. Dažniausiai to nepastebiu, nebent prie manęs prieina ir užkalbina. Manau, jei nori būti atpažintas, elgiesi visai kitaip. Viena artistė pasakojo, kad negali eiti į parduotuvę, nes visi žiūri, ką ji perka. Man tokių problemų nekyla, viską, net tualetinį popierių, perku drąsiai (juokiasi).

Daug dėmesio sulaukdavau, kai vaidinau „Moterys meluoja geriau“. Turbūt dėmesys priklauso nuo to, kokia auditorija žiūri serialą. Vaidindama seriale „Svetimi“ vieną dieną netoli namų pastebėjau stovinčią policijos mašiną. Aš kaip tik ėjau namo iš teatro, užsigalvojusi, piktai pažiūrėjau, kad ant bortelio pasistatė savo automobilį o policininkai mano žvilgsnį pastebėjo: „Kokia pikta prokurorė grįžo…“ Net išsigandau, kokia turėjo būti mano veido išraiška, kad gaučiau tokią pastabą.

(TV3 archyvo nuotr.)

– 1990 m. stažavotės prestižinėje Juilliardo meno mokykloje Niujorke (JAV). Kokių prisiminimų ir patirčių parsivežėte?

– Pamačiau Niujorką, pagyvenau Penktojoje aveniu. Ten gyvenant atrodė, kad gali gauti viską, ko tik nori. Ėmiau visa, ką tik galėjau, pažinimo prasme. Užimtumas buvo milžiniškas: nuo ryto iki pietų – paskaitos mokykloje, po pietų – kultūrinė programa: spektaklių, miuziklų lankymas Brodvėjuje, Brukline, parodų salės, Metropolitenas, o dar tas laiko skirtumas…

Pamokų iš šios patirties turėjau milijoną. Į stažuotę važiavo visas mūsų kursas (dėst. D.Tamulevičiūtė ir A.Latėnas). Tai buvo studijų mainų programa, 1991 m. – neįtikėtinas atvejis Lietuvos švietimo sistemoje. Tuomet Juilliardas mums buvo nežinomas, tačiau juk tai – viena garsiausių scenos menų, ypač baleto ir muzikos, mokyklų. Aktoriai ten buvo ruošiami miuziklams, tai – būtent amerikiečių žanras. Ten surinkti vieni geriausių dėstytojų pasaulyje. Džiazo šokį mums dėstė šokėjas iš Brodvėjaus teatro, garsi prancūzė mokė šokti stepą, šio šokio batelius turiu iki šiol. Scenos kalbos mokėmės pagal Alexanderio sistemą, aktorystės mokė amerikiečių klasiko rašytojo Tennessee Williamso draugas, bičiulis. Patirtis milžiniška, galiu drąsiai sakyti, kad tuo metu mums labai pasisekė. Gyventi Niujorke nenorėčiau – tempas milžiniškas, triukšmas, žmonės užsidarę, susvetimėję… Bet dar kartą aplankyti, pasisvečiuoti tikrai norėčiau ir turiu vilties.

„Rezidentai“ – pirmadieniais–ketvirtadieniais 19.30 val. per TV3.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų