Brandi literatūra – ne saldainių dėžutė

Brandi literatūra – ne saldainių dėžutė

SRTF-logoIstorikui Tomui Vaisetai praėję metai ypatingi: išleido net dvi knygas. Pirmoji – „Nuobodulio visuomenė“ – parengta pagal disertaciją, antroji – istorinės prozos rinkinys „Paukščių miegas“. Už pastarąją knygą autorius apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrine premija.

T. Vaiseta.

Istorinės prozos rinkinio „Paukščių miegas“ autoriui T. Vaisetai įteikta K. Barėno literatūrinė premija. U. Mikaliūno nuotr.

 

Premija – vieni nemalonumai

„Ši premija man – vieni nemalonumai. Visų pirma, labai išaugo mano ego. Antra, rašydamas aš jaučiuosi kaip giliai įsikasęs dirvožemyje sliekas: ramiai tūnau, kažką virškinu, esu ramus. Staiga ateina lietus, audra ir mane išmeta į viršų. Sveikina direktoriai, Seimo nariai, merai, o aš esu tik sliekas, kuris bijo, kad pabudęs paukštis gali sulesti. Tada jaučiuosi šiek tiek absurdiškai, nes rašymas niekaip nėra susijęs su viešumu. Aš rašau pabėgęs nuo žmonių, tai mano vienatvės akimirkos, o jos dabar iškeltos į viešumą. Trečias ir tikriausiai didžiausias nemalonumas – kad anksčiau galėjau tiesiog rašyti. Tačiau premija rodo, kad iš manęs tikimasi ko nors daugiau. Į tokias premijas žiūriu kaip į ateities perspektyvą“, – kalbėjo trisdešimtmetis premijos laureatas.

T. Vaiseta vienbalsiai išrinktas iš septynių pretendavusių autorių. Jis tvirtina, kad šiais laikais tarp jaunų rašančių žmonių jaučiamas stiprus konkurencijos motyvas, o jo pagrindas – ambicijos, interesai, kompleksai.

Anot rašytojo, konkuruoti gali žmonės, bet ne literatūra. Be to, T. Vaiseta sako, kad premiją reikia suprasti ne kaip žmogaus išskyrimą.

„Skaitytojams tikriausiai nesvarbu, kam ji įteikta. Visiems rūpi literatūra ir gyvas jos procesas. Aš džiaugiuosi bet kokios premijos egzistavimu. Mano šeimoje nebuvo jokių rašto žmonių. Tikriausiai todėl aš už juos visus turiu rašyti, o tai lyg ir pagrindinis man rašymo motyvas“, – tvirtino istorikas.

 

Pyksta ant visuomenės

Rašydamas knygą T. Vaiseta daug galvojo, kas vyko iki tol, kol jo nebuvo, ir ne kartą išgyveno siaubą.

„Visi esame pasaulio bambos. Bet kai išeini iš šios zonos ir pradedi galvoti apie tėvus, senelius, tautą, valstybę, kurie dalijasi ta pačia teritorija, erdve, kultūra, kyla siaubas. O kad jį nugalėčiau, rašau apie visa tai ir bandau įveikti mus skiriančią laiko prarają“, – sakė rašytojas.

Rašydamas T. Vaiseta patiria ne tik siaubą. Jį dažnai apima socialinis pyktis.

„Pykstu dėl mūsų visuomenėje vykstančių procesų. Vienas iš tokių – vis dar dažnai pasitaikantis labai stiprus noras kitam žmogui primesti kokį nors tapatybės identiteto vaidmenį. Neva visi esame vieno kirpimo, turime vienokias, o ne kitokias šeimas, o jei esi lietuvis, tai ir turi toks būti. Man tai praeitis, nebegalima taip mąstyti. Šioje knygoje norėjau pasakyti, kad laikas mums galvoti kitaip, mes nebegalime primesti kitiems savo identitetų ar vaidmenų. Pasaulis yra pasikeitęs, ir mums svarbu rasti savo vietą, suprasti, kad mums duota gyventi čia ir dabar“, – mintis dėstė T. Vaiseta.

 

Kitokia proza

Apsakymų knyga „Paukščių miegas“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtoja. Šiandieninės lietuvių kūrybos kontekste debiutanto proza atrodo iš esmės kitokia. Istoriniuose, psichologiniuose T. Vaisetos apsakymuose – intymiausi žmogaus išgyvenimai, slapčiausi kompleksai, tragiškos patirtys, fantasmagoriškos vizijos ir istoriniai įvykiai.

Apie knygą „Paukščių miegas“ mintimis dalijosi ir jos redaktorius Arnas Ališauskas.

„Visi sveikina T. Vaisetą, o aš noriu pasveikinti K. Barėno premijos komisiją dėl puikaus pasirinkimo. Nenoriu nieko blogo pasakyti apie kitas šešias knygas, kurios nieko nelaimėjo, bet tai, kad laimėjo Tomas – logiška, pagrįsta literatūriškai. Taip ir turėjo būti“, – tvirtino A. Ališauskas.

Be to, redaktorius pažymėjo, kad mūsų literatūra turi bėdų. Tautinio atgimimo pabaigoje prasidėjo etapas, kai susigrąžinome išeiviją, jos raštus, disidentų literatūrą, buvo pradėti rašyti romanai apie rezistenciją, atgimė romantinė literatūra.

„Ji buvo tokia kaip lenta: plokščia, be charakterio, viskas buvo aišku – čia gėris, čia blogis, čia teisingai, čia neteisingai. Tokią literatūrą aš vadinu saldainių dėžutėmis. Knygos gražiai įpakuotos, išleistos, o viduje literatūros tiek, kiek dėžutėje saldainių“, – palygino A. Ališauskas.

Anot jo, vėliau užaugo brendusi lūžio metais karta. Redaktorių stebina, kad toji karta nekentė mūsų valstybės, mūsų tautos, bendruomenės. Taip prasidėjo didelės destrukcijos laikas.

„Apie Lietuvą buvo kalbama pačiais baisiausiais žodžiais, nebuvo blogesnio žodžio už žodį tėvynė, buvo rodomasis anarchizmas, tiesiog liejosi piktos putos. Tačiau galima suprasti, kad tie žmonės pyko ne ant Lietuvos, o ant savo bejėgiškumo“, – aiškino A. Ališauskas.

 

Naujos kokybės ženklas

A. Ališauskas Tomo knygą vadina ženklu, kad į literatūrą ateina nauja karta, o jos požiūris jau kitoks. Rašytojai nebenori nieko romantizuoti, nebesiekia destrukcijos, jiems svarbu suvokti visumą.

T. Vaisetos prozoje redaktorius akcentavo žmogaus elgesį esant ribinei situacijai.

„Tai, kad jauni autoriai pasirenka tokias temas, rodo mūsų literatūros, visuomenės sveikimą. Kai pasiekiama ribinė situacija, laikas pabusti. Tai – išsilaisvinimas, tarsi apsivalymas. Ir galbūt prieš naują gyvenimą. Tai – kaip ženklas, kad mūsų literatūra keičiasi, atsiranda nauja kokybė“, – kalbėjo A. Ališauskas.

Nors T. Vaiseta – istorikas, anot redaktoriaus, jis yra puikus minios ir individo psichologas. Kūryboje, pasak A. Ališausko, Tomas derina didžiąsias geopolitines slinktis, tokias kaip karas, okupacija, privaloma emigracija, ir mikroskopines slinktis – šios vyksta žmogaus sąmonėje. Rašytojas puikiai suderina tuos lygmenis, istorinius ir žmogaus vidinius, ieško atsakymo į esminius klausimus.

„Geros literatūros savybė yra kelti klausimus, bet atsakymų neduoti. Tai Tomas daro puikiai. Jis atsakymų neduoda, bet kaip ir užsimena, meta galimas ėjimo kryptis. O istorinius įvykius dekonstruoja. Iš pradžių juos sukapoja gabalėliais, paskui rekonstruoja: surenka ir sudeda į žmogiškąjį matmenį. Nors veikėjai yra pikti, kompleksuoti, nelaimingi, bet yra gražūs, patrauklūs, įdomūs daugiaplaniai“, – aiškino A. Ališauskas.

Išsakęs savo mintis, redaktorius paliko pamąstyti, ką apie knygą pasakytų rašytojas K. Barėnas – žmogus, išgyvenęs priverstinę emigraciją, gyvenimą nežinomybėje.

 

Dovilė BARVIČIŪTĖ

Sekunde.lt

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų