NEDRĄSI. Sceną pasirinkusiems žmonėms dėmesys – natūralus ir įprastas, tačiau Simona sako nuolat turėjusi kovoti su savo kuklumu. V. Bulaičio nuotr.

Bostoną iškeitė į gimtąjį Panevėžį

Bostoną iškeitė į gimtąjį Panevėžį

Penkerius metus studijavusi prestižiniame Berklio muzikos koledže Bostone, Jungtinėse Amerikos Valstijose, 33-ejų metų panevėžietė dainininkė Simona Jakubėnaitė jau trejetą metų mina gimtojo miesto gatves. Turėjusi visas galimybes pakilti į užjūrio muzikinės padangės aukštumas, ji nė nemirktelėjusi parvyko į Lietuvą. „Negalvojau, kas bus, kai grįšiu, tiesiog žinojau, kad taip nutiks“, – atvirai prisipažįsta mergina.

Svajonės pildosi

Jakubėnų namuose kalbos apie vieną geriausių džiazo mokyklų visame pasaulyje – Berklio muzikos koledžą – sklandė jau ne pirmus metus. Merginos tėtis, mieste garsus muzikos pedagogas Gendrius Jakubėnas, dažnai siųsdavosi įvairių kūrinių natų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, taip pat ir iš minėtos mokyklos. Kartą vyras užsiminė, jog patekti į šią žvaigždžių kalvę turi būti visos šeimos narių svajonė ir ją galinti išpildyti jaunesnioji dukra – Simona.

G. Jakubėnas išsiaiškino, jog Italijoje, Perudžos mieste, yra organizuojama tris savaites trunkanti kūrybinė, muzikinė stovykla. Į ją atvažiuoja ir patys Berklio muzikos koledžo dėstytojai, vadinamieji talentų, galvų medžiotojai. Akylai stebėdami stovyklautojus, galiausiai pasirenka juos sužavėjusiuosius ir pakviečia atvykti mokytis už Atlanto, netgi skiria nemažą stipendiją.

2007-aisiais metais S. Jakubėnaitė nuvyko į stovyklą, kaip tvirtina, nieko labai nesitikėdama. Iš Lietuvos išbandyti savo jėgas atvykusią merginą atrinko atlikti solo partiją viename finalinių koncertų. Iš karto po jo turėjo būti paskelbti visi laimingieji – tiek dainuojantys, tiek atliekantys instrumentinę muziką.

Simona juokiasi prisiminusi, jog jai net žandikaulis atvipo išgirdus savąjį vardą, kurį atvykėliai tarė su juokingu akcentu, nugalėtojų sąraše. Panevėžietė iš karto puolė skambinti į namus ir pranešti, jog svajonė, regis, išsipildė.

Nors pirmiausia buvo pastūmėta muzikanto tėvo, sako, jog tai nebuvo vien neišsipildžiusios vieno iš gimdytojų svajonės įgyvendinimas. Siekti viršūnių norėjosi ir pačiai merginai.

„Studentai nežino nei kas ta Lietuva, nei kas tie lietuviai. Visiškai nesvarbu, iš kur tu esi. Pripažinimą užsitarnauji tik darbais ir rezultatais“

S. Jakubėnaitė

„Kai nuvažiavau į stovyklą ir išgirdau, kokia muzika atliekama, kokie mokytojai gali mus lavinti, viskas pasirodė taip arti mano pačios troškimų – džiazas, gospelo muzika“, – paskęsta prisiminimuose ji.

Bet vos grįžusi iš Italijos S. Jakubėnaitė pradėjo abejoti, ar tikrai viso to norinti. Merginos tik per plauką neatgrasė dideli atstumai – ryšys su namais, gimtuoju Panevėžiu ir artimaisiais buvęs iš tiesų stiprus. Be to, viena iš jos svajonių buvo psichologijos studijos.

Ji prisimena ėmusi svarstyti, jog galbūt studijoms užteks ir didesnių Lietuvos miestų – Kauno ar Vilniaus – visai nebūtina keliauti tūkstančius kilometrų.

Pradedančioji dainininkė delsė iki paskutinės minutės. Artėjantys 2010-ieji buvo lemtingi – reikėjo apsispręsti, nes jiems pasibaigus, būtų nebegaliojusi paskirta stipendija.

Panevėžietė pajuto spaudimą ir iš koledžo valdybos. Jie tiesiai šviesiai paklausė įspūdį padariusios išskirtinio balso savininkės, kaip ji ketinanti pasielgti: atvykti ar atsisakyti kvietimo mokytis.

Sukaupusi drąsą mergina nusprendė nepražiopsoti galimybės, kurią atidavusi kitam, galbūt ateityje dėl savo pasirinkimo gailėtųsi. Naujų metų pradžioje S. Jakubėnaitė išlipo iš lėktuvo svajonių šalimi tituluojamose Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Įveikti iššūkius

Vaikystėje nemažai keliavusi S. Jakubėnaitė sako, jog kelionė į Bostoną buvusi kitokia jau vien dėl atstumo. Atvykėlės nedžiugino ir kalbos barjeras. Iki tol panevėžietė manė, jog anglų kalbą išmano tobulai, ir tik atvykusi suprato, jog klydo. Akcentų ir tarmių – devynios galybės, tad merginai pavyko bendrauti tik šnekamąja kalba ir apie keletą muzikinių terminų.

„Pirmoji savaitė buvo tikras chaosas“, – tvirtina ji.

Į studentų bendruomenę Simonai įsilieti sunku nebuvo. Sako, jog mokymosi specifika JAV skiriasi nuo mūsiškės, bendrų paskaitų buvę nedaug, tad ir bendrakursių retai sutikdavusi:

„Buvome laisvi: vienas eidavo į vokalo paskaitas, kitas į kitas – labai individualiai“.

VIRSMAS. Panevėžietė ilgą laiką dainavo džiazą, bet netikėtai muzikos kūrimą pamilo taip, jog dainos liko šešėlyje. Asmeninio archyvo nuotr.

Prisijaukinti aplinką buvę lengviau dar ir dėl to, jog tame pačiame koledže jau mokėsi ir Simonos pažįstamas džiazo atlikėjas, saksofonininkas Liutauras Janušaitis. Talentingas muzikantas tapo savotišku misionieriumi, platinančiu žinią apie už tūkstančių kilometrų nutolusią mažą šalį prie Baltijos jūros – Lietuvą. Ir jai tarsi akmuo nuo širdies nukrito, nes buvo kas supažindino su koledžo gyvenimu, žmonėmis.

„Studentai nežino nei kas ta Lietuva, nei kas tie lietuviai. Visiškai nesvarbu, iš kur tu esi. Pripažinimą užsitarnauji tik darbais ir rezultatais“, – sako S. Jakubėnaitė, kurios vardas netruko tapti atpažįstamas tiek bendraklasiams, tiek dėstytojams.

„Buvo tokių kalbų, kad čia ta, kur gerai varo“, – šypsosi pašnekovė.

Dainininkė nusijuokia prisiminusi, jog pirmosiomis dienomis jautėsi atvykusi it iš gūdaus kaimo gilumos. Tačiau į priekį vedė entuziazmas, jog net ir pakely pasitaikę sunkumai vis tiek nenugalės troškimo muzikuoti ir siekti karjeros aukštumų.

Berklyje be jųdviejų daugiau lietuvių nebuvo. Daugiausia buvo studentų iš Azijos, nes, pasak jos, už metus sumokama 40 tūkstančių dolerių suma yra menka, palyginti su tuo, kokio pripažinimo jie sulaukia grįžę į Kiniją, Japoniją. Studentų gretose taip pat netrūko amerikiečių, rusų, estų ir švedų.

Bostone gyvavo ir iki šiol aktyviai veikia lietuvių bendruomenė, su kuria susidraugavo ir S. Jakubėnaitė. Mergina sako, jog užsimezgus draugystei, išeivijoje gyvenantys lietuviai aktyviai rėmė jaunuosius muzikantus tiek finansiškai, tiek nuolat kviesdami dainuoti, neslėpti savo talentų.

Atsiskyrusi moksliukė

Pirmaisiais metais Simonai teko mokytis bendrų dalykų, tačiau reikėjo nuspręsti, kokią specialybę ateityje norėtų pasirinkti. Į koledžą mergina atvyko kaip džiazo dainininkė, tačiau netikėtai susižavėjo kompozicijos klasėmis, harmonijos ir reharmonizavimo subtilybėmis. Įspūdžiai buvę tokie stiprūs, jog dainavimas pasiliko antrame plane. Be to, kompozicija merginai sekėsi – ji buvo dėstytojų apdovanota už savo talentą.

Muzikantė svarsto, jog tobulą rezultatą davė tiek įgimtas pašaukimas muzikai, tiek atsakingas darbas. Juokiasi, jog juodadarbe savęs negalinti pavadinti, tačiau retsykiais pavyksta išgauti rezultatą dirbant kruopščiai it chirurgui su skalpeliu, dėliojant garsą prie garso.

„Man sunku, kai reikia priverstinai dirbti. Žinau, jog rezultatai bus kur kas geresni, kai ateis polėkis, noras, gamtos duotas įkvėpimas“, – prisipažįsta.

Simona juokiasi prisiminusi pirmuosius dvejus studijų metus. Sako buvusi užkietėjusi moksliukė ir beveik nemačiusi pasaulietiško gyvenimo: nepažinusi nei miesto, kuriame gyvena, į kurį plūste plūsta turistai, nei aplinkinių žmonių. Buvusi iš tų, kurie atvyko studijuoti, o ne studentauti.

„Atradau daug naujų dalykų, man viskas buvo be galo įdomu, tad užsidarydavau į specialias klases, skirtas praktikuotis, ir galėdavau išbūti valandų valandas“, – sako ji.

Tad vakarėliai, pasisėdėjimai kavinėse ar restoranuose su bendrakursiais kurį laiką jaunai merginai buvo nepažįstama sritis. Tik paskutiniuose kursuose, studijoms artėjant į pabaigą, atsirado kur kas daugiau asmeninės laisvės. Ji susirado draugų lietuvių, su kuriais mėgdavusi pasilepinti tėvynę primenančiais cepelinais.

„Mėgau vaikščioti miesto parkuose, lankytis muziejuose, gyvenau centre – viskas buvo ranka pasiekiama, bet buvau vienišė“, – atvirai kalba garsi panevėžietė.

Pasivaikščiojimai paskendus savo mintyse neretai nukeldavo Simoną į gimtąjį Panevėžį. Ji sako, jog beprotiškas namų ilgesys persekiodavęs kasdien – ypač artėjant šventėms. Panašių nelaimėlių, kurie negalėdavo prisiglausti prie išsiilgtų artimųjų, buvo ne vienas ir ne du. Juos vis priglausdavo tai vienas, tai kitas dėstytojas, pakviesdavęs prie savo šeimos stalo pasimėgauti keptu kalakutu, pasivaišinti vynu.

„Esu chameleonas, galiu prisitaikyti prie visokių spalvų ir gyvenimo būdo“, – sako S. Jakubėnaitė ir iš karto prisipažįsta, jog net ir tokie draugiški dėstytojų gestai nenumalšindavo širdį pusiau skeliančio namų ilgesio.

Norą dainuoti kausto kuklumas

Dar vienu stiprybės ir emocinio stabilumo pareikalavusiu iššūkiu Simona įvardija nuolatinį siekį tobulėti.

„Visuomet atrodo, jog kiti – geresni už tave, kad tobulumui ribų nėra. Stengimasis pasiekti vis daugiau ir vis geriau, savęs lyginimas su kitais kartais gali išvesti iš proto“, – įsitikinusi ji.

Tuo metu, kai Berklyje mokėsi ir S. Jakubėnaitė, galima buvo suskaičiuoti bemaž pusantro tūkstančio dainininkų ir tiek pat instrumentinės muzikos atlikėjų. Konkurencija – milžiniška, tačiau neperžengianti sveiko proto ribų.

„Manau, kad konkurencija atsiranda tada, kai visi išeina į tikrąjį gyvenimą, kai tenka pakovoti dėl pinigo, vietos po saule“, – sako ji.

Panevėžietė įsitikinusi: kuo didesnis talentas, tuo mažiau norisi pakenkti kitam. Priešingai, norisi padėti siekti aukštumų. Mergina svarsto, jog tik tie, kuriems nesisekė įgyvendinti savo planų, susidūrė su tam tikra frustracija. Laimė, patikina Simona, tokių žmonių savo kelyje ji nesutiko.

Dažnai į Berklio muzikos koledžą atvažiuoja pačio aukščiausio lygio meistrai, muzikos padangės dievai, kurie pamatę talentingą žmogų nė neabejodami pakviečia kartu važiuoti į koncertinį turą.

„Turėjau gerą bičiulį būgnininką, kuris grojo kartu su trimitininku. Jį pastebėjo vos pirmaisiais studijų metais, iš turo jis negrįžo – iki šiol koncertuoja“, – šypteli.

S. Jakubėnaitė sako, jog tokių po laiminga žvaigžde gimusių žmonių buvo vos keli, tačiau jie laiku ir vietoje atsidūrė tinkamų žmonių akiratyje. Tačiau ji pati dėmesio vengusi.

„Neturiu populiarumo poreikio. Nuo pat mažumės jau taip yra: dainuoti noriu, bet geriau tai daryti pasislėpus už užuolaidos“, – nusijuokia.

Kartą į koledžą atvyko garsus prodiuseris, grupės „The Tonight Show Band“ gitaristas Kevinas Eubanksas, rinkęs narius į grupę. Viena iš mokytojų, matydama vokalines galimybes, į jos gretas pasiūlė ir Simoną. Merginos talentą netruko pastebėti ir muzikantas. Jo dėka Simona pradėjo kurti muziką, o vienas jos darbų pelnė gitaristo simpatijas.

„Jis man sakė, jog mano ateitis – Niujorke, o man pasireiškė atmetimo reakcija, nėriau į krūmus. Jeigu nebūčiau pabūgusi, dabar sėkmingai ten daryčiau karjerą“, – atsidūsta ji.

S. Jakubėnaitė džiaugiasi, jog gavo galimybę iš arčiau pažinti amerikiečių kultūrą ir apsilankyti svajonių šalyje. Mergina sako supratusi vieną svarbią pamoką: svajonių šalimi Amerika tampa tik tiems, kurie daug dirba ir atkakliai eina į priekį, kartais lipdami kitiems per galvas. Ieškančiųjų laimės, kuri ateitų nededant pastangų, yra milijonai, tačiau svajonių išsipildymo jie laukia iki šiol.

Panevėžys – puiki terpė

Baigusieji studijas gali pretenduoti į muzikanto vizą ir persikelti į Niujorką. Norint tai įgyvendinti, reikia archyvuoti apie save įvairią medžiagą – kur dalyvavai, su kuo teko dainuoti ir panašiai. Paskutiniai Simonos studijų metai buvo pilki: jai norėjosi tik greičiau grįžti namo.

Lietuvė prisipažįsta, jog pirmiausia ją atgrasė mintis, jog savo muzikantės kelią teks pradėti tamsiuose, dūmuose skendinčiuose baruose. O ir miestas pasirodęs tolimas, didelis, niekaip neprisijaukinamas.

„Negalėjau savęs įsivaizduoti ten gyvenančios, dirbančios. Tik dabar pradedu suprasti, jog vien buvimas tame mieste gali atnešti išganingų ir pelningų idėjų“, – sako Simona.

Tad ilgai svarstyti neteko: 2015-aisiais, prieš tai dar metus padirbėjusi, S. Jakubėnaitė grįžo ne kur kitur, o į gimtąjį Panevėžį:

„Nusileidau Lietuvoje – o čia viskas taip pilka pilka. Bet širdy vis vien ramu ir gera.“

IEŠKOJIMAI. S. Jakubėnaitė drąsiai imasi naujų veiklų: tiek šunų dresūra bei veisimu, tiek žmogaus kūno galimybėmis. Asmeninio archyvo nuotr.

S. Jakubėnaitė prieš sugrįždama jau pati mažai dainavo, daugiau kūrė kompozicijas, instrumentinę muziką. Tad neilgai trukus atėjo išganinga mintis, jog savo žiniomis ji gali pasidalyti su kitais. Anot Simonos, nesinorėjo, jog patirtis taip ir liktų kažkur pakibusi ore. Jeigu nebūtų pavykę įgyvendinti planų, tuomet, prisipažįsta, gal būtų apsisukusi ir grįžusi atgal į JAV ar nėrusi į kitą dominančią sritį.

Priežasties būti nepatenkintai miestu, kuriame gyvena, ji tvirtina nematanti. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo gyventojų poreikių, o pati pašnekovė nėra išranki.

„Gera savijauta nepriklauso nuo to, kur gyveni, svarbiausia – ką veiki. Jeigu aplink yra pozityvių žmonių, gyvenančių šviesų, įdomų gyvenimą, tuomet tikrai nesijaučia, jog Panevėžyje kažkas blogai“, – tvirtina dainininkė.

Pati Simona drąsiai išbando save įvairiose srityse. Vos grįžusi iš Amerikos ji atrado malonumą sportuoti. Sako niekaip tam neprisiruošusi gyvendama svetur, o iš Amerikos grįžusi su dešimtimi papildomų kilogramų. Tad užsibrėžė, jog žūtbūt susigrąžins savo įprastas kūno formas. Taip pradėjo rūpintis ne tik fiziniu aktyvumu, bet ir savo mityba, vėliau – ėmėsi fotografuoti maistą, jį aprašyti internetiniame dienoraštyje.

Tačiau ši aistra ilgam nesužavėjo. Motyvuoti kitus, sako, smagu ir įdomu, tačiau iki tam tikros ribos. Tad Simona atsisakė ir tinklaraštininkės veiklos – perdegė. Dėl savo sprendimo, kaip tvirtina pati, visai nesigaili ir jo nelaiko skubotu bei neapdairiu.

„Man niekuomet nebūna gaila įdėto laiko, resursų, pinigų“, – patikina.

Dabar didžioji panevėžietės aistra – šunys. Dar prieš išskrisdama į Ameriką ji auginusi auksaspalvį retriverį. Šiam iškeliavus į dausas, įsigijusi kitą, vėliau – dar vieną, tik lygiaplaukį retriverį. Merginos galvoje užgimė mintis veisti šios veislės šunis.

Tačiau norint tai daryti, pirmiausia būtina surinkti titulus. Kol kas Simonos kalaitė Emili turi tik vieną, tad palikuonių dar teks palaukti. Be to, šios veislės šunys poruotis subręsta vėliau – apie trečiuosius gyvenimo metus.

„Kai pradedi su šunimis gyventi, be jų daugiau nebegali“, – nusišypso panevėžietė.

Galerija

Komentarai

  • Jei nieko nebemoki mylėti – mylėk šunį…

  • kazkada jinai dainavo su Linu Adomenu,veliau jie issiskyre nes Simona isvaziavo mokytis i uzsieni.

  • Gal sukurs lopšines šunims?

    • p.Pranai, man gaila tavęs…

      • Atsakyti
  • Linas Adomaitis buvęs Simonos dainų partneris

Rodyti visus komentarus (5)

Atsakymas į Panevėžietė komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų