J. Sikorskio nesustabo nei alergijos, nei breketai – noras groti yra už viską stipresnis. A. Šešelgio nuotr.

Birbynę iškeitęs į saksofoną

Birbynę iškeitęs į saksofoną

Beveik dešimtmetį mokęsis pūsti lietuvių liaudies muzikos instrumentą, 30-metis panevėžietis Jonas Sikorskis neatlyžo – užsispyrė išmokti groti dargi ir saksofonu. Dabar jo vardas garsiai skamba ne tik gimtajame Panevėžyje – kituose šalies miestuose bilietai į jo pasirodymus išgraibstomi akimirksniu.

 

„Pirmas mano altas, kurį man tėtis nupirko ar šiaip iš kažkur gavo, buvo visiškai surūdijusi seniena, daug metų laikyta rūsyje“, – pasakojimą pradeda garsus saksofonininkas.

Jonas šypteli, jog net ir jį buvo galima bandyti prikelti naujam gyvenimui keičiant mygtukų pagalvėles, tačiau pats instrumentas buvo paprasčiausiai sukirmijęs ir jį teko išmesti.

„Savo gyvenimo neįsivaizduoju be saksofono. Tai yra tas instrumentas, kuris visada su manimi: kartu keliaujame, kartu einame į vakarėlius, kartu iš jų išeiname – jis ir dabar pas mane bagažinėje. Nežinau, kas Jonas būtų be saksofono“, – juokiasi J. Sikorskis.

Nors šį varinį pučiamąjį instrumentą jis valdo jau ne pirmus metus, pažintis su muzikine padange prasidėjo nuo kur kas paprastesnės birbynės.

Panevėžietis prisimena, jog vaikystėje jį smarkiai kankino astmos priepuoliai. Gydytojai mažamečiui ėmė ieškoti alternatyvų vaistams ir netrukus Jono tėčiui kilo išganinga mintis nuvesti sūnų į Muzikos mokyklą, kurioje pats dirbo ir iki šiol tebedirba.

„Pučiau, pučiau ir išsipučiau – astmos kaip ir nebėra“, – džiaugiasi septynerius metus birbynę pūtęs muzikas.

Saksofono ritmu

J. Sikorskis pasakoja, jog pradėjęs Panevėžio muzikos mokykloje lankyti birbynės klasę, visuomet žavėjosi saksofono skambesiu, o ir pats instrumentas traukė jo akį.

Vyras svarsto, jog susižavėjimui įtakos galėjo turėti ir tėčio kartkartėmis namuose klausomi Kendi Dalfer „Lilly was here“ ar įvairūs Keni Dži kūriniai. Anot Jono, savita stilistika, gražiai atliekami kūriniai pakurstė jo širdyje norą ir pačiam paimti į rankas saksofoną.

Ir kaip teko nuliūsti paaiškėjus, jog laisvų vietų naujai renkamoje saksofono klasėje nebėra.

„Lietuvoje birbynė nėra tokia populiari, nes tai – lietuvių liaudies instrumentas. Tačiau jis taip pat yra pučiamasis ir užsienyje kur kas labiau vertinamas nei saksofonas“, – pažymi Jonas.

Po bene dešimtmečio mokslų grojant birbyne, Jonas vis tiek troško išmokti pūsti ir saksofoną. Prisimena, jog dažnai po specialybės pamokų dar stabtelėdavo ties klasėmis, kuriose muzikuodavo saksofonininkai.

Tėčio pėdomis seka ir panevėžiečio sūnus Svajus: trimetis jau matuojasi Jono saksofoną. Victoria Photo nuotr.

Užsispyrimo nestokojančiam paaugliui visgi pavyko įstoti ir į saksofonininkų gretas, sėkmingai baigti mokslus. Anot vyro, prisijaukinti naują instrumentą sunku nebuvo, nes jo širdyje gyveno didžiausia svajonė – groti.

Dabar Jonas sako su savo alto saksofonu, kurio aštrus garsas kasdien iš naujo sužavi ir jį patį, nesiskiriantis nė per žingsnį.

„Kad ir kiek kartų aš jį norėjau keisti, jis bus pirmasis mano saksofonas, kurį gavau nuo Kalėdų Senelio. Japonų patarlė sako, jog davus žmogui žuvį, jis bus sotus visą dieną. Bet gali išmokyti žvejoti ir jis bus sotus visą likusį gyvenimą. Tėčio žingsnis padovanoti saksofoną buvo lemtingas – dabar tai padeda kurti tiek mano, tiek šeimos gyvenimą“, – šypsosi panevėžietis.

Grįžęs neprašovė

Maždaug metus po studijų baigimo Jonas su žmona Toma gyveno šalies sostinėje.

„Daug draugų išsikraustė į Vilnių, pagalvojome ir nusprendėme: ką gi, kraustomės ir mes“, – juokiasi.

Vis dėlto ilgai kurti laimę Vilniuje nepavyko, ėmė varginti eismo spūstys, kur kas įtemptesnis gyvenimo ritmas ir jauna šeima netrukus pradėjo žvalgytis atgal į jau kitokiomis akimis matomą Panevėžį.

Grandiozinių planų pasilikti ir kurti gyvenimą Panevėžyje J. Sikorskis nekuria – šis miestas jų šeimai kol kas yra tapęs tik tarpine stotele gyvenimo kelionėje.

Aukštaitijos sostinė, pasak jo, itin žalias miestas, jame nedidelė oro tarša. Didelis privalumas yra ir tai, jog čia pat gyvena ir keturi seneliai, kurie mielai prižiūri ir mažąjį Svajų.

„Visgi jaučiu, jog dėl kūrybinių, ateities projektų norėsis išlipti iš šios komforto zonos, tad po metų ar dvejų planuojame kur nors kraustytis“, – sako Jonas.

Jonas atvirauja: gyvenimas kelyje, automobilyje jo visiškai neerzina. Tad ir paklaustas, kodėl nepasirinko pasilikti sostinėje, jis tik trumpai tarsteli: „Iki Vilniaus – tik valanda kelio.“

Vyras prisipažįsta neabejojantis dėl savo priimto sprendimo grįžti. Čia jis turi ne tik artimų draugų ratą, bet ir užtektinai kūrybinės veiklos.

Jonas negaili gerų žodžių ir dešimčia metų jaunesniems už jį muzikantams – ir pats turi ko pasimokyti iš perspektyvių, talentingų jaunuolių. Vienu iš tokių jis įvardina gitaristą Džiugą Juzėną.

„Nepažįstu kitų tokių jaunų žmonių, kurie ne tik fantastiškai gerai, techniškai groja, bet ir tai, ką groja, taip jaučia“, – stebisi.

J. Sikorskis įsitikinęs, jog Džiugo atsidavimas savo profesijai, instrumentui jį nuves tikrai labai toli.

„Nuo talentingų panevėžiečių aš pasikraunu pats. Smagu stebėti jaunimą, kuris eina į priekį. Jeigu jie klausia mano patarimų, aš mielai atsakau, ką dariau negerai, o jie galbūt pasimokys iš mano klaidų“, – sako Jonas.

„Man labai džiugu, jog tarp mūsų nėra konkurencijos. Jeigu reikia, galime vienas kitam pagelbėti, paskatinti judėti į priekį, nesustoti, tobulėti. Iki šiol esu dėkingas panevėžiečiams „Freeman“, Pauliui Drabuliui, „Nešpėtniems bernams“, kurie padėjo surengti koncertą grįžus gyventi į Panevėžį“, – priduria Jonas.

Platus pasirinkimų spektras

Muzika gyvenantis lietuvis sako, jog nėra prisirišęs prie vieno stiliaus. Kelią į vyro širdį lengvai atranda tiek Mocarto ar Bethoveno kūriniai, tiek lietuvių „G&G sindikato“ repas.

J. Sikorskis pastebi, jog muzikos paslapčių mokosi nemaža dalis vaikų, tačiau taip pat nemažai jų nesiryžta savo ateities susieti su muzika. Pats jis nesunkiai randa atsakymą, kodėl nenumetė muzikos į šalį.

„Kiekvienas mūsų turime akimirkų, kai galime nusiraminti, sukontroliuoti ir susidėlioti mintis, svajoti, galvoti apie ateitį. Vieni tai daro gamtoje, kiti galbūt vakarėliuose, treti keliauja po kalnus. Aš klausausi muzikos“, – šypteli.

Jonas prisipažįsta, jog muzika jam padeda sprendžiant įvairius klausimus, ji gelbsti ir vaduojantis iš užslinkusio liūdesio ar siekiant išreikšti džiaugsmą.

O štai Frenko Sinatros kūrinį „My way“ Jonas vadina universaliu – jis vyrą lydi, motyvuoja ir tuomet, kai nuotaikos nėra, ir kai netveria džiaugsmu. Jį saksofonininkas savo klausytojams sako padovanojantis per kiekvieną pasirodymą.

Tik dėl savo užsispyrimo dabar Jonas gali džiaugtis sėkminga saksofonininko karjera. Photo Garage fotostudijos nuotr.

Panevėžietis džiaugiasi, jog ir prieš kelias dienas trejų metų sukaktį atšventęs sūnus Svajus yra paveldėjęs ne tik mamos kūrybiškumą, puikiai piešia, bet ir yra muzikalus.

„Kažkada radau išpakuotą iš dėklo saksofoną ir supratau, jog vieną dieną atvažiavęs į renginį galiu ko nors nerasti arba turiu saksofoną pasidėti kur nors kitur“, – stebisi sūnaus susidomėjimu Jonas ir juokiasi, jog dabar instrumentas atrado naują vietą – jo automobilio bagažinę.

Sūnus, kaip pasakoja pašnekovas, ypatingą ryšį jaučia su savo seneliu, Jono tėvu. O ir šis mielai užsiima su mažyliu, kartu sėdi prie sintezatoriaus, mokosi pažinti natas, klavišus.

Jonas pasakoja kartą pabandęs uždėti sūnui saksofoną ant kaklo, leisti palaikyti, pabandyti dėlioti pirštus.

„Žinoma, norėčiau, kad jis grotų, bet esame su Toma sutarę, jog leisime Svajui pasirinkti pačiam, ko jis nori. Tai yra jo kelias, bet jeigu jam reikės kokios nors pagalbos, mes visuomet būsime šalia“, – šiltai kalba J. Sikorskis.

Iššūkiai grojant

Save pristatyti profesionaliu saksofonininku Jonas dar kuklinasi. Nors įdirbio ir patirties panevėžietis yra sukaupęs nemažai.

Jis įsitikinęs, jog norint nepamiršti grojimo technikos, instrumento garso valdymo ir formos, reikėtų pasistengti groti bent po 4–5 valandas per dieną. Kurį laiką Jonas laikėsi griežto režimo, tačiau dabar taip sustyguotu ritmu nebegyvena ir kasdien instrumento nebepučia.

Net ir kasdien girdėdamas saksofono garsus Jonas sako niekad nuo jų nepavargęs. Juk, jeigu kuri, tai ir ieškai vis kitokių skambesių.

„Šiais laikais itin daug įvairių įrankių, įrangos, kurią galima prijungti prie saksofono. Svarbiausia norėti kurti“, – įsitikinęs jis.

Per ilgus muzikavimo metus J. Sikorskiui pavyko sukaupti ne tik gausų muzikos kūrinių, kuriuos galėtų sugroti bagažą, bet ir įvairios gyvenimo patirties. Neretai pasitaiko ir šypseną sukeliančių atsitikimų.

Jonas alergiškas žiedadulkėms, tad dirbti pavasarį jam yra itin sudėtinga. Panevėžietis prisimena, jog kartą grodamas jis nepaprastai įsinorėjo čiaudėti. Laimė, pavyko tai padaryti kartu su reikiama nata, tad niekas nieko nė nesuuodė.

„Kiekvienas koncertas turi perliukų, dėl kurių juos ir įsimeni. Esi žmogus, ne robotas, turi ne tik perduoti emociją, bet ir ją pasiimti“, – šypteli.

Kalbėdamas apie saksofonininko kelią Jonas pasakoja, jog šio instrumento variacijų yra įvairių: altas, tenoras, sopranas. Štai tenorais grojantys muzikantai susiduria su daugiausia keblumų.

„Jeigu esi profesionalus muzikantas ir tenka daug keliauti po pasaulį, vienas iš minusų yra tai, jog tenoro negali imtis į lėktuvą kaip rankinį bagažą, nes jis yra didesnis. Instrumento atidavimas į bagažo skyrių yra labai rimta ir svarbu. Reikia jį supakuoti, tiesiog „užbetonuoti“, kad niekas neatsitiktų arba išpirkti keleivio vietą ir vežtis šalia“, – linksmai kalba.

Pats jis didžiausiu savo asmeniniu sunkumu įvardina tai, jog neseniai pradėjo nešioti breketus. Tėtis vis klausinėjo, kaip sūnus žada ir toliau muzikuoti, nes iki šiol neteko susidurti su saksofonininku, kuris savo šypseną yra padailinęs metalu.

„Man vis kartojo, jog niekas taip nedaro, bus nepatogu. Bene dvi savaites iš tiesų reikėjo iš naujo mokytis groti saksofonu, vėliau pripratau, išmokau. Viskas išsprendžiama, tiesiog reikia nepasiduoti“, – sako J. Sikorskis.

Komentarai

  • Nieko nėra pastovesnio už laikinumą ir medinį pučiamąjį muzikos instrumentą – saksofoną

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į Nespetni bernai komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų