V. BULAIČIO nuotr.

Baronaitė dvaro nepamiršo

Baronaitė dvaro nepamiršo

Šviesios, spalvotos ir nerūpestingos – tokias savo paskutines vaikystės dienas, leistas Bistrampolyje, mena dvaro paveldėtojo Vladislavo Bistramo provaikaitė.

Prievarta ištremta iš gimtosios šalies ir daugiau nei septyniasdešimt metų praleidusi išeivijoje Lenkijoje, 82-ejų metų Stanislava Višnievska sugrįžo aplankyti savo tėvynės.

Kilminga pavardė negelbėjo

Ponia Stanislava į Kučių kaimo pažiba vadinamą Bistrampolio dvarą atvyko kartu su teisėtu dvaro paveldėtoju, savo pusbroliu Kšištofu Bistramu. Tai – pirmas kartas po 73-ejų metų, kai moteris lankosi vietoje, kuri pažymėta nepakeliamu tremties skausmu.

S. Višnievska gimė Upytės dvare ir ten leido pirmuosius savo vaikystės metus. Tačiau 1942 metais dvaras buvo vokiečių paimtas kariuomenės reikmėms ir visa Bistramų šeima, gelbėdamasi nuo nemalonumų, pabėgo bei prisiglaudė pas savo giminaičius Bistrampolio dvare. Čia praleido trejus metus, tačiau paskutinieji – 1945-ieji – buvo lemtingi.

Raudonajai armijai vėl įžengus į Lietuvos teritoriją, prasidėjo antroji sovietinė okupacija, sekė nauji trėmimai į Sibiro gilumą. Tuo metu lenkų kilmės gyventojai buvo repatrijuojami į Lenkiją – Mozūrus, Varmiją.

Negailestingi tremties gniaužtai neaplenkė ir kilmingųjų – į Bistrampolio dvaro duris pasibeldė raudonarmiečiai. Gyvuliniu vagonu visa šeima pajudėjo į Mozūrus ir įsikūrė šiaurės rytuose esančiame Olštyno mieste.

Ponia Stanislava prisimena, jog vos kirtus sieną, kariškiai ėmę klausinėti vežamų asmenų, ar niekas nenori palikti traukinio. Tokie patikrinimai ir kone įsakmūs reikalavimai išlipti bei apsigyventi nurodytoje vietoje buvo kruopščiai suplanuoti okupantų. Istorija byloja, jog čia plytėjo tuščios, negyvenamos teritorijos, tad rusai jas stengėsi apgyvendinti tremiamais Vilniaus, Lvovo, Bresto lenkų kilmės Lietuvos piliečiais.

Kartu su ponia Stanislava Višnievska atvykęs sūnėnas Kšištofas Bistramas didysis ramstis sentimentalioje prisiminimų kelionėje. V. BULAIČIO nuotr.

Kartu su ponia Stanislava Višnievska atvykęs sūnėnas Kšištofas Bistramas didysis ramstis sentimentalioje prisiminimų kelionėje. V. BULAIČIO nuotr.

Vaizdas, įstrigęs atmintyje

1945-aisiais mergaitei buvo vos devyneri. Tačiau, regis, visą amžinybę trukusią kelionę ji pamena it vakar dienos įvykius.

„Tai buvo tikra tragedija, nes nepaisant visko vis tiek reikėjo kažkaip išgyventi“, – akyse žėrint ašaroms tyliai tarsteli ponia Stanislava.

Prisimindama sunkiai, bet garsiai dardančius gyvuliams vežti skirtus vagonus, S. Višnievska sako, jog jie buvę tikras išsigelbėjimas norint išsaugoti bent dalelę asmeninių, brangių daiktų.

„Žmonės bijojo būti vežami įprastiniais, keleiviniais vagonais. Ties geležinkeliu siautė banditų gaujos, kurios stabdydavo tokius traukinius, nes žinojo, jog jų keleiviai su savimi vežasi vertingų daiktų – puikaus grobio“, – prisimena ji.

Brangiausius daiktus reikėjo sutalpinti į meiliai pačios viešnios terbomis vadinamus rankinius bagažus. Kartu su savimi į tikrą viso gyvenimo kelionę pasiimamos mantos kiekis buvo ribotas, o ir laiko jai susikrauti buvo iš tiesų nedaug. Dalį daiktų, laikantis šeimos tradicijų, išsaugojo vyriausioji ponios Stanislavos sesuo.

„Bandau įsivaizduoti: kas būtų, jeigu Lietuvoje nebūtų buvę sunkių periodų, o mes būtume galėję likti, neišvykti iš gimtosios šalies. Gyvenimas būtų buvęs visai kitoks, jeigu nebūtų buvę Antrojo pasaulinio karo“.

S. Višnievska

„Mano tėvai kartu su savimi pasiėmė keletą šeimos suvenyrų, niekučių, dokumentus, o aš pasiėmiau savo mylimą lėlytę, kurią visą kelionę glaudžiau prie savęs. Palikome viską, nebuvo laiko net užrakinti durų“, – prisiminimuose paskęsta ponia Stanislava.

Likimo valiai paliekamų namų vaizdas moters atmintyje išlikęs iki šiol.

„Nemanau, jog kada nors tai galėsiu pamiršti“, – prisipažįsta ji.

Ponia Stanislava tvirtina, jog net praėjus nemažai metų ji vis prisimena paskutinį dvaro link mestą žvilgsnį, žingsnius į traukinį, vežantį į nežinią, nebūtį.

Nepaisant gimtojoje šalyje ištikusios skaudžios lemties, S. Višnievska tvirtina kasdien galvodavusi apie Lietuvą: žmones, kurie liko ten gyventi, žemę, kuria jai teko vaikščioti, keliones, per kurias pamatė kitokią kasdienybę.

„Vis dėlto visa tai susiję su mano pačios vaikyste, mano laimės valandomis, kuomet nebuvo problemų, skausmo, galėjome žaisti ir džiaugtis vienas kitu. Visa tai giliai likę mano širdyje“, – jausmingai kalba pašnekovė.

Stanislava Višnievska, nepaisant skaudžios lemties, pamena ir kitą medalio pusę – linksmą ir nerūpestingą vaikystę leistą Bistrampolyje. V. BULAIČIO nuotr.

Stanislava Višnievska, nepaisant skaudžios lemties, pamena ir kitą medalio pusę – linksmą ir nerūpestingą vaikystę leistą Bistrampolyje. V. BULAIČIO nuotr.

Kasdieniška ir nerūpestinga vaikystė

Savo pusbrolio Kšištofo paprašyta kiek detaliau prisiminti savo vaikystės dienas, ponia Stanislava tik šypteli, kad nepaisant garsios pavardės, baronaitės gyvenimas nebuvo labai smarkiai išsiskiriantis iš kitų. Veikiau priešingai – įprastas ir kasdieniškas – kaip ir kiekvieno vaiko.

S. Višnievska džiaugėsi nerūpestinga vaikyste, galimybe šėlti kieme, suptis ant įrengtų sūpuoklių. „Tai buvo iš tiesų labai džiaugsmingas gyvenimo periodas“, – sako ji.

Išskirtinei dvaro viešniai, kaip prisipažįsta pati, jau ne visuomet pavyksta atskirti, ar iš atminties gilumos iškilę vaizdai priklauso gyvenimo Upytėje, ar laikino prieglobsčio Bistrampolyje etapams. Sako, jog vaikystės prisiminimų iš tiesų daug, tačiau ne visi jie tokie aiškūs, kaip norėtųsi.

Vienas ryškiausių vaizdų, kuris įsirėžė aštuoniasdešimt dvejų metų moters atminty, – dvaro teritorijoje augantys išskirtinės formos medžiai. Dar ir dabar pasivaikščiojus po apylinkes galima pamatyti į skirtingas puses svyrančius tarsi V formos suaugusius, žaliuojančius medžius.

Už jų horizonte šmėžuoja ūkinis pastatas. Poniai Stanislavai ši iš prisiminimų kuriamo paveikslo detalė – taip pat artima širdžiai bei sielai. Moteris prisimena galėjusi valandų valandas rymoti su auksakarčiais arkliais nesitraukdama nuo jų nė per žingsnį – juos labai mylėjo. Maža mergaitė ramindavo ir glostydavo kiekvieną pūslėmis nuo balnų nusėtomis nugaromis atvestą gyvulį.

Ilgus metus Lenkijoje gyvenančios ponios Stanislavos prisiminimų bagaže nugulę ir dvaro laiptinės fragmentai. Mažoji baronaitė lengvai pamiršdavo visus ribojimus ir dvare galiojančias taisykles. Išdykusi ir nerūpestinga, palikusi visas nereikalingas mintis nuošaly, ji mėgdavo leistis jais ne visai įprastu būdu – ant sėdimosios.

Prisimindama tai, S. Višnievska šiek tiek susigėsta ir linksmai su Kšištofu nusijuokia: juk vaikų tokia prigimtis – linksmintis ir neapkrauti savęs mintimis apie ateitį.

Likimo valiai, neužrakintomis durimis paliekamą Bistrampolio dvarą moteris pamena iki šiol: šis vaizdas ją persekioja visą gyvenimą. V. BULAIČIO nuotr.

Likimo valiai, neužrakintomis durimis paliekamą Bistrampolio dvarą moteris pamena iki šiol: šis vaizdas ją persekioja visą gyvenimą. V. BULAIČIO nuotr.

Gyvenimas be karo?

Kiek daugiau nei septynias dešimtis metų pragyvenusi kaimyninėje Lenkijoje, ponia Stanislava nė karto nesugrįžo paviešėti Lietuvoje. Repatrijuota ji iš karto pradėjo gyventi savarankiškai. Nors buvo visko, kito pasirinkimo, sako, paprasčiausiai neturėjusi.

„Neturėjau į ką kreiptis pagalbos, tėvas sirgo“, – sako tokiomis aplinkybėmis subrendusi anksčiau laiko.

Dabar ponia Stanislava tvirtina galvojanti, jog tokia patirtis buvusi neįkainojama. Pasak jos, anokia čia problema, kai jaunas žmogus anksti pradeda gyventi iš asmeninės sąskaitos. Visgi vaikystėje situacija atrodė kiek kitaip. Išskirtine mergaites stiprybe bei ryžtu džiaugėsi ir tėvas.

„Jis manimi didžiavosi, nes kai baigiau mokslus, jau galėjau laisvai išgyventi viena pati. Mano šeima nebuvo įpareigota manimi rūpintis, aš buvau nepriklausoma“, – dėsto S. Višnievska.

Karjerą pradėjusi jūrininkų ligoninėje, visą savo gyvenimą ponia Stanislava dirbo slaugytoja. Šiuo metu ji yra, kaip pati sako, laiminga, gyvenimu besidžiaugianti pensininkė. Tad dabar kur kas daugiau laisvo laiko sau, prisiminimams ir atradimams.

Pirmą kartą po priverstinio išvykimo iš Lietuvos apsilankiusi Bistrampolio dvare, ji atvirauja nesijaučianti kaip svečias. „Jaučiuosi kaip namuose“, – ramiai patikina ji.

Ar gali būti kitaip, sako, kai viskas – net ir dangus, aplinkui plytintys laukai ar nusidriekę keliai – primena prabėgusias dienas. Kiekviena dvaro detalė, nors ir pasikeitusi, atnaujinta, nukelia dar į, regis, vakar dienos vaikystę.

„Prisimenu neryškius paveikslų vaizdus, tam tikrus jų motyvus. Žinoma, dabar negalėčiau jų teisingai išdėlioti – tai tik atsitiktiniai prabėgantys vaizdiniai“, – sėdėdama dvare esančioje pavėsinėje pasakoja garbinga viešnia.

S. Višnievska atvirauja, jog ši kelionė jai – labai sentimentali. Dabar, kai gali iš naujo prisiliesti prie artimų sienų, pajusti jų dvasią ar net kvapą, ponia Stanislava prisipažįsta kartais susimąstanti, kaip kitaip galėjo pakrypti įvykiai.

„Bandau įsivaizduoti: kas būtų, jeigu Lietuvoje nebūtų buvę sunkių periodų, o mes būtume galėję likti, neišvykti iš gimtosios šalies. Gyvenimas būtų buvęs visai kitoks, jeigu nebūtų buvę Antrojo pasaulinio karo“, – atsidusdama priduria save laiminga pensininke vadinanti ponia Stanislava.

Galerija

Komentarai

  • Visiems būtų idomu kur Upytėje buvo minimas dvaras.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų