Tekstilininkė Viera Olšauskienė mėgsta puoštis savo kurtais drabužiais – baltą švarkelį ji taip pat nusivėlė pati. M. Garucko nuotr.

Atvertos vilnos paslaptys

Atvertos vilnos paslaptys

Prieš gerą dešimtmetį palikusi gobelenus bei batiką tekstilininkė Viera Olšauskienė visa galva nėrė į veltinio pasaulį.

Prasidėjus Naujiesiems

Atskubėjo, nuskambėjo Naujųjų metų sutikimo šventė ir gyvenimas vėl grįžo į savo vėžes. Atsidarė ir prisipildė įstaigos, cechai, parduotuvės, sušurmuliavo klasės. Rodos, nė nebuvo tos stebuklingosios vilties nakties, po kurios viskas turėjo prasidėti iš naujo – geriau, tikriau, gražiau.

Visi vienas kitam tik to ir linkėjome. O kokie bus tie Naujieji, 2019-ieji, labiausiai priklausys tik nuo savęs paties – kur suksi, ką rinksiesi, ką veiksi, ko sieksi – tą ir turėsi.

Šitą gyvenimo taisyklę puikiai žinanti menininkė Viera Olšauskienė po švenčių taip pat grįžta į įprastą gyvenimo ritmą.

Nors jau keletą metų darbo santykių nebesaistoma, ji laisvo laiko, regis, galėtų turėti labai daug – taip nėra. Dykinėti jai nėra kada, visas laikas užimtas, skiriamas aktyviai veiklai, kūrybai, susitikimams.

Netrukus moteris vėl pradės lankyti linijinių šokių grupės repeticijas, anglų kalbos kursus, jos laukia sumanyto didžiulio velto kūrinio įgyvendinimas, kasdienis atsidėjimas kūrybai.

Sausio 10 dieną 72-ojo gimtadienio sulauksiančiai menininkei įdomaus ir prasmingo gyvenimo gali pavydėti ne vienas, bet, kaip sako Viera, ko norėsi, tą ir turėsi.

Jaukiame V. Olšauskienės bute gausybė jos kurtų tekstilės darbų – dominuoja, žinoma, veltinio kūriniai. Kompozicijos, paveikslai, užtiesalai, šviestuvai, net drabužis, kuriuo šeimininkė pasipuošusi, – viskas iš įvairiaspalvės vilnos jos pačios rankomis nuvelta.

Prieš gerą dešimtmetį pradėta įvaldyti vilna dabar jai besąlygiškai paklūsta ir iš padriko tos medžiagos gniužulo menininkė gali sukurti ne tik įvairiausius papuošalus, šalikus, bet ir rankines, skraistes, pirštines, skrybėles, šlepetes, kostiumėlius ir viską, ką tik sumano. Savo kūriniais ji gali apsirengti ir dar ne vieną aprengti nuo galvos iki kojų.

Bet neatsiranda visos tos grožybės lydekai paliepus. Kad akys ir širdis galėtų grožėtis tais nepaprastais vilnos stebuklais, reikia ne tik begalinio noro kurti, didžiulės kantrybės ir daug juodo, sunkaus, nuobodaus darbo. Juk tenka ilgas valandas, rankoms mirkstant muiliname vandenyje, stovėti susilenkus prie stalo ir velti, kočioti, kilnoti, derinti.

Vis dėlto, kaip sako V. Olšauskienė, svarbiausia yra noras ir kantrybė – jeigu šių dviejų savybių užteks, visa kita – ir pinigų medžiagai, ir idėjų savaime atsiras.

Kiek moterų menininkė išmokė šio įdomaus ir prasmingo užsiėmimo – velti vilną, ji nė neskaičiuoja, jų būta daug. V. Olšauskienė to, ką moka ir sugeba, nuo kitų neslepia, dalijasi žiniomis kiekviena proga ir džiaugiasi, jeigu kas nors susidomi, išmoksta, savo darbelius pradeda daryti.

Menininkė yra pasakojusi apie vieną pažįstamą, kuri išmokusi velti džiaugėsi kaip mažas vaikas. O po kurio laiko pavykus sukurti gražią vilnonę segę visiems ją rodė, gyrėsi.

Bet ne iš visų kūrėja sulaukė įvertinimo, kai kas stebėjosi, kam viso to reikia? Pelno neturėsi, tik laiką gaiši, sveikatą gadinsi – prireikus papuošalo jį nebrangiai galima nusipirkti. Tai kam vargti?

„Tiems, kuriems tokie klausimai kyla, paaiškinti, kodėl žmonės kuria, jaučia kūrybos džiaugsmą, gana sunku, o gal ir neverta“, – mano V. Olšauskienė.

Turiningi metai

Tarp talentingos tekstilininkės mokinių buvo ir Panevėžio pataisos namuose laiką leidžiančių nuteistųjų. V. Olšauskienė ten ne kartą vedė vilnos vėlimo kursus.

Ir praėjusiais 2018 metais turėjo nemažą būrį mokinių – Panevėžio pataisos namuose buvo vykdomas projektas „Mes irgi galime kurti“.

Per pamokas būrelis moterų pramoko vilnos vėlimo amato ir pačios sau nusivėlė bei parodose rodė papuošalus, šalikus, paveikslus, miniatiūras ir kitokius dirbinius.

Tris mėnesius V. Olšauskienė mokė nuteistąsias velti įvairiomis technologijomis: ir sausu, ir šlapiu būdu, ir ant šilko, ir ant organzos. Iš pradžių visi darbeliai buvo vienodi, o vėliau moteris vėlė tai, ką pačios norėjo, – žaislus, šlepetes, paveikslėlius ir kt.

„Mokinės, kaip ir visur, nevienodos. Vienos kūrybiškesnės, kitos daro tai, ką liepi. Tačiau į kiekvieną darbelį jos įdėjo dalelę savęs“, – sakė V. Olšauskienė.

Prisimindama praėjusius metus ji džiaugiasi, kad 2018-ieji buvo labai kūrybingi, įdomūs, laimingi.

„Atsimenu, kai kažkada man pagal gimimo datos skaičius būrė, sakė, kad kai 72-ejų sulauksiu, bus sėkmingi, kūrybingi metai. Tuomet stebėjausi – kada čia tiek sulauksiu“

V. Olšauskienė

Sukurta daug naujų darbų, dalyvauta ne vienoje parodoje. Ypač įsiminė Dusetose vykusi tradicinė tarptautinė paroda „Žirgas dailėje“, skirta Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui.

V. Olšauskienė parodai pateikė veltą paveikslą su balto žirgelio atvaizdu. Darbas sulaukė gero įvertinimo ir pateko į parodos katalogą.

Menininkė pasakoja, kad prasidėjus 2018-iesiems Geltonojo Žemės Šuns metams ji sėkmingai dalyvavo Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete vykusioje teminėje parodoje „Naujųjų metų šuo“.

Panevėžietės V. Olšauskienės nuveltas geltono šuns paveikslas žiūrovams labai patiko. Jis taip pat buvo įtrauktas į šiai parodai skirtą geriausių darbų katalogą.

„Šioje parodoje dalyvauti buvo ypač malonu, nes ji vyko ten, kur aš kadaise mokiausi. Tiesa, mokslo įstaiga tuomet vadinosi kitaip, čia buvo Kauno taikomosios dailės technikumas“, – sako V. Olšauskienė.

Mokytis į šį technikumą Kelmėje gimusi ir užaugusi mergaitė atvažiavo vos 16 metų sulaukusi, baigusi pagrindinę mokyklą.

Labai norėjo mokytis, tačiau, kaip dabar juokauja: „Tik ne tekstilės. Nes audėjėle būti visai nenorėjau“.

Kelmiškė pasirinko meninį odos apdirbimą, mat jo mokėsi jos pažįstama mergina. Nors širdis labiau traukė prie keramikos, bet atsiradus galimybei pereiti, tam nebesiryžo. Pasirinkta specialybė ir patikti pradėjo.

Su jauduliu moteris mena tuos metus, kai visiškai nepažindama didelio miesto Kauno, viena atvažiavo ir net buvo pakliuvusi į situaciją, kai nebesusigaudė, ką daryti ir kur dėtis.

Ji žinojo, kad atvažiavus laikyti stojamųjų egzaminų bus apgyvendinta bendrabutyje. Atvažiavo su dideliu lagaminu ir tiesiai į technikumą. O ten tuščia, nieko nėra. Kelios valandos praėjo nežinioje vaikštant aplink pastatą – kur reikės nakvoti. Laimė, pro šalį einantis dėstytojas atkreipė dėmesį į išsigandusią mergaitę ir parodė, kad bendrabutis yra visai kitoje vietoje. Ten reikia nueiti.

Dabar į tokią situaciją vargu ar kas galėtų pakliūti – mobilieji telefonai gelbsti iš bet kokios padėties.

Lemtis atvedė į Panevėžį

Beveik penkiasdešimt metų Panevėžyje gyvenanti menininkė su meile prisimena gimtąją Kelmę, kurią paliko tokia jauna.

Bet nei ji to miesto, nei miestas jos nepamiršo. Pernai išleistoje knygoje „Kelmės kraštas. Žymūs žmonės“ skirtas puslapis ir menininkei Vierai Olšauskienei

Leidinyje apžvelgiama krašto istorija, svarbiausios datos, minimi vertingiausi, įdomiausi kultūros paveldo paminklai. O svarbiausia, pasakojama apie žmones, pasižymėjusius vienoje ar kitoje srityje. Knygos herojai dalijasi savo prisiminimais apie Kelmę, apie čia sutiktus žmones. Netrumpą pasakojimą pateikė ir V. Olšauskienė, rašė apie čia praleistus metus, savo mokytojus, draugus.

Baigusi technikumą Kaune į gimtinę mergina jau negrįžo. Iš pradžių, kaip odos dirbinių specialistė, dirbo garsiajame Kauno avalynės fabrike „Raudonasis spalis“, o paskui ištekėjusi išvažiavo paskui paskyrimą į Panevėžį gavusį vyrą.

Pirmoji darbovietė Panevėžyje buvo suvenyrų įmonė „Tulpė“, čia ji dirbo cecho meistre.

Paskui, trokšdama daugiau žinių, neakivaizdiniu būdu įstojo mokytis į tuometinį Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Studijuodama dirbo Panevėžio 4-osios vidurinės mokyklos dailės mokytoja, o nuo 1978 iki 2013 metų – Panevėžio dailės mokykloje.

Nuo 1992 metų ji Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2005 metais jai suteiktas meno kūrėjo statusas.

V. Olšauskienė dalyvavo daugybėje grupinių parodų, rengė personalinių parodų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Jos sukurtų gobelenų yra visuomeninėse patalpose ir privačiose kolekcijose Lietuvoje, Vokietijoje, Graikijoje, JAV.

2017-aisiais, kai tekstilininkei V. Olšauskienei sukako 70 metų, Panevėžio dailės galerijoje buvo atidaryta jubiliejinė jos kūrybos darbų paroda „Veltinis – į XXI amžiaus taikomąją dailę“.

„Ši paroda radosi iš noro dar labiau gilintis į vėlimo atsiradimo istoriją, galimybes, brandinti ir saugoti šią tekstilės technologiją nuo išnykimo. Joje pristatau aštuonerių kūrybinių metų darbus: sieninius kilimus, dekoratyvines skulptūrėles, drabužius, galvos apdangalus, papuošalus, aksesuarus“, – sakė tekstilininkė.

Menininkė prisipažįsta mėgstanti eksperimentuoti ir nuolat ieškanti naujų sprendimo būdų, tobulinanti individualią techniką.

Darbuose ji naudojo artimų spalvų gamą ir vienos spalvos atspalvius bei pustonius, padedančius atskleisti minties niuansus. Įdomu, jog parodos atidaryme buvo demonstruojami autorės kurti drabužiai, aksesuarai.

Skaičių pranašystės

Šių metų pradžioje menininkė apie parodos rengimą kol kas negalvoja, tačiau nauji jos darbai gimsta nuolat. Štai jau ir 2019-ųjų Kiaulės metų simbolis – paršelis nuveltas, pradėti įgyvendinti ir kiti sumanymai.

Be to, jeigu kas paprašo, ji mielai imasi kurti originalius papuošalus, šalikus, drabužius. Juos velia ir sau – moteris mėgsta skoningai, originaliai puoštis.

Prie gobelenų – didžiulės apimties kūrinių – ji jau sako nebegrįšianti. Bet save išbandyti naujose srityse vis dar maga.

Ypač traukia tapyba – nors šioje srityje ji nebūtų visiška naujokė, yra nutapiusi ne vieną paveikslą. Bet iki šiol tapyba vis buvo kažkur tolimame plane, o dabar artėja – ir, kaip sako V. Olšauskienė, labai sparčiai.

Po garsaus dailininko Kazimiero Naruševičiaus mirties likę jo dažai buvo padovanoti būtent jai, tad moteris rengiasi netrukus jais pasinaudoti.

Menininkė sako, kad ir mokantis technikume, ir studijuojant aukštojoje, ir dirbant pedagoginį darbą, ir dabar jai visada viskas, kuo tik užsiimdavo, buvo labai įdomu. Ji visada dirbo su meile ir užsidegimu, o į kūrybą žiūrėjo labai rimtai.

Jos gobelenai pirmą kartą parodoje eksponuoti 1974 metais ir sulaukė didelio dėmesio, apie jaunos menininkės pasiekimus rašyta respublikinėje spaudoje.

Dabar iš viso to, ką moka ir sugeba – gobelenų, batikos, odos, tapybos ant šilko ir kitų technikų – liko tik vilna – pamėgta, įvertinta, neišsemiamų galimybių medžiaga.

„Mėgstu eksperimentuoti, ieškoti naujų, originalių sprendimo būdų, naujų technikų. O vilna leidžia labai daug“, – sako menininkė.

Ji tikisi, kad prasidėję 2019 metai bus ne mažiau dosnūs nei praėjusieji.

„Atsimenu, kai kažkada man pagal gimimo datos skaičius būrė, sakė, kad kai 72-ejų sulauksiu, bus sėkmingi, kūrybingi metai. Tuomet stebėjausi – kada čia tiek sulauksiu. Štai ir atėjo tas metas, o kūrybos ugnelė dar neužgeso“, – šypsosi menininkė.

Galerija

Komentarai

  • gražu

    • Atsakyti
  • Labai gražu.

  • Džiaugiuosi ir labai vertinu miesto veiklių moterų klube susipažinusi su Verute, jos darbais ir kūryba.Jos naujus gaminius ,mintis įdėjas mes stengiamės reklamuoti moterų renginiuose,pasidžiaugti jos darbais ,tuo pačiu praturtindamos save.Verute ,su Jūsų Gimtadieniu,gyvenkit ir kurkit ilgai visų mūsų džiaugsmui.

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų