J. Žilytė tiki, jog muzika – galinga jėga, galinti daryti įtaką ir keisti jaunų žmonių likimus. M. Garucko nuotr.

Atstovėjo eilėje prie laimės

Atstovėjo eilėje prie laimės

Panevėžietė Jurga Žilytė jau šešerius metus širdį atiduoda Panevėžio rajono kultūrinio pasaulio puoselėjimui. Šilagalio kultūros namuose dirbanti moteris didžiąją savo laiko dalį skiria vaikams ir jaunimui. Atsisakiusi įprastų jaunimo pramogų – šokių ir dainų, ji kelią į vaikų širdis suranda kartu kepdama dieviško skonio pyragus.

 

Smulkaus sudėjimo Jurga Žilytė tik kukliai nusišypso, kai ir Panevėžio, ir jo rajono gyventojų būna tituluojama didžiąja vaikų drauge. Kur Jurga – ten vaikai, o kur vaikai – visi jie žinos jos vardą. Turbūt sudėtinga būtų rasti šeimą, nežinančią, kas yra Jurga.

„Daug vaikų mano gyvenime. Su jais dirbu labai daug metų, vien Panevėžio moksleivių namuose praleidau 24-erius metus. Išėjusi užsiėmiau savarankiška veikla, o rajone, kuriame dirbu jau šeštus metus, iš karto vėl pritraukiau būrį vaikų“, – pasakoja J. Žilytė.

Tokiam fenomenui, anot Jurgos, nėra reikalingi dideli paaiškinimai – kiekvienas atsinešame tam tikrą paskirtį gyvenime, tam tikrą kelią.

Tad ir varžytis užsiimti tuo, kas nesukelia diskomforto, nesunkiai sekasi ir teikia žodžiais sunkiai apsakomą džiaugsmą, nereikėtų. Priešingai – verčiau stačia galva nerti į veiklą. Tą Jurga sako ir daranti – tiesiog bendrauja ir būna su išsikalbėti, pasisemti žinių trokštančiais vaikais. O prakalbinti jaunuosius Panevėžio rajono gyventojus geriausiai sekasi prie puodų – kepant gardžius pyragus.

„Kai gamini maistą, užsimezga kažkoks kitoks ryšys, tarpusavio santykis“, – įsitikinusi J. Žilytė.

Aktyvi, pati tris berniukus išauginusi moteris tikrai negalvoja, jog pas ją ateinantiems vaikams trūktų ryšio su tėvais.

„Vaikams tiesiog patinka gaminti. Tuo metu vyksta kitokie širdies atsivėrimai – jie ilgisi neskubių pokalbių“, – svarsto Jurga.

Laiko vertė

Dažnai J. Žilytės veidą galima išvysti tai viename, tai kitame miesto, o ypač rajono renginyje. Iš pirmo žvilgsnio jos dienotvarkė yra taip griežtai sudėliota, jog galima numanyti, kad laiko sau pačiai šiai moteriai lieka visiškai nedaug.

Tačiau Jurga skuba pasiaiškinti: „Laiko nereikia daug – gali užtekti vos penkiolikos minučių, svarbu, kad jis būtų tinkamai paskirstytas ir suplanuotas.“

Kas iš to, sako, jeigu turi jo į valias ir tiesiog praguli patogiai ant sofos? Tokį laisvalaikį ji laiko beviltišku ir menkaverčiu.

Jurgos veidą puošianti plati šypsena – moters vizitinė kortelė. Asmeninio archyvo nuotr.

„Tik laikas, skirtas veiklai, savišvietai, bendravimui su draugais ar artimaisiais, yra vertingas. Juk laiko netrūksta, trūksta tik sumanumo, kaip jį išnaudoti“, – sako didžioji vaikų draugė.

Pati ji mėgsta stoti prie viryklės ir pačios pagamintu maistu vaišinti kitus – vien sau gaminti nepatinka.

Moteris šypteli: neaišku, ar taip ilgainiui susiklostė, jog tapo labiau orientuota į kitus nei į save, ar tokia gimė.

Gali būti, jog tokią jos asmenybę suformavo ir gyvenimo aplinkybės. Dar maža Jurga dažnai dienas leisdavusi kaime, ten gyvenę ilgaamžiai seneliai, susirinkdavo nemaža giminė.

„Vaikystėje tiesiog nemokėdavau būti viena, nes nebūdavo tokio laiko, kad būtum vienas pats. Kieme nuolat sukosi pusseserės ir pusbroliai“, – prisimena J. Žilytė.

Į nerūpestingą vaikystę kaime neretai nuklysta Jurgos mintys. Jos prisiminimuose – senoliai, suteikę daug vertingų patirčių. Net ir maisto gaminimas į jos gyvenimą atkeliavo dėl švelniai „baba“ vadinamos senelės įtakos.

„Vaikystėje buvau labai didelė tinginė. Kai reikėdavo kasti bulves, sakydavau, jog geriau eisiu kepti kugelį. Maistas man buvo atpirkimas“, – juokiasi J. Žilytė.

Mokosi iš vaikų

Panevėžietė atvirauja iš vaikystės atsinešusi ir norą nuolat kuo nors dalytis, pavyzdžiui, žaislais. Tik dabar, kai prabėgusi virtinė metų, žaislai tapo kitokie – dalytis pirmiausia norisi sukaupta patirtimi.

Šiuo metu moteris kartu su Panevėžio rajono Šilagalio kultūros centro varinių pučiamųjų instrumentų orkestru „Sklepučini“ aktyviai važinėja po Lietuvą ir pristato Kultūros paso edukacinę programą.

Jurga juokiasi, jog it kokie Brėmeno muzikantai jų komanda skleidžia muzikinę žinutę, dūdų garsų pasakojimais ir žaidimais didina susidomėjimą muzika.

„Atsiranda tikėjimas, jog gal bent vienas iš salės pasirinks muziko kelią, nes susitikimas paliko didelį įspūdį. Gera, kai gali keisti žmonių gyvenimus, daryti teigiamą įtaką“, – sako vietoje nenustygstanti moteris.

Pačios Jurgos kelyje pasitaikė net keli likimo kalviai. Su visais jais susipažino dar vaikystėje. Vieni jų – etnokultūros puoselėtojai Lina ir Albertas Bertašiai. Gyvendami Panevėžyje, jie buvo subūrę vaikų folkloro kolektyvą, į kurį žygiuodavo ir J. Žilytė. Gyvenimiškiems pasirinkimams įtaką padarė ir dailininkė Irina Nosova.

Kiek įmanydama visą save vaikams atiduodanti Jurga sako, jog ne tik iš jos yra mokomasi, bet nemažai ir pati išmoksta iš vaikų. Pirmiausia, ne tik daugiau šypsotis, bet ir būti nuoširdesnė. Ji ir kitus ragina atsisukti į vaiką, pastebėti, koks nesumeluotas šis pasaulis.

„Jeigu vaikui nepatinki, tą iš karto supranti. Jie neslepia savo emocijų – to labiausiai ir mokaisi iš jų. Prie vaikų gali būti savimi“, – pabrėžia J. Žilytė.

Visiškai kitaip bendraujant su suaugusiaisiais. Jie, svarsto panevėžietė, įgaudami vis daugiau gyvenimo patirties, vis dažniau ima gudrauti.

Dažnai suaugusiems tenka įrodinėti ir savo vertę, nuopelnus, pateisinti einamas pareigas.

„Suaugusieji vieni kitus priima pagal vyraujančius stereotipus, o vaikams visiškai vis viena – projektų koordinatorius tu ar dar kas – jie vertina tavo asmenį“, – šypteli pašnekovė.

Vis dėlto žodžio kišenėje neieškančiai Jurgai nėra sunku ir su bendraamžiais. Tačiau, kaip prisipažįsta, dabar ji gerokai labiau atsirenka, su kuo dirbti, su kuo pasidalyti džiaugsmais, aptarti dienos įvykius. Atsibodo klišės ir nuolatinės kovos dėl vietos po saule, argumentų, dėl ko esi sumanesnis, vertingesnis, ieškojimas.

„Pasiekiau gyvenimišką brandą. Man patinka dirbti vienai, bet galiu dirbti ir komandoje, jeigu ji geranoriška. Nebesinori diskomforto ir to, kas keltų įtampą “, – tarsteli 43-ejų moteris.

Didžioji vaikų draugė – toks titulas ne tik nestebina, bet ir pamalonina puikiai su vaikais sutariančios moters širdį. Asmeninio archyvo nuotr.

Laimę kalasi pati

Vaikams išskirtinį prieraišumą ir meilę jaučiančiai Jurgai nebuvo sunku auginti ir tris savo atžalas. Ji įsitikinusi, jog visais gyvenimo atvejais sunku pasidaro tik tuomet, kai pats tuo įtiki. Kaip gali būti sudėtinga, jeigu žinai, jog yra lengva?

„Viskas priklauso tik nuo požiūrio. Kartais mes patys save apsunkiname galvodami negatyviai“, – mano ji.

Visgi net Jurgai tenka pripažinti, jog pasitaiko dienų, kai nepavyksta lengvai it drugeliui skraidžioti. Tačiau net ir tokiomis dienomis ji turi receptą.

„Netgi kai nesiseka, reikia galvoti, jog tai yra tik pamoka, kurią reikia išmokti. Sėkmė yra už kampo, tereikia sėkmingai pasiekti tą posūkį“, – neabejoja J. Žilytė.

Ji tiki, jog kiekvienas žmogus yra sučiupęs savąją sėkmės paukštę už uodegos. Svarbu norėti būti sėkmingu žmogumi.

„Labai lengva žiūrėti į kitų gyvenimus ir sakyti: „Kaip jam pasisekė“. O juk niekas nemato kitos medalio pusės, po vandeniu esančio didžiulio ledkalnio – pastangų, matome tik rezultatus“, – sako Jurga.

Tad ir save ji priskiria sėkmingųjų kategorijai, o didžiausia laime įvardija sveikatą.

„Ne mašina, ne namas, ne firminiai batai yra sėkmė. Materija vieną dieną gali dingti, tai nėra sėkmės garantas. Geriau kurtis kitą pagrindą, dėl kurio, net ir netekus tos materialios gerovės, galėtum išbūti, išgyventi“, – įsitikinusi ji.

Nevilioja Jurgos ir didmiesčiai – veikli moteris puikiai jaučiasi savo mieste, kurio niekada nepaliko. Šypteli, jog drąsiai save galėtų įvardyti Panevėžio patriote.

Jurgos akimis, visi miestai yra tokie patys – jie priklauso tik nuo pačių žmonių požiūrio.

Kalbėdama apie žmogaus ir miesto santykį, įtaką vienas kitam, J. Žilytė svarsto, jog žmogaus miestas niekada nesuformuos pagal save, jeigu šis nėra tam pasirengęs.

„Gali gyventi vienkiemyje ir puikiai susiformuoti arba Vilniuje ir visiškai to nepadaryti. Daug žmonių linkę labiau dejuoti, kaltinti aplinką dėl to, jog pats nesėkmingas. Ne aplinka kalta – žmogus tiesiog nepasiima iš jos visko, kas jam duodama. Žmonės tingi dirbti ne tik su savimi, bet ir su aplinkiniu pasauliu“, – filosofiškai pastebi Jurga.

Optimizmo genas

Regis, viskam, kas vyksta gyvenime, turinti paaiškinimą J. Žilytė spinduliuoja išskirtinį optimizmą. Paklausta, iš kur šis trykštantis gyvybės šaltinis, Jurga tik gūžteli pečiais: kiekvienam duota tam tikra energija, kurią, bėgant laikui, žmogus išbarsto, prislopina.

„Norint gauti – turi duoti, norint, kad tave mylėtų – turi kitus mylėti, jei nori būti sėkmingas – turi kažkam padėti tokiam tapti. Tokie yra visatos dėsniai“, – ramiai paaiškina pašnekovė.

Ne tik ramiai, bet ir plačiai šypsodamasi J. Žilytė žengia per pasaulį. Su ta pačia plačia šypsena prisimena ir savo lietuvių kalbos mokytojos žodžius, kai moksleiviai neatlikdavo kokios užduoties.

„Kai mokytoja klausdavo, kur jūs buvote, kai Dievas dalijo sąžinę, atsakydavau, jog stovėjau prie laimės“, – juokiasi Jurga.

Ir jai patinka savo gera nuotaika užkrėsti kitus. Kartais vien šiltas šypsnys nepažįstamam praeiviui gali kitokiomis spalvomis nuspalvinti jo visą likusią dieną.

Nusišypsoti – visai nesunku. Žiūrėk, sako, nusišypsai poliklinikoje stovint ilgoje eilėje ir žmonių veidai pašviesėja.

„Vaikystėje žaisdavome ir žvilgsnių karą. Ir jis nėra vien žaidimas, tai – mokslas priimti kito akis. Mes, žmonės, esame kaip veidrodžiai. Jeigu aš kam nors nusišypsosiu, kitas žmogus, nori jis ar ne, irgi nusišypsos. Tai – įkrauna“, – sako Jurga.

Komentarai

  • Oi, kaip smagu skaityti apie savo buvusią darželio auklėtinę. Šypsokis ir toliau, Jurga! Mums visiems to taip reikia.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų