Atsisakiusi svaigių linksmybių Rūta prisipažįsta pasaulį dabar matanti kur kas ryškesnėmis spalvomis. Asmeninio archyvo nuotr.

Atsisakyti svaigalų privertė karčios pasekmės

Atsisakyti svaigalų privertė karčios pasekmės

2017-ųjų Kalėdas 34 metų panevėžietė Rūta Vindelskytė atsimins visą gyvenimą. Šventinės linksmybės tą kartą jaunai moteriai kainavo labai daug, tačiau atnešė ne ką mažiau – suvokimą, jog daugiau gyventi lydima alkoholiu atskiestos pseudorealybės ji nebenori.

Išsigando savęs

„Buvau tikra vakarėlių liūtė. Dažniausiai kitą dieną būdavo arba labai gėda, arba labai bloga“, – neslepia Rūta.

Dviejų vaikų mama atvira: nepalankiai besiklostantis asmeninis gyvenimas, vis dažniau kylantys egzistenciniai klausimai varė ją iš proto.

Lemtingu pokyčiu tapo beveik prieš trejus metus trankiai atšvęstos didžiosios žiemos šventės.

„Po visų kalėdinių renginių reikėjo atsipalaiduoti. O po tokio atsipalaidavimo man dar dvi dienas buvo labai bloga, galvojau, gal jau važiuoti į ligoninę?“ – prisimena animatore dirbanti panevėžietė.

Rūta pasakoja buvusi namuose viena su vaikais ir gulėdama lovoje kentusi vis dar nepaleidžiančių pagirių pasekmes.

„Vaikai skundėsi, kad nori valgyti, prašė keltis, klausė, ar aš prastai jaučiuosi. Man pačiai teko jų prašyti nueiti į vaistinę, nes mamai labai bloga“, – pasakoja R. Vindelskytė.

Tai buvo paskutinis jos toks pasilinksminimas – daugiau prie savo lūpų moteris taurelės nebepakėlė.

Gyvenimišku perspėjimu, jog eina neteisingu keliu, Rūta laiko ir lūžusią koją. Tuomet ji intensyviai bandė ieškoti pagalbos, skaityti įvairią literatūrą.

Draugų kompanijoje netgi buvo užvirusios diskusijos, ar katalikų tikėjimas leidžia vartoti alkoholį. Tąkart nusprendus, jog saikingai galima, šis sprendimas jaunus žmones tik dar labiau suklaidino: kur yra saiko riba – viena ar dvi taurės?

„Pagaliau atėjo laikas, kai alkoholis pradėjo po truputį trauktis iš mano gyvenimo“, – sako Rūta.

Palaikė ne visi

R. Vindelskytė atvirauja, jog jos pokyčius ne visi priėmė teigiamai – draugų ratas netrukus pradėjo keistis.

„Žmones, nustojusius vartoti alkoholį, lydi tam tikras lūžis, susireikšminimas, savęs iškėlimas: „jūs geriate, o aš ne, nebeturiu ką su jumis kalbėti“. Tai vyko ir su manimi“, – prisipažįsta Rūta.

Ji ne sykį girdėjo: „Išgerk, ką čia vaidini, juk šampano taurė – nieko baisaus.“

„Tikrai buvo momentų, kai toji šampano taurė labai blizgėjo“, – sako panevėžietė.

„Man norisi daužytis į krūtinę, jog sutaupę pinigų, kuriuos išleidžia alkoholiui ir cigaretėms, žmonės tikrai išvažiuotų visur, kur tik nori.“

R. Vindelskytė

Neseniai Rūta kartu su sužadėtiniu lankėsi Italijoje, ji neslepia, jog prie kiekvieno maisto vietinių ir turistų geriamas vynas tikrai traukė akį.

„Tai, jog sėdi gražioje aplinkoje, bendrauji, ragauji skanų maistą, turi įtakos, kad susimąstai – reikėtų išgerti vyno taurę“, – svarsto lietuvė.

Tačiau panašias mintis Rūta sėkmingai gena šalin kitomis: einant sąmoningo gyvenimo keliu, to jai nebereikia.

Pradėjusi gilintis į procesus, kas vyksta žmogaus organizme, kai jis išgeria alkoholio, ji pamatė tik viena – kūnas visomis išgalėmis kovoja šalindamas alkoholį.

Žvelgdama atgal į tas dienas, kai kiekvienas savaitgalis būdavo pasitinkamas su svaigaus gėrimo taure rankose, R. Vindelskytė patikina viską atsimenanti kaip pro rūką.

„Dabar, atrodo, net ryškesnėmis spalvomis matau, viską atsimenu. Nebereikia išmesti iš gyvenimo tokių pagiringų dienų, kurias praleisdavau gulėdama lovoje, būdama neveiksminga ir bandydama prisiminti, ką veikiau vakar“, – sako Rūta.

Judėti blaivybės keliu jai labiausiai padeda svarbus priminimas sau, jog gyvenimas yra it trapūs stiklo karoliukai, sudėti į vazą. Kiekvieną dieną iš jos išimamas vos vienas, tačiau niekad nežinai, kuris bus paskutinis.

Baisisi ankstesniu gyvenimu

Panevėžietė drąsiai sako, jog kol buvo viena iš vartotojų, apie alkoholio daromą žalą visai nesusimąstydavo. Juk taip elgiasi didžioji dalis žmonių: visą savaitę sunkiai dirba, kad penktadieniais po darbo galėtų save apdovanoti atsipalaiduodami su svaigalais.

„Alkoholis skirtas valdyti žmones: kad jie būtų migloti, nesąmoningi, viską vykdantys, įsisukę it voverės rate“, – mano R. Vindelskytė.

Atsisakiusi alkoholio ji rado kitų atsipalaidavimo būdų.

Taip į kasdienybę atėjo joga, meditacija, kitos malonios praktikos. Galop panevėžietė nusprendė mieste atidaryti ir saviraiškos studiją.

„Pradėjusi praktikuoti jogą sulaukiau net įtarimų, jog priklausau sektai“, – šypteli Rūta.

Panevėžietei ne kartą teko atremti aplinkinių spaudimą vėl išklysti iš kelio. Asmeninio archyvo nuotr.

Maždaug pusmetį ji sako gyvenusi įtampoje, buvo sunku priprasti prie pasikeitusių pramogų, naujai kelyje sutiktų žmonių.

„Blaivi ėmiau pastebėti kitokią tikrovę. Išgėrę žmonės neretai pradeda galvoti, jog yra patys protingiausi, gražiausi, geriausiai šokantys ir apie viską ir visus turintys nuomonę“, – pažymi R. Vindelskytė.

Prasidėjus pokyčiams, arba, kaip pati sako – nubudus – ji norėtų, jog tokiu pat keliu pasektų ir jos artimos aplinkos žmonės.

„Kai pagalvoju, jog mano vaikai matydavo, kaip sėdžiu su draugėmis ir mes pilstomės šampaną, dabar atrodo tikra tragedija. Bet taip gyvena beveik visos šeimos, vartojančios alkoholį. Ne kartą esu girdėjusi: „Mano tėtė mėgsta alų.“ Kai mes augome, niekas mūsų nemokė gyventi kitaip. Mano laikais būdavo vien baliai, muzika, šampanas ir šokiai“, – samprotauja panevėžietė.

Svaigalus keičia kelionės

Rūta tiesiog šiurpsta nuo socialiniuose tinkluose akis badančios reklamos, kurioje siūloma įsigyti „ramybės lašelių tėčiui“ – butelį stipraus gėrimo. Laimė, anot jos, bent su šeimos nariais rekomenduojama pasitarti.

Apie savo pokyčius R. Vindelskytė atvirai pasikalbanti ir su vaikais. Jie iki šiol prisimena ankstesnę mamą.

„Jiems sakau, jog dariau klaidų kaip ir visi, pabrėžiu, jog vartoti alkoholį yra labai negerai, labai nesveika“, – sako moteris.

Nors nesiekia nurodinėti kitiems, kaip gyventi, visgi retkarčiais Rūta prisipažįsta nenulaikanti liežuvio už dantų ir paklausianti draugių, kiek šios išleidžia pinigų alkoholiui ir cigaretėms, jei savaitgalius leidžia baruose, kavinėse ar naktiniuose klubuose.

Būtent apie šias priklausomybes ji ir primena visiems, kurie stebisi, kiek daug panevėžietė keliauja.

„Man norisi daužytis į krūtinę, jog sutaupę pinigų, kuriuos išleidžia alkoholiui ir cigaretėms, žmonės tikrai išvažiuotų visur, kur tik nori“, – primena R. Vindelskytė.

Savo pokyčius ji vadina kompleksiškais. Mat ne tik atsisakė alkoholio, bet ir pradėjo įvairias praktikas.

„Plėtėsi mano sąmonė. Jaučiau, jog keičiuosi, o tai pamatė ir mano draugai, jie sakė, jog išgražėjau, tarsi spinduliuoju“, – šypsosi blaivybę prisijaukinusi panevėžietė.

Anot jos, nebešvaistant valandų girtoms blevyzgoms, atsiranda laiko knygoms, išvykoms su vaikais, seminarams.

„Kai vartoji alkoholį, valgai daugiau, o kai jo atsisakai – nebevalgai ir duonos su česnaku bei majonezu tiek daug“, – juokdamasi priduria.

Galerija

Komentarai

  • Kai tau sekasi, kai esi sėkmės apsuptyje, ir draugų daug, ir visi tokie draugiški. Bet , kai ištinka bėda dažniausiai lieki vienas. Linkiu Jums , Rūta, kad VISATA duotų Jums dar daugiau, nei Jūs visiems dalijate savo nuoširdumą, gerumą,.

    • Atsakyti
  • Tikra tiesa! Blaivus gyvenimo būdas padaugina laiko ir pinigų bei praturtina atradimais, suvokimais ir galimybėmis.
    Dėkui už nuoširdumą. Pritariu ir palaikau♥ Sėkmė tai kiekvieno pasirinkimas 😉 ir įdėto darbo rezultatas.

  • Linkiu išvengti tų, kurie Tavo gerumu naudojasi.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų