Atsakymų ieško savyje

Atsakymų ieško savyje

Trumpomis novelėmis, fantastiniais vaizdeliais panevėžietis Kasparas Vaznonis pradėjo kūrybinį kelią. Dabar į skaitytoją prabyla pristatydamas solidesnį kūrinį.

„Nesustabdomas laikas pereina į brandą ir džiaugiuosi, kad jaunas žmogus įsiklauso į save, mokosi iš savęs, atsakymo į iškylančius klausimus irgi ieško savyje. Kasparas įsitikinęs, kad ateities kelyje jis pasirinks tobulėjimo galimybę ir ieškos kūrybos paslapties gelmių, prasmių ir paslapčių“, – sako mokytoja Virginija Milaševičienė.

Kasparas Vaznonis (12 kl.)

„BE PAVADINIMO/VENI“

(Ištrauka iš būsimos knygos)

(…)

Tas nelemtas garsus durų trenksmas…
Įžengiu į apskritimo centrą. Jaučiu šaltą prakaitą, bėgantį mano nugara, tekantį man per veidą, širdis lipa per gerklę. Atmerkiu akis, aplink sunkiai gali ką pamatyti, šviesa tokia ryški, atrodo, jog verda oras. Balsas iš didelio masto tribūnos:

– Ar turi kilmingojo kraujo? – greit sumetęs manau, jog to klausia, kilmingieji, pasak mūsų kultūros, atlieka apeigas, yra dvasinės pagalbos vedliai.

– Ne, – atsakau, savo laimei, jie tik ir stengiasi pakeisti mus, sunaikinti mūsų identitetą, turbūt tai vienas iš tų klausimų, vedantis prie galutinio nuosprendžio, jei atsakai taip.

– Ar esi mūsų kraujo ir kilmės?

– Kiek žinau, ne.

– Taip ar ne? – griežtesniu balsu mane verčia patikslinti.

– Ne, – visada puoselėjau įgimtus papročius, nepaisydamas mano veido bruožų, nepanėšėjančių į tautiečių.

– Ar kariavai prieš mus? – kiek pamąstau, padėjau atlikti porą pasalų, gauti daiktų… Regis, uždelsiu per ilgai, nes oras užkaista, tampa nebepakenčiamas, akyse temsta, instinktyviai atsakau…

– Taip, – kiek per garsiai iššaukiu, bet oras užtat atvėsta, manipuliuojamas kažkokios technologijos, bandau mąstyti logiškai.

– Kodėl kovoji prieš mus? – Atsakyk pilnu atsakymu.

– Jūs puolėt mus, aš padėti gintis… – laužydamasis liežuvį atsakau.

– Ar žinai, jog klysti? – kaip tai suprasti? Juk visi matėm, kaip jie įsiveržė.

– Ne, – mano noras gyventi tiesiog per didelis, jog įrodyčiau savo tiesą prieš juos, aš labai dar noriu pagyventi, bet mano liežuvis sako tiesą, o ne saldų melą.

– Puiku, ar jauti gėdą, padėdamas saviems?

– Ne, – jie taip ir nori kuo daugiau sielų vėjais paleisti. Atsakinėju prieš savo valią į jų nesąmoningus klausimus, dar kartą mintyse išsiverčiu, ką jie sakė, nerandu alternatyvų.

– Ačiū už atvirumą, – išgraužkit savo atvirumą, – tavo nuosprendis…

Stoja kosminio ilgumo pauzė, prisimenu savo pranašystes, kuriose man sakė, jog aš

gyvensiu ilgą gyvenimą, padėsiu žmonėms, jog aš turiu ypatingumo, kuris turi būti išdalintas šiam pasauliui, bandau taip save įtikinti laukti geriausio nuosprendžio kiekviena savo kūno dalele, iš baimės ar iš meilės gyvenimui maldauju dar praregėti rytojų.

– Esi kaltinamas pažeidęs žmogiškąsias teises: savo prigimtimi, kovojimu prieš

laisvę, bendrataučių kraujo praliejimu.

Sušikta teisininkų šalis, jau jaučiu savo nuosprendį, norisi iš nevilties rėkti, jog mane kaltina neteisingai, maldauti pasigailėjimo už bet ką, ką, jų manymu, padariau ne taip.

– Tau skiriamas perugdymas tave užmigdant, atimant visus pojūčius iki karo pabaigos,

kol nuspręsime, ką toliau daryti.

Mano dūšia palieką kūną, visas atitirpstu, bent jau gyvensiu kaip mėsgalis. Aš gyvensiu, aš gyvensiu… Aš lauksiu, aš lauksiu…

(…)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų