Juozas Miltinis ir Vaclovas Blėdis įamžinti tarp knygų. JMPSC nuotr.

Atmintyje išlikęs gerąja teatro dvasia

Atmintyje išlikęs gerąja teatro dvasia

Didžiulis Vaclovo Blėdžio indėlis į Panevėžio kultūrinio gyvenimo vystymą – nepervertinamas.

Žinomas kaip aktorius, režisierius, Juozo Miltinio bendražygis, V. Blėdis miestui ir jo kultūriniam palikimui nusipelnęs nepalyginti daugiau.

Kūrybiniame kelyje

G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorė Rima Maselytė primena, kad be V. Blėdžio pastangų miestas nebūtų turėjęs unikalios kultūros įstaigos – J. Miltinio palikimo studijų centro, galerijos.

1999 metais teikiant pasiūlymą Savivaldybei suteikti V. Blėdžiui miesto garbės piliečio vardą, buvo minima, jog po J. Miltinio mirties V. Blėdis – režisieriaus testamento vykdytojas – daug prisidėjo prie J. Miltinio palikimo studijų centro įkūrimo, jo išplėtimo ir veiklos.

Tų metų balandį garbės piliečio vardas nusipelniusiam teatralui buvo suteiktas, o rugsėjo mėnesį amžiams atsisveikinome su V. Blėdžiu.

JUOZO MILTINIO PALIKIMO STUDIJŲ CENTRO nuotrauka

JUOZO MILTINIO PALIKIMO STUDIJŲ CENTRO nuotrauka

Paskutiniai aktoriaus gyvenimo metai buvo pažymėti aktyvia veikla. Iki pat mirties V. Blėdis dalyvavo kultūriniame gyvenime. Būdamas 78 metų aktorius, režisierius, pedagogas vis dar buvo teatre, vaidino epizoduose, o laisvu nuo teatro laiku konsultavo ir talkino rengiant J. Miltinio palikimo ekspozicijos koncepciją, patarė identifikuojant ir atrenkant archyvinę medžiagą.

Jo dėka buvo išleistos režisieriaus J. Miltinio repeticijų knygos. J. Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė Mikelinskaitė prisimena, kad V. Blėdis dalyvavo J. Miltinio gimimo dienai – rugsėjo 3-iajai skirtuose renginiuose, o tų pačių metų rugsėjo 8 dieną mirė.

„Manau, kad jeigu ne Blėdis, ir Panevėžio teatras būtų buvęs kitoks.“

R. Maselytė

Netikėta jo mirtis sukrėtė visuomenę. Juk V. Blėdis buvo visų žinomas, gerbiamas. Vienas žymiausių Panevėžio dramos teatro pirmosios kartos aktorių, kūrybinę biografiją ir visą gyvenimą praleidęs teatre greta šio teatro įkūrėjo J. Miltinio.

Bibliotekos direktorė R. Maselytė džiaugiasi, kad dabar Panevėžio J. Miltinio dramos teatro vairas – garsiojo menininko sūnaus Leono Blėdžio rankose.

Linkėdama naujiems teatro vadovams kūrybinės sėkmės, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos, kuriai ir priklauso J. Miltinio palikimo studijų centras, vadovė mano, kad pradėta eiti teisingu keliu. Teatras turėtų atsidurti tarp geriausiųjų. Menininkų šeimos darbų tęstinumas kūrybiniame kelyje žada neblogų rezultatų.

JUOZO MILTINIO PALIKIMO STUDIJŲ CENTRO nuotrauka

JMPSC nuotr.

Prisimindama bendravimą su V. Blėdžiu, jo ryžtą, organizacinius gebėjimus, mokėjimą siekti užsibrėžto tikslo, R. Maselytė sako, jog jų tikslas buvo bendras – kad miestas turėtų J. Miltinio galeriją.

Daug teko įveikti šiame kelyje – ir teismus su Maestro giminaičiais, ir kitas įvairias kliūtis. Iki šiol ji mena, kiek kartų jiedu drauge su V. Blėdžiu mynė įvairius slenksčius, varstė valdiškų įstaigų, verslininkų duris, prašė, derino, planavo, ieškojo.

„Gražiai prisimenu tuos rytus, kai vos atėjusi į darbą sulaukdavau V. Blėdžio skambučio – jau atvažiuoju. Susitinkam ir pradedam planuoti, tartis. Nuveikti reikėjo daug, juk norėjome išlaikyti autentišką butą, jį suremontuoti, taip pat įsigyti šalia esantį, kuris galėtų tapti galerija“, – pasakoja R. Maselytė.

Šiandien ji dėkinga visiems, prisidėjusiems prie sumanymo įgyvendinimo: ir prie naujos kamerinės aplinkos įrengimo ir pritaikymo prisidėjusiam architektui Algimantui Šironui, ir remontą atlikusiam tuomečiam Statybos trestui, ir kitiems.

Ypač dėkinga mokytojai Genovaitei Pulokaitei, sutikusiai parduoti savo butą ir persikelti gyventi į kitą vietą. Tam, kad aplinka būtų pritaikyta nuolatinės ekspozicijos įrengimui, kameriniams renginiams, kitiems projektams, mokytoja paaukojo savo asmeninius interesus.

Taip bendromis jėgomis, o ypač V. Blėdžio pastangomis, buvęs režisieriaus butas išplėstas, todėl dabar čia veikia nuolatinė ekspozicija „J. Miltinio gyvenimas ir teatras“, vyksta parodos, susitikimai, vakarai.

Dabar, kai Panevėžio dramos teatrą simbolizuoja J. Miltinio vardas, reikėtų nepamiršti, kad be V. Blėdžio teatras niekada nebūtų buvęs toks, kokį pažįsta ir vertina žiūrovas.

JUOZO MILTINIO PALIKIMO STUDIJŲ CENTRO nuotrauka

JUOZO MILTINIO PALIKIMO STUDIJŲ CENTRO nuotrauka

Pasidalyta prisiminimais

„Norėtųsi, kad mieste, teatre, centre – visur, be dėmesio J. Miltiniui, būtų skiriamas dėmesys ir V. Blėdžiui, žmogui, ne mažiau nusipelniusiam ir nuveikusiam. Manau, kad jeigu ne Blėdis, ir Panevėžio teatras būtų buvęs kitoks“, – svarsto R. Maselytė.

Apie V. Blėdžio nuoširdumą, gebėjimą bendrauti su žmonėmis, supratingumą ir dabar pasakoja visi jį pažinojusieji. Ne veltui jis visų buvo vadinamas gerąja teatro dvasia.

Gaila, kad jau daug V. Blėdžio bendražygių, artimų žmonių, kolegų nebėra tarp gyvųjų. Laimė, nemažai jų žodžių užrašyti, pasakojimai nufilmuoti, atsiminimai įamžinti.

„Jis buvo geroji ir šviesioji teatro dvasia. Netgi pats Miltinis yra ne kartą sakęs, kad jei nebūtų Blėdžio – nebūtų ir Panevėžio teatro“, – taip kalbėta daugiau kaip prieš dešimtmetį, per J. Miltinio palikimo studijų centre vykusias miesto garbės piliečio Vaclovo Blėdžio 85-ųjų gimimo metinių iškilmes.

„Jeigu ne Vaclovas Blėdis, nebūčiau galėjęs trisdešimt metų bendrauti su Juozu Miltiniu, nes šis neeilinis žmogus rėždavo į akis tai, ką tuo metu manydavo, ir ne pačiu mandagiausiu tonu. Jei ne Vacys – nebūčiau apie šią legendinę asmenybę parašęs kelių monografijų ir nebūtų buvusios užfiksuotos režisieriaus mintys, jo požiūris į teatrą, aktorių, kūrybą“, – pažymėjo dabar jau taip pat šviesaus atminimo rašytojas Tomas Sakalauskas.

JUOZO MILTINIO PALIKIMO STUDIJŲ CENTRO nuotrauka

JUOZO MILTINIO PALIKIMO STUDIJŲ CENTRO nuotrauka

Aktorius Česlovas Pažemeckas renginyje priminė svarbiausius V. Blėdžio vaidmenis, jo sukurtą garsųjį Samoduko personažą. Pasak Č. Pažemecko, V. Blėdis buvo savo darbo fanatikas, jam žiūrovų meilės ir pagarbos galėjo pavydėti ne vienas aktorius.

2007 metais išleistoje Č. Pažemecko knygoje „Teatras – mano džiaugsmas ir skausmas“ rašoma:

„Jis buvo iš tų neramios ir gaivališkos natūros kūrėjų, kuriuos mes, dar jauni ir žali teatro pasaulio atstovai, kaskart atrasdavome vis iš naujo… Jis buvo tais tolimais metais, o ir vėliau, tarp tų Panevėžio teatro milžinų – B. Babkausko, J. Aleknos, K. Vitkaus, S. Kosmausko, D. Banionio, G. Karkos, kurių dėka tada laikėsi Panevėžio teatras.“

Bibliotekos direktorė prisimena, kad minint tėvo 85 metų sukaktį, renginyje dalyvavo ir jo sūnus Leonas. „Esu labai laimingas girdėdamas tiek daug gerų žodžių apie tėvą. Tai man be galo daug reiškia. Jūs man esate labai artimi, ir aš didžiuojuosi, kad iki šiol esu vadinamas teatro vaiku“, – tuomet sakė L. Blėdis.

Renginyje buvo pristatyta ir V. Blėdžio jubiliejui skirta paroda. Nuotraukose atsispindi svarbiausi aktoriaus kūrybinės veiklos momentai, akimirkos su šeima.

Dabar plačiau su V. Blėdžio kūryba galima susipažinti J. Miltinio palikimo studijų centre – čia gausu fotografijų iš įvairių spektaklių, kitos medžiagos.

Centro vadovė A. Mikelinskaitė sako, kad šiuo metu rengiama paroda, skirta paminėti V. Blėdžio pastatymo – V. Šekspyro pjesės „Audra“ 40-mečiui. Bus galima pamatyti spektaklio programėlę, gausybę nuotraukų, atsiliepimų ir kt.

JUOZO MILTINIO PALIKIMO STUDIJŲ CENTRO nuotrauka

JUOZO MILTINIO PALIKIMO STUDIJŲ CENTRO nuotrauka

Nepamirštas Samodukas

Pažinojusieji teigia, jog V. Blėdis buvo nepaprasta asmenybė. Teatre jis sukūrė per 80 vaidmenų, režisavo 60 spektaklių, atliko dešimtis vaidmenų kine.

Dar daug kas prisimena aktoriaus išraiškingai ir įtaigiai atliktą Samoduko vaidmenį Antano Vienuolio pjesėje „Prieblandoje“. Salė leipdavo juokais, kai į sceną įkėblindavo ir į kunigo klausimus pradėdavo atsakinėti įkaušęs kaimo bernas, melą besistengiantis paversti tiesa.

Samoduką V. Blėdis suvaidino 370 kartų.

Apie šį savo personažą jis yra sakęs: „Manyčiau, kad kiekviename kaime yra savas durnius Samodukas. Šiek tiek teisingas, šiek tiek naivus, šiek tiek kvailas, šiek tiek gudrus, na, toks bernas“.

Nedaug kas žino, jog V. Blėdis buvo ir puikus skaitovas. Jis ypač mėgo skaityti Vytautą Mačernį, asmeniškai poetą pažinojo, nors tarp jų buvo didokas metų skirtumas. V. Mačernis buvo mėgstamiausias aktoriaus poetas.

1948 metais režisavęs savo pirmąją pjesę – A. Klionovo „Mokinė“ – V. Blėdis vėliau pastatė daug įsimintinų spektaklių. Ypač pavykę jo spektakliai vaikams. Viename pokalbyje J. Miltinis yra sakęs: „Blėdis, mano manymu, statė geriausius vaikiškus spektaklius Lietuvoje.“

Kaip aktorius V. Blėdis debiutavo japono majoro Takedo ir pasieniečių virėjo Dolgio vaidmenimis.

R. Maselytės pateiktoje medžiagoje randamas ir toks V. Blėdžio pasakojimas apie savo darbą: „Kai aš ruošdavau spektaklį, apgalvodavau visas detales, emocines spalvas, už ir prieš. Atrodo, kad gerai pasiseka spektaklis. Bet man Miltinis sakydavo: „Ne čia pasirinkai kelią, ne teatre.“ Kitą kartą išeidavau nieko nepasiruošęs. Krisdavau kaip į vandenį. Kaip spektaklis praeidavo – nebeatmenu. Po spektaklio bėgau nuo Miltinio. O jis pasišaukęs sakydavo: „Atrodo, kad jau supratai.“

Sunkus mūsų darbas, sudėtingas. Reikia didelio noro ir pasiaukojimo.“

Pirmasis mokytojas

Išleistame lankstinuke apie V. Blėdį yra išspaudinti ir tokie J. Miltinio žodžiai: „Panevėžio dramos teatras buvo žiauriai puolamas ir draskomas. Blėdis – vienas stipriausių ir atkakliausių jo cementuotojų, bet savo darbą jis darė ne dėl pelno ar panašiai, o gilaus kūrybinio impulso skatinamas. Jis turėjo tiesiog dangišką tikėjimą, kad menas – tai kažkas tokio, dėl ko reikia aukotis ir kentėti, ir jis tuo neabejojo.“

Teatro žmonės žinodavo, kad į V. Blėdžio petį galima atsiremti, jis gludindavo kampus, švelnindavo situacijas, padėdavo spręsti problemas, ramindavo ir guosdavo.

JUOZO MILTINIO PALIKIMO STUDIJŲ CENTRO nuotrauka

JUOZO MILTINIO PALIKIMO STUDIJŲ CENTRO nuotrauka

Turbūt geriausiai apie žmogų gali pasakoti jo bendražygių, kolegų prisiminimai – kai kurie pasakojimai nufilmuoti, kai kurie užrašyti.

Štai knygoje ir tokie kino bei teatro aktoriaus Stasio Petronaičio žodžiai: „Tikrai dėkingas esu Vaclovui Blėdžiui kaip pirmajam savo mokytojui, kurio padrąsinimo man, kaimo berneliui, įžengusiam į tą stebuklų rūmą, vadinamą teatru, smalsiam, bet išsigandusiam, labai reikėjo. Gal giminingas kaimiečio kraujas, pasaulėjauta, jos paprastumas man padėjo jaukiau pasijusti tame mechanizme, tokiame pilname paslapčių, nežinios, efemeriškumo. Tai V. Blėdis savo pavyzdžiu įskiepijo supratimą, kad galima vaidinti didelius vaidmenis ir išlikti visam gyvenimui kukliam. Man atrodo, mes visi tokie ir likom – Miltinio ir Blėdžio mokiniai.“

O štai J. Miltinio žodžiai: „Jis – kantrybės ir pasiaukojimo pavyzdys, didis kolektyvo gelbėtojas ir konsolidatorius. Už jo rūpestingą gerumą, dorovinę ir etinę ištvermę aš jį ne kartą esu pavadinęs šventuoju. Vaclovas Blėdis teatre niekada nenorėjo sau kažką išlošti, laimėti. Jo kitokia etika.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų