Tautinio drabužio klostėse, raštuose, spalvose, detalėse slypi didelė tautos vertybė, jos saviraiška, savastis, tapatybė.

Aprangos spalvose ir raštuose – tautos dvasia

Aprangos spalvose ir raštuose – tautos dvasia

Lietuvių tautinis kostiumas, vienas iš svarbių valstybės simbolių, bus ypatingai pagerbtas minint karaliaus Mindaugo karūnavimo šventę, sutampančią su Tautinio kostiumo diena.

Vos kelios dienos liko iki visiems lietuviams svarbios ir reikšmingos datos – Valstybės dienos. Ji tradiciškai bus minima gausybe įvairiausių renginių visuose šalies kampeliuose. Plevėsuos trispalvės, skambės dainos, bus prisimenama istorija, pagerbiami svarbiausi tautos ir valstybės simboliai.

Į vieną iš tų simbolių – tautinį kostiumą – bus atkreipiamas ypatingas dėmesys. Juk liepos 6-ąją minima ir Tautinio kostiumo diena.  Be to, 2017-ieji yra paskelbti Tautinio kostiumo metais.

Aukštaitijoje, Dubingių piliavietėje, tą dieną vyks įdomus ir prasmingas renginys – tautinio kostiumo konkurso „Išausta tapatybė“ baigiamasis turas ir dailiausių kostiumų rinkimai. Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamame šventiniame konkurso renginyje pasirodys apie 300 dalyvių.

Kaip teigia Lietuvos nacionalinio kultūros centro Kultūros informacijos poskyrio atstovė Eglė Ladigienė, visą dieną čia bus sodru garsų ir spalvų – žėrės tautiniai raštai, aidės sutartinių sąskambiai. Ji primena, kad šalia vėliavos ir himno tautinis kostiumas yra neatsiejamas nuo pažangios valstybės simbolio. Tautinio kostiumo išsaugojimo ir ugdymo idėją būtina perduoti ir ateities kartoms.

Ta linkme ir dirbama – edukacinė veikla tampa vis aktualesnė. Štai tautinio kostiumo konkursas „Išausta tapatybė“ šalyje vyksta jau trečią kartą. Domėjimasis ir didžiavimasis tautos ir valstybės simboliu nacionaliniu kostiumu pastebimai išaugo.

Vis dėlto tautinis kostiumas – ne tik šventinio renginio dalyvis ar tik valstybinių švenčių metu dėvima apranga. Šio drabužio klostėse, jo raštuose, spalvose, detalėse slypi didelė tautos vertybė, jos saviraiška, savastis, tapatybė.

Ir šeimos šventei

Lietuvos nacionalinio kultūros centro Tautodailės poskyrio vyriausioji specialistė, tautinio kostiumo dizainerė Danutė Keturakienė sako, kad pastaruoju metu labai stipriai juntamas žmonių susidomėjimas tautiniu kostiumu. Anksčiau šis drabužis labiau buvo skirtas scenai. Tautiniais drabužiais vilkėdavo meninių kolektyvų atlikėjai, muzikantai, pranešėjai.

Dabar, kaip teigia D. Keturakienė,  kostiumo reikia įvairių profesijų atstovams. Juo domisi, įsigyja, dėvi ne tik kolektyvai, bet ir šeimos, giminės, pavieniai asmenys. Tautiniais drabužiais žmonės sutaria puoštis šeimos šventėms – krikštynoms, vestuvėms. Giminaičių susitikimo ar diplomo įteikimo proga tautinius kostiumus užsisako ne vienas šeimos narys. Jais ypač domisi studentai.

Daugelis tautinį kostiumą renkasi ne tik tam, kad gražiai atrodytų, išsiskirtų iš kitų – įsigydami tokį drabužį žmonės nori sužinoti apie jį kuo daugiau, teiraujasi, kokie jie buvo praeityje, ką reiškia viena ar kita detalė, kaip jie sukirpti, pasiūti. Užsakovų kartais būna tiek, kad gamintojai pristinga audinių. Tautiniais drabužiais domimasi ne tik Lietuvoje, ypač jie paklausūs išeivijoje.

Tautinio kostiumo dizainerė D. Keturakienė teigia, kad pastaruoju metu labai stipriai juntamas žmonių susidomėjimas tautiniu kostiumu.

Štai šių metų Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Italijos lietuvių bendruomenė Romoje organizavo šventę, kurioje buvo eksponuojama 11 penkių Lietuvos etnografinių regionų tautinių kostiumų. Kostiumus Italijos lietuviams nuvežęs Lietuvos nacionalinis kultūros centras pristatė atkūręs juos pagal 19–20 amžiaus pavyzdžius.

Kaip teigia D.  Keturakienė, prasidėjo tautinio drabužio atgimimo laikotarpis. Nemažai į kitus kraštus išvykstančių lietuvių išsiveža ir tautinius drabužius.

„Tautinis kostiumas – lietuvių tautos kultūros simbolis, savo reikšme prilygstantis valstybingumo simboliams – himnui, vėliavai, herbui. Juk  tautinis kostiumas yra sukurtas ne atskirų asmenų ar jų grupių, o visos tautos“, – pabrėžė dizainerė.

Lietuviškų tautinių kostiumų pristatymai vyko Airijoje, juos užsakė Australijos, JAV lietuviai.

Kostiumai pristatomi ir įvairiuose Lietuvos regionuose. Žmonės į tokius renginius gausiai renkasi pamatyti ne tik spalvingo reginio – su  muzika, smagiais akcentais, viktorinomis. Tautinis kostiumas lietuvio tapatybei tampa vis svarbesnis, įdomesnis. Domimasi kiekvienos detalės paskirtimi, kaita, ieškoma sąsajų su savo tautos, krašto šaknimis.

D.Keturakienės teigimu, įdomu tai, kad pasirodant įvairiuose regionuose žmonės labiau domisi ne savo, o kitų regionų kostiumais. Kaip sakė vienas žiūrovas: „Savo krašto raštus, spalvas, modelius mes daugiau ar mažiau jau žinome, o štai kitų regionų kostiumuose netikėtai atrandame naujų, nematytų detalių.“

Lietuvos nacionalinį kultūros centrą pristatyti tautinių kostiumų pakvietusių bendruomenių nariai dažnai patys nori demonstruoti šiuos drabužius. Tad renginio organizatoriai dažnai nusiveža jiems nurodytų dydžių kostiumų.

Skirtingi akcentai

Tautinio kostiumo dizainerė sako, kad norintieji įsigyti ar pasisiūdinti tautinį drabužį neturėtų į šį procesą žiūrėti atsainiai ir rinktis, kas pakliuvo. Geriau nesivadovauti principu: svarbu, kad būtų sijonas, palaidinė, liemenė, prijuostė, galvos apdangalas, o kokie jie bus nesvarbu, kokius turėsi, tokie ir bus gerai.

„Negalima painioti skirtingų regionų, taip pat skirtingų laikotarpių drabužių, detalių“, – sako D. Keturakienė.

Neretai žinovus nustebina visai netinkantys deriniai. Viena moteris pasakojo, kaip ji įsigijo prie aukštaitiško kostiumo visai nederantį sijoną.

„Ogi pardavėja, pirma paklaususi, kokio sijono reikia, ir sužinojusi, jog aukštaitiško, taip ir pristatė: „Čia aukštaitiškas ir yra.“ Paprašyta žemaitiško, matyt, būtų tą patį sijoną pateikusi kaip žemaitišką“, – pažymi specialistė.

Lietuvoje susiformavę penki etnografiniai regionai, kurie skiriasi ir tarmėmis, ir įvairiais kitais aspektais – tarp jų ir tradiciniais kaimo drabužiais. Tie regionai – Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Klaipėdos kraštas.

Šventadieninį kostiumą visuose regionuose sudarė tos pačios pagrindinės dalys, skyrėsi tik drabužių sukirpimas, spalvos, ornamentai, atskirų dalių dėvėsena, papildomos detalės, papuošalai bei kiti aksesuarai. Iki pat 20 amžiaus pradžios tradiciniai liaudies drabužiai dažniausiai buvo siuvami iš specialių naminių lininių ar vilnonių audinių. Audimas buvo vienas svarbiausių kaimo moters užsiėmimų.

Aukštaitijos kaimiečių, ypač moterų, drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį, matyt, sudarydavo daugybė baltų lino audinių ir viduramžius primenantys nuometai.

Daugelis, be abejo, atkreipė dėmesį, jog tautinius drabužius dažnai apsivelka žinomos moterys ir puikiai su jais atrodo, duoda pavyzdį kitiems.  Štai prieš trejus metus pirmą kartą minint Tautinio kostiumo dieną šalies vadovė Dalia Grybauskaitė vilkėdama tautinius drabužius pasirodė Dainų šventės uždarymo koncerte. Iš Panevėžio kilusią žinomą politikę Rasą Juknevičienę taip pat dažnai galima pamatyti dėvinčią dailų tautinį kostiumą.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro atstovė teigia, jog skirtingų tautų papročius, pasaulėjautą ir grožio supratimą iškalbingiausiai ir liudija drabužiai. Tad ir skatinama išsaugoti etninių tradicijų savitumą per ypatingą simbolinę aprangą – tautinį kostiumą. Vis labiau įsigalintis tautinio kostiumo variantas – kiek įmanoma tiksliai rekonstruota 19–20 amžiaus pradžios lietuvių tradicinė apranga. Ją atkurti padeda išlikę senoviniai drabužiai, anų laikų piešiniai bei aprašymai ir, suprantama, moksliniai šio istorinio paveldo tyrimai.

Dainininkai, šokėjai, muzikantai pasipuošia dailiais tautiniais kostiumais. Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotr.

Aukštaitiški kostiumai

Apie Lietuvos regionų tautinius kostiumus yra išleista atskira knyga. Šių drabužių ypatumai dažnai nagrinėjami straipsniuose, pasisakymuose. „Aukštaitijos Senvagės“ skaitytojams, be abejo, įdomiausia kuo daugiau sužinoti apie savojo krašto, Aukštaitijos, tautinio kostiumo ypatumus.

Aukštaitija – didžiausias savo plotu Lietuvos etnografinis regionas, tad ir vilkėta čia nevienodai. Tautinius kostiumus tyrinėjantys specialistai teigia, kad turtingesnėje Vakarų Aukštaitijoje buvo jaučiama vakarietiškų madų įtaka, o skurdesnėse Rytų Aukštaitijos žemėse gyvenusieji rengėsi senoviškiau.

Aukštaičių marškiniai, baltos lininės prijuostės, ryšimos virš languotų vilnonių sijonų, ir nuometai buvo audžiami iš plonos drobės. Drabužius puošė geometriniai raudonų siūlų ornamentai. Raudona spalva ne tik Aukštaitijos, bet ir visų kitų regionų liaudies tradicijose buvo labai reikšminga, simbolinė. Balti lininiai audiniai visur būdavo puošti beveik vien tik raudonai.

D. Keturakienė pasakoja, kad ypatingas aukštaitės kostiumo elementas – nuometas, jį ryšėdavo ištekėjusios moterys. Šventinio nuometo gražumui, jo drobės kokybei buvo teikiama daug reikšmės.

Senovėje aukštaitės apsirišdavo nuometu ne tik šventinėmis dienomis, bet ir dirbdamos ūkio darbus. Sušvelnėjus papročiams, atsirado ir paprastesnių, lengvesnių nuometo rišimo būdų. Dar vėlesnis ir paprastesnis galvos apdangalas buvo trikampiu sulenkta balta lininė skarelė, kurią ištekėjusios moterys rišdavosi mazgu pakaušyje, kaip nuometą.

Pati lengviausia ištekėjusios moters galvos danga buvo įvairūs gobtuvėliai, kykai. Išeigai jie paprastai dėvimi po nuometu arba skara.  Merginos galėjo būti vienplaukės. Plaukus pindavosi į kasas, paleistas ant nugaros arba sudėtas ant pakaušio. Galvą puošdavo vainiko pavidalo papuošalais. Buvo dėvimos karūnos iš kaspinų, juostelių, karoliukų ir kitokių blizgučių.

Karūna iš šilkinio kaspino, viršuje apkaišyta dirbtinėmis gėlytėmis, buvo vadinama kalpoku. Tai buvo specialus pamergių papuošalas, iki pat 20 amžiaus išlikęs Kupiškio apylinkėse.

Kadangi aukštaičiai vyrai pėsti retai vaikščiojo, dažniausiai jodinėjo, tad jų išeiginis kostiumas – raitelio apranga: ilgos kelnės, auliniai batai, virš drobinių marškinių – nedažyto milo sermėga. Vasarinis galvos apdangalas –  fetrinė skrybėlė. Rytų aukštaičių ji būdavo siaurais aukštyn atverstais kraštais, vakarinių – plačiais.

Aukštaičiai vyrai juosėsi plačiomis pintomis arba lentelėmis vytomis juostomis, o siauresnėmis juostelėmis pasirišdavo minkštos odos batų aulus, puošdavo skrybėles. Prastesnis už aulinius apavas buvo naginės, o prastesnis už vilnonę sermėgą vasarinis drabužis – lininiai trinyčiai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų