Kadaise gydyklomis garsėjusios prabangios sanatorijos pastatas dabar paliktas gamtos, benamių ir vandalų valiai.V.Bulaičio nuotr.

Apleistame pastate intymios ligonių paslaptys

Apleistame pastate intymios ligonių paslaptys

Jei ne vaikų smalsumas, Panevėžio savivaldybei priklausančiame apleistame pastate nežinia kiek dar laiko būtų toliau mėtomi ir bet kam prieinami medicininiai dokumentai.

Į avarinį ir nuo vandalų neapsaugotą, šalia Panevėžio marių stūksantį buvusį „Ekrano“ profilaktoriumą įlindusių vaikų radinys sukėlė ant kojų Infekcinių ligų klinikos administraciją. Jei ne landžių vaikų smalsumas, miesto Savivaldybei priklausančiame griūvančiame pastate nežinia kiek dar laiko būtų toliau mėtomi, niokojami ir bet kam prieinami medicininiai dokumentai – gydytojų išrašyti siuntimai ir ligos istorijos su visais jose nurodytais kadaise čia veikusios tuberkuliozės ligoninės pacientų duomenimis: namų adresais, asmens kodais, diagnozėmis ir ligos aprašais. Nors vaikų aptiktieji medicininiai dokumentai čia pragulėjo dešimtmetį, į juos dėmesio nebuvo atkreipęs nei Savivaldybės samdytas sargas, nei užkalti išdaužytų angų atsiunčiami darbininkai.

Aptiko vaikai

Panevėžietis Petras apstulbo, kai prieš keletą dienų anūkė prasitarė namo parsinešusi prieš kelerius metus nuo sunkios ligos mirusios močiutės ligos istoriją. Seneliui pradėjus kamantinėti, mergaitė atvėrė skandalingą istoriją.

Anot panevėžiečio, grupelė paauglių, pramogavusių prie „Ekrano“ marių, nusprendė pašniukštinėti pakrantę. Nusigavę iki apleisto, prieš porą metų likimo valiai palikto buvusio profilaktoriumo pastato, mažieji smalsuoliai išdrįso įlįsti vidun. Milžiniškas erdves išnaršiusių vaikų radinys – stulbinantis.

Apleistame pastate čia veikusios tuberkuliozės ligoninės pacientų ligos istorijų korteles aptiko vaikai, nors daug metų jų čia nepastebėjo nei sargai, nei pastato saugumu turintys pasirūpinti darbininkai. V.Bulaičio nuotr.

„Anūkė pasakojo su draugais suradę daug medicininių kortelių, ėmė jas vartyti, skaitinėti. Neįtikėtina, bet viena jų buvo mūsų močiutės, prieš keletą metų mirusios nuo onkologinės ligos. Kad ant tų išmėtytų dokumentų surašyti ligonių asmens duomenys, dar bala nemato, bet kaip amoralu, kad mirusių žmonių ligų istorijas gali skaityti ir mindžioti bet kas“, – „Sekundei“ pasakojo sukrėstas panevėžietis.

Vyras sako prigrasinęs paauglę anūkę nebelįsti į vaiduokliu virtusį pastatą, tačiau sako suprantantis, kad tokie grasinimai vargu ar sulaikys smalsius vaikus.

„Pastatas griūvantis, baisus, pavojingas ir vis tiek nesaugomas, net durų nėra, bet kas ten gali įlįsti“, – pašiurpęs senelis.

Viešbutis po balkonu

Vienoje vaizdingiausių vietų Panevėžyje – ant paties marių kranto, pušyne stūksantis buvusio „Ekrano“ profilaktoriumo pastatas atrodo tarsi po karo: vietoje durų stiklų žioji kiaurymės, aptrupėjęs fasadas, viename kampe, ties išdaužytais laiptais į pagalbines patalpas suversta krūva padangų, važiuojamojoje kiemo dalyje – pusiau atviras kanalizacijos šulinys. Iš čia išsikrausčius žmonėms viršų ima gamta – aplinkui veša kiečiai. Klaikumos įspūdį švelnina tik nedidelę dalį pastato užimantis tvarkingas Priklausomybės ligų centras ir jo kiemelis.

Sovietmečiu pastatas statytas kaip „Ekrano“ gamyklos profilaktoriumas-sanatorija. Vėliau, iki 2005-ųjų, čia veikė tuberkuliozės ligoninė. Jai išsikrausčius ilgą laiką patalpos stovėjo tuščios, kol 2010-aisiais įsikūrė nakvynės namai.

Prieš porą metų benamius perkėlus į rekonstruotą Socialinių paslaugų centrą A. Mackevičiaus g., milžiniškas pastatas paliktas likimo, gamtos ir pastogės neturinčių vargetų valiai.

Po vienu iš balkonų tokių aptinkame tris. Ant paklotų čiužinių susėdę benamiai pusryčiauja: batoną tepa margarinu, vienkartiniuose puodeliuose garuoja kava, puode – bent septyni virti kiaušiniai.

„Pasikuri ugnį ir laikai puodą, tik reikia, kad rankena ilga būtų“, – kaip lauko sąlygomis išverdami kiaušiniai, draugiškai aiškino nišos po balkonu gyventojai.

Trijulė džiaugsmingai prisimena, kokią puotą prieš keletą savaičių jiems buvo ištaisę į festivalį ant Panevėžio marių kranto suvažiavę baikeriai, benamius net viskiu vaišinę.  Kad būtų jaukiau, kaip namuose, ant laiptų rampos įskilusiame puodelyje pamerkta lauko gėlių. Prie vieno iš čiužinių matyti ir slovakų pasakų knyga. Su dviem vyrais pusryčiavusi Rima sako mėgstanti prieš miegą paskaityti.

Ramybę drumsčia narkomanai

Trijulė neslėpė, kad toks gyvenimas nėra saugus, bet kitos išeities nemato. Besiglaudžiantieji po balkonu guodėsi, esą tikrais benamiais juos pavertusios griežtos Socialinių paslaugų centro taisyklės.

„Kol nakvynės namai veikė šitame profilaktoriume, galėjai po stogu gyventi kiek nori. Aš pats čia ištisus penkerius metus pragyvenau, niekas lauk nevarė. O dabar A. Mackevičiaus gatvėje tik pusmetį leidžia pagyventi, o toliau – eik kur nori. Šlubas ar ne, sugrįžti gali vėl tik po pusmečio. O kur dėtis? Sako, išsinuomok butą. Pašalpa 102 Eur, pabandykit išsinuomoti už tiek“, – vienas per kitą „Sekundės“ korespondentei pasakojo vargetos.

Tačiau prasimaitinti, anot jų, tokios sumos užtenka. Jie sako nesantys vieninteliai apleisto pastato šeimininkai.

„Paaugliai ant stogo laksto, narkomanai renkasi, švirkštais va čia leidžiasi“, – tvirtino į kirkšnį rodydama moteriškė.

Sutiktieji benamiai, it aukščiausios kategorijos gidai, imasi aiškinti, kaip įsmukti į pastato vaiduoklio vidų ir beveik 4000 kv. m patalpose nepaklysti. Dar įspėja, esą ten nebėra ko ieškoti – viskas, kas galėtų praversti, seniai išvogta.

Vaizdas kaip po karo

Pasinaudojame benamių patarimu neieškoti slaptų landų – eiti tiesiai prie pagrindinių durų. Šios užrakintos tik dėl vaizdo. Stiklas iki pusės durų seniai išdaužtas. Kažkas net duženas iššlavė, bet tuščios ertmės kažkodėl taip ir neužkalė. Todėl dabar čia pagrindinis įėjimas į pastatą. Ir, panašu, per jį iš tiesų vaikštoma, o kad būtų lengviau įlipti per durų angą be stiklo, čia pat dar padėta suklypusi kėdė.

Pastato viduje apima jausmas tarsi lankantis mirusiame mieste. Vestibiulyje nuo drėgmės net pažaliavusios sienos, aptrupėję blokai, išsikraustant palikta galybė šiukšlių. Nors pastatas jau porą metų nenaudojamas, pirmame aukšte, kur kadaise būta gyvenamųjų kambarių, dvokia fekalijomis.

Savivaldybės parduoti ruošiamo pastato viduje vaizdas – kaip po karo. Atrodo, kad žmonės iš čia būtų išbėgę kaip stovi.

Pirmo aukšto kambariuose, kur kadaise gydėsi sanatorijos klientai, po to – tuberkuliozės ligoninės pacientai, o po jų dar šeimininkavo nakvynės namų gyventojai, dabar telkšo balos. Buvusį gyvenimą primena paliktos sukrypusios lovos ar net dar apygerė sofa. Erdvioje salėje priklota čiužinių – visai taip pat, kaip prieš porą metų, kai šioje erdvėje ant jų nugriūdavo nakčiai į nakvynės namus užsukdavę benamiai. Atrodo, tarsi žmonės iš čia būtų išbėgę kaip stovi.

Buvusiuose nakvynės namų administracijos kabinetuose teberiogso suklypę rašomieji stalai, medinės dekoracijos prie budėtojo posto išlaužytos, tarsi kažkas būtų ieškojęs apsiginkluoti pagalių. Vienintelis tuščias ir gana švarus – nakvynės namų vadovės kabinetas.

Pagal po balkonu sutiktų gyventojų nuorodą ieškome laiptų į rūsį, kur vaikai aptiko medicininių dokumentų. Ir iš tiesų šioje vietoje matyti akivaizdūs įrodymai, kad žmonės paskutinį kartą čia lankėsi tikrai neseniai – mėtosi traškučių, kramtomosios gumos pakeliai, vienas kitas plastikinis ar net stiklo butelis.

Ligonių istorijos – kaip ant delno

Laiptai pakeliui į rūsį klote nukloti popierėliais – 2008-aisiais išrašytais tuberkuliozės ligoninės siuntimais mikrobiologijos laboratorijai. Juose aiškiai nurodyti pacientų vardai, pavardės, gimimo metai, namų adresai ir diagnozės.

Palypėję žemiau aptinkame ir šūsnį išmėtytų ligos istorijų. Jose tuberkuliozės ligoninėje besigydžiusiųjų gyvenimai – kaip ant delno: ne tik vardai, pavardės, asmens kodai, adresai, diagnozės, bet ir ligos eiga, visos gydymosi istorijos. Daugumoje jų gydymo pradžia nurodyti 1986–1990 metai. Buvusių sunkių ligonių istorijas, turėjusias išlikti gydytojo ir paciento intymia paslaptimi, gali vartyti, skaityti, mindžioti ar išnešti kas nori.

Iš tamsaus rūsio sklindantys garsai išduoda, kad pastate esame ne vieni. Netikėtai iš jo išlenda šepečiu ir kibiru nešinas mažytę dalį klaikaus pastato užėmusio Priklausomybės ligų centro darbininkas. Šiluminio punkto, iš kurio apšildoma ligoninė, atėjęs apžiūrėti vyras tvirtina nė akies neužmetęs į išmėtytuosius popiergalius – rūpinasi atlikti, kas jam priklauso, nekišdamas nosies ne į savo reikalus. Visgi iš gremėzdiško vaiduoklio kabarotis lauk per angą duryse nebetenka – sutiktas žmogus „Sekundės“ korespondentus iš pastato išveda civilizuotai: atrakinęs duris per Priklausomybės ligų centrą.

Išbyrėjo iš maišo

„Ekrano“ profilaktoriume kurį laiką veikusi tuberkuliozės ligoninė, nors jos erdvėmis negalėjo atsidžiaugti sergantieji džiova ir personalas, ištuštėjo nuo 2009-ųjų liepos. Ligoniai buvo perkelti į miesto centre, Ramygalos g., esančią Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų kliniką.

Jos vedėjo Eugenijaus Preidžio teigimu, persikraustant visas ligoninės archyvas irgi pervežtas į klinikas.

„Ambulatorinė kortelė saugoma 20 metų, stacionare besigydžiusiųjų ligos istorijos – 25–50 metų. Vėliau dokumentai privalo būti sunaikinti. Pripažįstu, kad mėtytis ant laiptų neturėtų“, – stebėjosi vedėjas.

E.Preidis svarsto, jog dalis ligos istorijų, siuntimų tyrimams galėjo tiesiog išbyrėti ant laiptų nešant dokumentų ryšulius. Netikėtą radinį suskubta tuojau surinkti.

Benamiams sunkūs laikai

Buvusio „Ekrano“ profilaktoriumo pastato paskutinių šeimininkų – nakvynės namų vedėja Aurelija Skudienė tvirtina per penkerius metus, kol čia gyvenę benamiai, jokių medicininių dokumentų nepastebėjusi. Tačiau tai dar nereiškia, kad jų čia nebuvo. Benamių užuovėja užėmė tik dalį patalpų – pirmą ir antrą aukštus, bet į rūsį ir trečią aukštą net įėjimai buvo užkalti.

„Kūrėmės tuščiame, labai apleistame pastate, patys kuopėme šiukšles, duris dėjome. Kur mums nepriklausė, nė kojos nekėlėme“, – pasakojo A. Skudienė.

Vedėja nesistebi, kad benamiai tebejaučia nostalgiją buvusiems nakvynės namams ant marių kranto. Nuolatos juose gyvendavo apie 60 bėdžių, dar beveik keturios dešimtys vargetų ateidavo tik pernakvoti. Niekas iš nakvynės namų jų nevarydavo. Kai kuriems valdiška pastogė buvo tapusi tikraisiais namais – čia glaudėsi ne vienerius metus.

Po balkonu įsitaisę benamiai laiptų rampą pavertė savotiška virtuve, o kad užuoglauda primintų namus, dar ir gėlių puokštele papuošė.

Nakvynės namus perkėlus į rekonstruotą Socialinių paslaugų centrą A. Mackevičiaus g., benamiai pajuto, ką reiškia tikrasis laikinumas. Pusmetį čia pagyvenusiems tenka kraustytis lauk – Savivaldybė sutartį ilgesniam laikui pratęsia tik išimtiniais atvejais.

Socialinių paslaugų centre vietos benamiams kur kas mažiau nei buvusioje pastogėje. Moderniose patalpose įrengta vos 40 nuolatinio gyvenimo vietų ir dar maždaug tiek pat žiemą priimama atėjusiųjų tik pernakvoti. A. Skudienė pripažįsta, kad šiems tenka galvą padėti ir ant čiužinių, patiestų koridoriuose, vestibiulyje.

 Ieško sanatorijos pirkėjo

Sovietmečiu statytas „Ekrano“ profilaktoriumas garsėjo gydyklomis ir prabanga. Daugiau nei 5,5 tūkst. kv. m pastate dabar telikęs vienas Priklausomybės ligų centras, užimantis apie 1 tūkst. kv. m. Kadaise buvusi didinga sanatorija dabar virtusi dar viena miesto gėda. Pavojingam milžinui vaiduokliui Savivaldybė tikisi surasti pirkėją.

Administracijos direktoriaus pavaduotojo Tomo Juknos teigimu, pastato paruošimo parduoti procesas jau įpusėjęs. Artimiausiu metu laukiama Nacionalinės žemės tarnybos pritarimo dėl maždaug hektaro žemės sklypo pardavimo kartu su buvusia sanatorija.

Parduoti ruošiamoje pastato dalyje išjungtas šildymas, čia nėra nei elektros, nei vandens. Vasaros pradžioje Savivaldybė nusprendė atsisakyti ir pusės sargo etato. Pasak T. Juknos, tokia apsauga nepasiteisino – metalo vagys vis tiek sugebėjo nugvelbti radiatorius.

Administracijos atstovo nuomone, pastatą nuo vagių apgintų nebent visą parą budintis sargas arba samdoma saugos tarnyba, kaip kad sauganti nebaigtos statyti Pilėnų mokyklos Alanto g. griaučius. Visgi, anot T. Juknos, nuo įsilaužėlių sergėti pastatą vaiduoklį miestui per brangiai atsieitų. Už Pilėnų mokyklos apsaugą iš biudžeto per metus suplojama apie 30 tūkst. eurų.

Išgirdęs apie nelegalias ekskursijas po buvusią Panevėžio didybę menančius sanatorijos griuvėsius, pavaduotojas patikino, jog landos bus užkaltos. Visgi jis netiki, kad lentos ant durų ir langų sulaikys smalsuolius.

„Bandėme spręsti, kaip užsandarinti angas, kad niekas neįlįstų. Bet tas reikalas savaitei. Visas greitai išplėšiama. Tokius pastatus reikia arba kuo greičiau parduoti, arba griauti. Skaičiavome, kad užkalti patekimą į buvusį dviejų aukštų „Saulutės“ darželį Trumpojoje gatvėje būtų brangiau, nei jį nugriauti“, – sako T. Jukna.

Galerija

Komentarai

  • Siauuubas! Žiauri nepagarba buvusiems ligoniams ir dar klaikiau, kad po tuos griuvėsius, kur lankosi narkomanai, siaucia vaikai. 30 tūkst. Eur per daug už jų saugumą?!

  • Laisvės aikštės rekonstrukcija svarbiau…

  • Kur bepažiūrėsi,visur trūksta šeimininkiškos rankos ir rūpesčio.Jei čia būtų normalūs merai,kurie dirbtų kaip sau,tokių dalykų,nė su žiburiu nerastume. O dabar atsakomybė nulinė,todėl ir dirba bet kaip.Du metai be jokios priežiūros.Gėda miestui,o dar meras architektas. Fu………………………….

  • uz apsauga 3000euru i menesi …. gal cia prezidenta saugo …. supisti lietuviski vagys …. nu ir ka su tokiais gandonais daryt ….. i kaleima cia per mazai tokiem valdziapedikam …

  • Nesaugu tam, kuris lenda ten, kur šiaip jau nėra reikalo landžioti. Tėvai privalo rūpintis vaikais, aiškinti, kalbėtis.
    Mėtant dešimtimis tūkstančių galima ir milijonus išmėtyti – tarsi miesto biudžete pinigų kitoms reikmėms būtų per daug. Taigi nuolat trūksta.
    Man keista kitkas: ar ligoninė tokia turtinga, kad nepasiėmė spintų, rašomųjų stalų, sofų. Galėjo bent vargingiau gyvenantiems padovanoti.

  • teisingai- nera ko ten lysti.Bet tai daugumoje yra vaikai,o bomzams ir narkomanams viskas yra DZIN.Taip,kad cia nerta ko net kalbeti.Reikia viska uzmuryti,uzkalti kitaip nieko nebus.

  • Neturėjo Panevėžys savo tikro šeimininko ir neturi,nes renkasi, visokius KAIMŲ AFERISTUS,kuriems tik rupi save ir savo kaimo, klano subinlaižius apsirūpinti geromis darbo vietomis,atlyginimais,o kompetencinja, atsakomybė nulinė.

Rodyti visus komentarus (7)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų